Dauguma kitų filme vaidinusių aktorių – neprofesionalios. Režisierius P. Godeau filmuojant kai kurias scenas leidosi į spontanišką improvizaciją, pasitikėdamas moterų patirtimi įkalinimo įstaigose, leisdamas joms kalbėti savo – gatvės – slengu ir elgtis taip, lyg į jas nebūtų nukreiptos kameros.
Pagrindinio vaidmens aktorė Adèle Exarchopoulos pasakoja, kad atvykus į kalėjimą greitai dingsta visi išankstiniai nusistatymai, kuriuos suformuoja žiniasklaida apie įkalinimo įstaigas. Žinome apie ten tvyrančią baimę, visas įsitvirtinusias ydas. Pirmasis įspūdis į Paryžiaus La Santé kalėjimą atvykus filmavimo grupei, kaip ir bet kuriam ten naujai patekusiam žmogui, atrodė „lyg tave tuoj duše išprievartaus“. Aktorė galvoja, kad kalėjimas yra siaubinga vieta, kur žmogus turi išmokti gyventi nelaisvėje, bet kuriame yra ir daug žmogiškumo – moterys yra solidarios, palaiko viena kitą.
Smurto scenose jaučiamas tikras kalėjimo žiaurumas. Pasak Adèle, taip yra todėl, kad čia viskas labai koncentruota, menkiausia žiežirba gali sukelti sprogimą, bet lygiai taip pat greitai viskas vėl stoja į savo vietas. Tai lyg nuolatinis vaikščiojimas skustuvo ašmenimis – tokia smulkmena, kaip negautas laiškas, išvykstantis kameros draugas ar nepavykęs vizitas, gali prastą dieną paversti tikru pragaru. Lygiai taip pat išpučiami ir geri dalykai.
Šis filmas kelia labai daug klausimų, abejonių – ir tai yra pati geriausia priežastis jį pamatyti.
Filmo anonsas:
