Apie ką mes čia...
Vieną dieną, Žemės planetos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Netikėtai visuose pasaulio kontinentuose iš dangaus nusileidžia neatpažįstami skraidantys objektai. Akivaizdu, jog tai nežemiškos civilizacijos atstovai. Tačiau dėl ko jie pasirodė ir koks jų tikslas – nežinoma. Tam, kad suprasti ateivių kalbą, į kontaktą su jais siunčiama vertėja – daktarė Luiza Banks, kurios rankose atsiduria viso pasaulio likimas...
Kūrinio vidus
Stipriomis juostomis turtingas šių metų kino ruduo neapvilia ir dabar, kai kino ekranuose sužiba naujasis puikaus režisieriaus Deniso Villeneuve filmas apie žmonių kontaktą su nežemiškomis būtybėmis. Ir tai ne šiaip sau filmas, o bene geriausias kada nors sukurtas ateivių invazijos temos projektas. Ir tuoj paaiškinsiu, kodėl šis filmas toks vertingas ir būtinas pamatyti didžiuosiuose kino ekranuose.
Ateivių invazijos temos filmai visada domindavo žiūrovus, nes ši tema, galima sakyti, neišsenkama, tačiau pripažinkime – kartais ji nusibosta, ypač, kai filmų prodiuseriai siekia vien tik pelno ir pristato labai niekingai atrodančius, nors ir daug efektų bei veiksmo kupinus tuščius darbus. Vienu iš tokių pavyzdžių galima įvardyti šiais metais pasirodžiusį antrąjį „Nepriklausomybės dienos“ filmą. Apgailėtina juosta, kurią gelbėja keli geri aktoriai ir, žinoma, visai nebloga vizualinė pusė. Tačiau ar mes to laukėme dvidešimt metų? Juokinga, kad per du dešimtmečius kūrėjai sugebėjo sugalvoti tokią neįdomią ir graudžiai atrodančią istoriją. Tą patį pasakytume ir apie tris kitus, daug žadančiai atrodžiusius filmus kaip „Horizontas“, „Laivų mūšis“ ir „Pasaulinė Invazija: mūšis dėl Los Andželo“. Todėl geriausiu šios aptariamos temos filmu iki dabar buvo 2009 metais pasirodęs nuostabus Neilo Blomkampo debiutinis darbas „9-asis rajonas“. Ir tik dabar, praėjus septyneriems metams, turime nuostabų pakaitalą – „Atvykimą“.
Iš karto galima perspėti tuos, kurie eis ir tikėsis panašaus reginio kaip „Nepriklausomybės diena“ – tai yra intelektualus filmas, o ne „šaudo – gaudo“ tipo projektas, todėl galite likti nusivylę. Žinoma, tie žmonės, kurie į kiną eina pamąstyti, įsigilinti į pasakojamą problemą ir išvysti naują idėją, kurią iš pradžių galbūt bus sunku suvirškinti – nenusivils, o po peržiūros dar ir paplos už tai, kad režisierius Denisas Villeneuve sukūrė išties nuostabų reginį. O filmo nuostabumas tame, jog jo metu bandoma nagrinėti nemažai svarbių socialinių problemų, su kuriomis mes susitinkame kasdien. Ateiviai, kurie filme pasirodo epizodiškai, tėra įrankis ir būdas parodyti, kuo žmonija serga, ir kaip ją galima išgydyti.
Taip pat netrūksta ir globalinių problemų aptarimo. Ir tai labai gerai. Galbūt kai kurie pamatę šį filmą susimąstys, jog karas tai nėra išeitis spręsti reikalus. Diplomatijos būdu galima kalnus nuversti ir pasiekti aukščiausią pilnavertiškumo lygį, bet kai kam būtent karai suteikia pasitikėjimo savimi. Ir nekalbu aš dabar apie Rusija ar JAV, o bendrai apie visas pasaulio šalis, dėl kurių kartais jaučiame baimę ir gyvename įtampoje, nes maža koks kvailys netyčia paspaus mygtuką ir aktyvuos branduolinį ginklą. Galima teigti, jog ši žinutė apie karą ir taiką sukuria labai rimtą pamatą visai šiai genialiai papasakotai istorijai.
Šnekant apie veiksmą, tai jo, tiesa, čia beveik nėra, bet psichologinė įtampa ir nežinomybė dėl juostos baigties, o taip pat intriguojančiai atrodantis siužetas akimirksniu leidžia užmiršti apie sprogimus ir susišaudymus su ateiviais. Kam to reikia, gi ir taip jau matėme tą kituose, jau minėtuose filmuose. Svarbiu akcentu tampa ir dialogai. Kiekvienas iš jų yra svarbus pačiai istorijai, o taip pat juose trūksta banalybių. Nėra ir kvailų juokelių. Nes net ir vienas nevykęs pokštas galėtų sugriauti tokį gerai atrodantį pamatą, kokį šiai istorijai pristatė režisierius.
Filme netrūksta personažų, bet viskas visgi sukasi aplink vertėją Luiza Banks, kuri taip pat išgyvena ir nuosavą tragediją. Bet apie ją nesakysiu, nes reikia tą pamatyti filme. Ir, beje, viskas nesibaigia pačioje pradžioje kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio, o tęsiasi iki pat finalo. Tokiais gudriais manevrais papasakotas vertimų ekspertės gyvenimas ir jos asmeninių problemų sprendimas atrodo irgi patrauklus akims. Kiti veikėjai tampa puikiu ramsčiu Luizai, kuri su kiekviena scena vis labiau atskleidžia save. Ypač tai labai gerai žiūrisi pasaulinių įvykių fone, kai Žemės planetoje atsiranda ateivių laivai.
Be abejonės, tai vienas geriausių 2016 metų filmų ir, mano nuomone, tai pats geriausias filmas apie ateivių invazijas. Su tokiu stipriu darbu, režisierius įrodė, jog juo galima pasitikėti ir mokslinės fantastikos žanre, todėl dabar bus galima ramiai miegoti ir laukti kitais metais pasirodysiančio kultinio filmo „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ tęsinio, kuris taip pat žada būti nuostabiu reginiu visiems žanro gerbėjams.
Techninė juostos pusė
Šio filmo specialieji efektai atrodo labai natūraliai, jų nėra per daug, todėl susidaro tikroviškumo jausmas. Taip pat gerai atrodo ir kosminiai laivai, ir pats ateivių dizainas bei jų kalbos maniera per ženklus. Užburiantis vaizdas akims.
Kameros darbas taip pat geras. Nenustebsime, jeigu operatorius Bradfordas Youngas gaus Oskaro nominaciją už savo darbą. Ypatingai gerai žiūrisi panoraminiai vaizdai, kurių fone puikuojasi ateivių erdvėlaiviai. Taip pat kameros darbas gerai apčiuopia ir pačius personažus, sugeba išspausti iš jų viską, kas tik įmanoma. O keli manevrai, kuriais pasinaudojo režisierius įtampos kupinuose momentuose, sukelia dar daugiau adrenalino kraujyje. Itin harmoningai atrodo kameros darbas ir pats siužetinės linijos vystymas, todėl priekaištų dėl vaizdo montažo nėra.
Muzika filme irgi stebina. Kas būdinga paskutiniams režisieriaus darbams, tai labai stiprūs skambesiai, kuriuos filmui padovanojo senasis Deniso Villeneuve‘o draugas Johannas Johannssonas. Būtent jis sukūrė panašų stilių turinčias muzikines kompozicijas filmams „Kaliniai“ ir „Sicario: narkotikų karas“. Garso montažas puikus, ypač, kai dar užgroja ir viena iš minėtų kompozicijų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Apie aktorius daug šnekėti nereikia, nes visa ši istorija sukasi vien aplink Amy Adams ir jos suvaidintą personažą. Penkeriems Oskarams nominuota talentingoji rudaplaukė sukūrė įspūdingą solinį šou, kuriame netrūko įtikinamos vaidybos ir, žinoma, dramatizmo. Taip pat aktorei pavyko įrodyti, jog ji viena gali tempti ant savo pečių visą filmą, nes paskutiniais metais jai su tuo nelabai sekdavosi, kai jos partneriais tapdavo žymūs Holivudo aktoriai, kurie atlikdavo pagrindinius vaidmenis filme. O čia ji gavo visišką laisvę.
Malonu buvo filme matyti ir Oskaro laureatą Forestą Whitakerį, kuris, nors ir nesukūrė kažko ypatingo, bet pasirodė įtikinamai. Ne ką mažiau prie filmo, jeigu kalbame apie antraplanius veikėjus, prisidėjo ir aktoriaus Jeremy‘io Rennerio pasirodymas. Seniai matytas didžiuosiuose kino ekranuose, apart „Marvel“ filmų, aktorius ir vėl sugebėjo prasibrauti prie gerų ir Oskarams paruoštų filmų.
Juostoje taip pat trumpam pasirodė ir charizmatiškasis Michaelas Stuhlbargas, Markas O‘Brienas ir Tzi Ma.
Verdiktas
„Atvykimas“ – be jokių abejonių, tai geriausias ateivių invazijos filmas, koks tik buvo sukurtas per visą kino istoriją. Filmas kupinas užslėptų gilių socialinių poteksčių, kurias dar dangsto ir stiprios mintys apie pacifistinį rytojų, dėl kurio žmonijai verta stengtis. Kartu tai ir pavyzdinę idėją su originalia siužetine linija turintis režisieriaus Deniso Villeneuve‘o filmas, kurį puošia nuostabiosios Amy Adams vaidyba, gera muzika ir tikroviškai atrodantys specialieji efektai.
