- Apie ką yra filmas „Apie Joną“?
Apie gyvybingumą, vitališkumą, stabilumą, sugebėjimą nepalūžti, nepasiduoti, pastovumą ir tvirtumą. Kartais, kai turi mėgstamą knygą iš vaikystės, neprisimeni apie ką ta knyga buvo, išlieka tik knygos įspūdis, spalva, jausmas. Šiame filme pamiršus tai, kas buvo rodoma, išlieka tvirto būdo jausmas. Stengiausi, kad tai nebūtų niūrus filmas, manau, pavyko to išvengti.
- Kaip kilo idėja kurti filmą apie Joną Vaitkų?
Jono Vaitkaus sūnus, Šarūnas Vaitkus, nuo studentavimo laikų yra geras mano draugas. Mąsčiau, kad jis galėtų būti ta grandis, per kurią galėčiau susisiekti su Jonu. Vaitkaus sūnus, kaip ir aš, mokėsi režisūros pas amžiną atilsį Henriką Šablevičių ir Vytautą Čibirą. Kartą Šarūnui pasakiau, kad reiktų sukurti filmą apie jo tėvą, jo padedamas ir susipažinau su Jonu Vaitkumi. Prieš tai mes nebuvome pažįstami – jis žinojo tik tiek, kad esu jo sūnaus draugas.
Šarūnas savo tėvui apie mano idėją kurti filmą pasakojo likus pusmečiui iki filmavimo pradžios. Pusę metų Jonas nedavė sutikimo, galvojo. Pateikiau jam gana universalų scenarijaus planą, filmo griaučius ir visą buvimo kartu su juo planą – be jokių iškraipymų, jog žinotų, kas laukia, kad nebūtų netikėtumų.
- Kodėl filmo herojumi pasirinkote būtent Vaitkų, o ne kurią nors kitą teatro asmenybę?
Nes Vaitkus yra dirbęs kine, todėl supranta kino specifiką – pats yra ir vaidinęs, ir režisavęs, ir filmavęs. Nors „Zodiakas“, filmuotas su Maja Priseckaja, buvo smarkiai nesuprastas, iškarpytas ir supaprastintas, manau, kad Vaitkus, lyginant su kitais Lietuvos teatro režisieriais, yra labiausiai susijęs su kinu.
Nuo kitų režisierių – Nekrošiaus, Tumino, Varno, Koršunovo, Graužinio – jis skiriasi ir neįtikėtinai gausiu skirtingų kartų studentų būriu. Jis, kaip tėvas ir kaip mokytojas, yra išleidęs daugiausiai mokinių. Visi teatrai turi bent po kelis jo aktorius, net tarp tų Lietuvos teatro kolonų yra du Vaitkaus studentai – Koršunovas ir Varnas.
Be to, Vaitkus mėgsta vaidinti ir yra puikus, organiškas aktorius. Kartais jis gali būti suprastas kaip rūstus, tačiau jo pasirinkta kaukė mane traukia. Daug kas jo bijo, bet gerbia. Nuo pat pirmų dienų, kai tik susipažinau su Vaitkumi, man buvo sunku įminti jo vitališkumo, gaivališkos ar antgamtiškos energijos mįslę. Sunku suvokti, jog būdamas septyniasdešimties jis vis dar patempia tokius milžiniškus krūvius: stato naują spektaklį, nuo ryto repetuoja su visu teatru ir dar sutinka filmuotis.
Tuo metu, kai parodžiau jam scenarijų, jis buvo nusprendęs statyti „Karalių Lyrą“, kuris yra savotiškas Vaitkaus atspindys. Netiesioginis, bet vis tiek alter ego: tiek Lyrui, tiek Vaitkui yra 70 metų. Jie abu išgyvena giluminius ir dramatiškus santykius tiek su savimi, tiek su aplinka. Jis nusprendė, kad, jei aš darysiu filmą apie jį, tai bus gražu, jei jame jis kurs būtent „Karalių Lyrą“. Man irgi patiko vizualinė spektaklio koncepcija. Stengiausi jo nevaržyti, o jis stengėsi man kiek įmanoma padėti.
Galbūt nereiktų smarkiai akcentuoti, tačiau yra ir politinis aspektas. Jono Vaitkaus situacija yra išskirtinė – būdamas smarkus patriotas ir už lietuvybę kovojantis žmogus, jis vis dėlto yra Lietuvos rusų dramos teatro direktorius. Tai dar vienas faktorius, parodantis jo stiprybę. Jo santykis su rusų dramos teatro aktoriais yra puikus – jie jį gerbia, vieni kitų klausosi ir išgirsta. Tokį santykį buvo gražu stebėti ne tik „Karaliaus Lyro“ ribose, bet ir dabar, kai fotografuoju kitų spektaklių repeticijas.
- Gal galėtumėte papasakoti apie filmavimo procesą? Kiek laiko filmavote?
- Filmavome aštuoniolika dienų, o montavome, su Mariumi Kavaliausku, net keturis mėnesius. Vienas iššūkių buvo susirasti montuotoją – kuo daugiau medžiagos turi, tuo sunkiau susirasti norintį tą medžiagą sumontuoti.
Šis filmas yra kamerinis, palyginus, pavyzdžiui, su Giedrės Žickytės Vito Luckaus istorija. Ji rinko daug informacijos: skrido, klausė žmonių, rado įvairiausių pažįstamų, filme daug nuotraukų, archyvinės medžiagos. O aš įsirėminau į kamerinį pasakojimą. Daug kam gali pasirodyti, kad tai yra sekli ir tingi poza, bet portretinio filmo žanre yra daug skirtingų pogrupių: juk apie sportininką bus vienoks filmas, o apie menininką visai kitoks, apie gyvą žmogų pasakosi vienaip, o apie mirusį – jau visai kitaip.
Man pasirodė įdomus Vaitkaus kelias: kaip jis gyvena, kaip dirba, keliaudamas į vieno iš savo spektaklių premjerą, neinkrustuojant kokių nors papildomų interviu su buvusiais jo mokiniais, nededanti į filmą senų nuotraukų, kitų žmonių interviu. Norėjau filmuoti tik jį.
Įdomus tas neužgęstantis Vaitkaus variklis: iš kur jis toks? Jis juk gyvas žmogus, o ne robotas, kiekvieną dieną kupinas energijos, noro veikti. Manau, kad tai tikėjimas. Tikėjimas tuo, ką darai, kad tai yra reikalinga. Jeigu visi siužetai išsemti, viskas nufilmuota, viskas parašyta, viskas nupaišyta, viskas sueiliuota, kur dar pasireikšti? Nepaisant to, Vaitkus veikia ir juda. Siekia savo tikslų labai užtikrintai. Pavydėtinas toks tikslo siekimas.
- Ar jam pačiam nebuvo nejauku save matyti ekrane? Vienos scenos filme yra švelnios, ta
iau kitos gan grubios. Ar jis nesibaimino savo paties tokio vaizdo?
- Jonas tobulinamą filmą matė tris kartus. Galutinę versiją taip pat. Na, jis nedžiūgavo dėl kai kurių scenų, bet jų ir neuždraudė. Filme turi būti konfliktas. Jei pateiktume labai gražų portretą, nebūtų įdomu į jį žiūrėti.
- Buvote Jaunimo teatro režisierius. Kuo skiriasi režisūra teatre ir kine?
- Kine turi daug toliaregiškiau galvoti, nes kinas yra nekintantis darinys. Tai, ką padarysi – išliks ilgam. Tad pagrindinis skirtumas – nufilmavus gali apgailestauti, kad kas nepavyko, tačiau sumontavus – nieko nebepakeisi.
O teatre viską gali apčiuopti gyviau. Net ir po metų gali daug ką pakeisti – išmesti dekoracijos dalį, pakeisti muziką, spektaklis gali ir numirti. Kine, ta gėda, kurią padarei prieš dvidešimt metų – išlieka. Čia reikia aiškiau suvokti atsakomybę, visų pirma prieš save patį, už tai, ką darai.
Režisierius žiūrovui išspjauna tai, ką pats yra sukramtęs, kas jam svarbu ir skauda. Jei gavai daugiau neapykantos nei meilės, tuomet negali ir sukurti kažko, kame daugiau meilės nei neapykantos, nes kuri iš savo patirties. Svarbiausia būti nuoširdžiu ir vėliau neteks gailėtis ar gėdytis to, ką padarei. Jeigu režisierius slapstosi – jis nėra nuoširdus. Būdamas meistru gal ir gali kurti atsitraukęs. Gali žaisti, blefuoti, bet tada dingsta nuoširdumas. Svarbiausia ne forma, o turinys. Svarbiausia ne kamera, o tai, ką filmuoji. Svarbiausia ne filmuoti, o turėti, ką filmuoti.
