Kviečiame paskaityti išskirtinį DELFI interviu su kūrėju.
- Turite lietuviškų šaknų, gal galite papasakoti apie tai daugiau?
- Mano mama kilusi iš Lietuvos. Ji gimė čia Lietuvoje, bet visa jų šeima persikraustė į JAV pačioje XX a. pradžioje. Tai buvo gal dar 1905 ar 1906 metais. Jie iš Vilniaus persikraustė į Niujorką ir į Filadelfiją. Jei būtų gyvenę čia iki karo – greičiausiai nebūtų išgyvenę.
Nežinau detalių, kodėl jie išsikraustė, ir jau nebėra, ko paklausti. Lietuva – tai vienas iš tų paslaptingų dalykų gyvenime – aš nieko apie ją nežinau. Mano mama niekad man nepasakojo apie savo gyvenimą čia, nėra jokių rašytinių šaltinių, laiškų, nuotraukų, iš kurių galėčiau sužinoti. Gaila. Būtų įdomu žinoti, bet tai ir nėra kažkas, dėl ko man būtų labai smalsu ir negalėčiau gyventi nežinodamas.
- Kaip jaučiatės čia būdamas?
- Labai džiaugiuosi, kad atvykau. Man simboliškai buvo labai svarbu čia atvažiuoti. Savaitgalį apžiūrėjau miestą, spėjau apsipirkti, nueiti į lietuviško filmo premjerą ir t.t. Bet visą savaitę – vien tik darbas. Vedžiau paskaitas studentams.
- JAV prie filmų garso dirba labai daug žmonių. Už ką ir kam skiriami „Oskarai“ garso srityje?
- Problema ta, kad niekas nieko niekada nesuprato apie garsą. Tai toks nematomas amatas. Jis yra paslaptis daugumai žmonių. Pradžioje „Oskaras“ buvo skiriamas už didžiausią pasiekimą garso srityje.
Tai neturėjo nieko bendra su pačio filmo sėkme. Jei filmas laimėjo geriausio filmo titulą, tai nebuvo jokios garantijos, kad tas filmas laimės apdovanojimą už geriausią garsą. Tai atskiras apdovanojimas. Nesusipainiokite. Dabar garsui skiriamas ne vienas apdovanojimas – už geriausią garso montažą ir geriausią suvedimą. Aš dirbu prie garso įrašymo (sound recordist) arba suvedimo aikštelėje (production mixer). Aš buvau nominuotas „Oskarams“ aštuonis kartus. Tai daug.
Tiesą sakant, daugiausiai kartų. Kai aš pradėjau dar būdamas jaunas, vienintelė svajonė, kurią aš turėjau, buvo dirbti prie didelių ir svarbių vaidybinių filmų. Savo svajonėse, aš niekad nesvajojau apie „Oskarą“, tiesiog negalvodavau apie tai. Aš beveik dešimtmetį dirbau prie dokumentinių filmų. Dokumentikos ir visko, ką galėdavau apsiimti. Septinto dešimtmečio pabaigoje dirbau ir Vietname NBC kanalui. Dėl šitų patirčių aš gavau darbą prie filmo „Vidutiniškai kietas“ (Medium Cool, 1969). Po to man labai pasisekė – aš visą laiką keliavau iš filmo į filmą. Dėl to esu laimingiausias kada nors gyvenęs žmogus. Turėjau galimybę keliauti iš projekto į projektą.
Kartais jiems atrodo, kad aš režisavau tuos filmus ar sukūriau jiems muziką – bet taip nėra.
Dažniausiai už geriausią garsą yra nominuojami du garso postprodukcijos žmonės ir vienas su garsu dirbęs aikštelėje. Nominuoti leidžiama tik iki keturių žmonių, net jei jų dirbo daugiau. Garso suvedimą aikštelėje atliekantis žmogus (production mixer) visada būna nominuojamas, tačiau nominacijose jis būna įrašomas paskutinis.
- O kaip nusprendžiama, kuris filmas laimės? Pavyzdžiui, atrodo logiška, kad „Amadėjus“ (Amadeus) laimėjo „Oskarą“, nes tai filmas, kuriame daug muzikos.
- Ar žinote, kodėl laimėjo „Egzorcistas“? Pažiūrėkime į istoriją. Pirmą kartą buvau nominuotas už filmą „Prancūzų ryšininkas“ (French Connection, 1971). Ten yra tokia neįtikėtina mašinos persekiojimo scena su nuostabiais garso efektais. Jie tikrai buvo labai geri. Bet mes „Oskaro“ nelaimėjome. Laimėjo „Fidleris ant stogo“ (Fiddler on The Roof). Miuziklas. Sekančiais metais buvome nominuoti už ko gero geriausią filmą, kuriame kada nors teko dirbti – „Krikštatėvį“. Mes vėl pralaimėjome. „Kabaretui“. Dar vienam miuziklui. Trečiais metais – už „Egzorcistą“. Ir pagaliau laimėjome.
Dauguma balsuojančių yra ne garso departamento žmonės. Jų yra tik kokie trys šimtai iš visų 6-7 tūkst. balsuojančių Akademijos (JAV Kino meno ir mokslo akademijos – aut. past.) narių. Taigi jie balsuoja už kuo triukšmingesnį, kuo didesnį miuziklą. Jie tikriausiai galvojo, kad „Egzorcistas“ buvo miuziklas. Jei rimtai, jis tikriausiai laimėjo, nes jis buvo didelis ir triukšmingas bei pamaiviškas.
„Anglas ligonis“ (The English Patient) buvo visiškai absoliuti staigmena – jis buvo ne miuziklas, o tiesiog dialoginis filmas. Jie būtų reikėję lažintis, tikriausiai būčiau sakęs, kad tais metais laimės „Evita“ – miuziklas, kurio garsas, beje, buvo įrašytas vieno artimiausių mano draugų.
Taigi negalėjau patikėti, kai gavome „Oskarą“ už „Anglą ligonį“. Kai buvome nominuoti už „Amadėjų“, maniau, kad tikrai galime laimėti, nes filme buvo daug muzikos, dialogas buvo labai gerai įrašytas. Apdovanojimų dieną aš taip jaudinausi, kad man prireikė netgi dviejų masažų. Vienas mano draugas man pasakė, kad greičiausiai laimėsime „Oskarą“ už šį filmą, nes visi manys, kad aš sukūriau jam muziką.
- Ką tie „Oskarai“ jums reiškia?
- Bet tai reiškia, kad kažkas pripažino, kad mes gerai atlikome savo darbą. Mes visada dirbame tikrai labai sunkiai. Bet taip pat buvo daug kitų filmų, prie kurių dirbome labai sunkiai ir padarėme viską tikrai puikiai, bet tokio pripažinimo nesusilaukėme.
Yra ir daug kitų garsistų, kurie dirba labai sunkiai, yra padarę puikių dalykų, bet niekada nesusilaukė jokio pripažinimo. Tik mes, jų kolegos, tai suprantame. Arba būna, kad tu sukuri puikų garsą, bet tai ne tokio tipo filmas, kuris susilauktų didelio pripažinimo. Pavyzdžiui, romantinės komedijos. Nebūna daug romantinių komedijų, laiminčių apdovanojimus.
„Oskarai“ turi tokią savybę – jie galioja labai trumpai. Tu laimėjai „Oskarą“ – didelis dalykas. Kaip dėl kitų metų? Pavyzdžiui, buvo toks režisierius, su kuriuos aš labai norėjau dirbti – Samas Peckinpahas, kuris per savo gyvenimą surežisavo daug labai gerų vesternų. Kai laimėjau „Oskarą“ už „Egzorcistą“, iškart po apdovanojimų paskambinau jo prodiuseriui: „Sveiki, čia skambina Chrisas Newmanas. Aš ką tik laimėjau „Oskarą“ už „Egzorcistą“ ir aš norėčiau dirbti su ponu Peckinpahu.“ Jo prodiuseris atsakė: „Labai malonu.“ Ir tai buvo diskusijos pabaiga. Jis turėjo žmogų, su kuriuo visą laiką dirbo, jam buvo gerai, tad jam nebuvo priežasčių, kodėl turėtų jį pakeisti. Be to, kai laimėjau šį pirmąjį „Oskarą“ už „Egzorcistą“, visus metus nedirbau, nes niekas man nesiūlė darbų – visi manė, kad aš dabar labai brangus ir kad jie negalės manęs įpirkti. Taip visiškai nebuvo. Bet jie taip manė. Kino verslas pilnas visokių rūšių fantazijų.
- Ką manote apie šių metų „Oskarų“ laimėtojus geriausio garso nominacijose?
- Taip, „Marsietis“ – nuostabus darbas, „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ (laimėjo „Oskarus“ už geriausią garso suvedimą ir geriausią garso montažą – aut past.) – dar geresnis, nuostabus. Gyvenimo paslaptis – yra būti nuominuotam. O nuominuojamas esi savo kolegų, tų trijų šimtų garso žmonių. Kai jau esi tarp nominantų, balsuoja visi Akademijos nariai, kurie nieko apie garsą nesupranta. Jie balsuoja dėl įvairių priežasčių – iš širdies, nes ką nors pažįsta ir t. t. Šiuo apdovanojimu pagrįstai pasitikėti yra klaida. Tuo momentu tai tampa populiarumo konkursu: „Man patinka tas vaikinas, o anas – ne. Nebalsuosiu už jį, balsuosiu už pirmąjį.“ Arba: „Aš nemačiau filmo, bet anas vaikinas labai malonus.“ Ir taip toliau.
- Kaip garsūs režisieriai kaip Francis Fordas Coppola ar Milošas Formanas, su kuriais jums yra tekę dirbti, mąsto apie garsą?
- Jie apie jį negalvoja. Jei jie tave žino ir tavimi pasitiki. M. Formanas buvo mano draugas nuo tada, kai atvyko į JAV iš Čekoslovakijos. Tiesą sakant, mano žmona, dirbo jo asistente dešimt metų. Režisieriai, su kuriais man yra paprasčiausia dirbti, yra tie, kurie palieka mane vieną ir leidžia man dirbti savo darbą. Tu žinai jų skonį, žinai, ko jiems reikia ir kaip tą pasiekti. Jei kyla kokių klausimų, aš einu paklausti režisieriaus.
Pavyzdžiui, mes turime masinę sceną, kur kalba daug žmonių, tai klausiu, ar jis nori girdėti tam tikrą konkretų pokalbį ar bendrą publikos garsą? Bet apskritai – aš žinau, ko jiems reikia. Aikštelėje tiesiog dirbi, kur kas daugiau diskusijų – postprodukcjoje. Pavyzdžiui, dirbant prie „Amadėjaus“ kildavo nesibaigiančios diskusijos, kaip padaryti visus garsus labai tylius, kad būtų daug „tylų“. Jei atidžiai klausysitės „Amadėjaus“, jo garso postprodukcijos žmonės atliko neįtikėtiną darbą – filmas labai tylus, tačiau tik iki tol, kol jam reikia būti tyliam, po to – muzikiniai „sprogimai“ ir dialogai. Įrašinėdamas garsą tu sieki įrašyti dialogus taip, kad po to galėtum juos tvarkyti, kaip tik nori.
Kai filmas nufilmuojamas, beveik niekas nebekeičiama, išskyrus garsą. Garsą gali visiškai pakeisti. Visi tai žino. Aišku, jei filmuodamas tu stengiesi, kad viskas būtų tobula, tai kodėl ir garso neįrašius tobulai. Kai kurie aktoriai ir režisieriai sakys, kad po to tai gali padaryti dar geriau. Aktorius Marlonas Brando visad sakydavo, kad suvaidinti atskirai savo fizinį pasirodymą ir savo audio gali daug geriau. „Krikštatėvyje“ turėjome labai mažai pakeisto garso. Apsisprendimas dėl garso įrašymo keičia visų elgesį aikštelėje, ypač kameros departamento ir prodiuserių. Jie žino, kad jie gali tiesiog filmuoti ir nelaukti garso, nes laukimas kainuoja pinigus.
Garsistai turi surasti kelią, kaip greitai ir efektyviai bei kokybiškai padaryti savo darbą. Niekas nežino, ką mes darome. Todėl garsą ir vadinu – nematomu amatu. Yra kažkoks vaikinas ir jis kažką daro. Bet niekam ir nereikia žinoti, ką mes darome. Praeina metų metai, kol šį darbą gali atlikti tikrai gerai. Ne tiesiog įrašyti. Visi gali nuspausti mygtuką ir padaryti įrašą. Bet tai nėra darbas su garsu. Jie tu tikrai nori gerai atlikti savo darbą, tai tikrai ne tik mygtuko paspaudimas. Tai taip pat supratimas, kada tu gali skųstis, kada prieštarauti, kada turi užsičiaupti ir pan. Svarbiausias dalykas yra filmas – ne garsas, ir ne tu. Kai pradedi kaip technikas – manai, kad procesas sukasi tik aplink tave, o ne aplink filmą. Tai labai ilgai užtrunka – turi atsisakyti savo ego vietoj filmo ego. Tai kažkas, ką tu turi atrasti. Niekas negali tavęs to išmokyti.
- Turite galvoje „atsisakyti ego“ iš kūrybinės ar iš žmogiškosios pusės?
- Aš kaip dirbęs kine penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų, leisiu jums, kritikams ar kam kitam kalbėti apie meną ir kūrybingumą. Nepavadinčiau darbo aikštelėje meno kūrimu, čia svarbiausia tempas, todėl tai pavadinčiau greičiau „elegantišku problemų sprendimu“.
- Ar skiriasi darbas prie skirtingo žanro filmų?
- Ne, nesiskiria. Geras garso įrašas yra geras garso įrašas. Nekeiti darbo kokybės priklausomai nuo žanro. Galbūt šiek tiek skiriasi darbo specifika, jei daugiau veiksmo ir dialogas mažiau svarbus, bet vis tiek taip pat sunkiai dirbi kiekvieną minutę. Kaip kalbėjau anksčiau, niekas negalvoja apie garsą, tu pats bandai nuspręsti, kada aš jiems trukdysiu, kada – ne. Tu turi su tuo žaisti ir nuolat balansuoti. Itin svarbus sugebėjimas manipuliuoti situacija. Kitaip sakant – jei tu esi mano režisierius, aš turiu išsiaiškinti, kas tu esi, koks tu žmogus.
Tai reikalinga tam, kad galėčiau su tavimi bendradarbiauti ir pasiekti norimų rezultatų, o tu tuo pačiu aiškiniesi, kas esu aš, kad irgi galėtum dirbti su manimi. Jei aš elgiuosi, kaip mažas vaikas ir sakau: „Aš, aš, aš!”, tu man nepadėsi. Turi žinoti, kada klausti, kada patylėti. Tai tos manipuliacijos dalis. Visi nuolat vieni kitais manipuliuoja. Tai nėra blogas žodis, tiesiog tokia realybė. Tai galioja ir darbui aikštelėje, ir pasiruošime, ir postprodukcijoje. Turi nuspręsti, kada pyksimės, kada – ne. Yra laikas, kada reikia pyktis, yra – kada ne. Ką tikrai geri technikai daro – jie mąsto kaip režisieriai. Jei jie nemąsto, kaip režisieriai, jie nėra geri technikai. Visi gali įrašyti ar sugalvoti, kad įrašysim kažką taip ar anaip. Bet ne visi gali suprasti, apie ką yra filmas, apie ką yra viena ar kita scena, kurio aktoriaus nervai palūžę ir kurio tu neturėtum trukdyti, o kurį aktorių – gali. Tai svarbios savybės dirbant aikštelėje.
- Kas yra geras garsas, kaip paprastam žiūrovui suprasti, kada darbas atliktas puikiai?
- Nežinau atsakymo į šį klausimą. Man atrodo, kad geras darbas yra tada, kai jo apskritai nepastebi. Tai galioja ir operatoriams bei apšvietėjams, ir aktoriams, ir garsistams – jei tai vaidybinis filmas, mes nenorime garso takelyje nieko, kas išduotų, kad mikrofonas buvo apskritai naudojamas, nieko, kas išduotų, kad dirbtinė šviesa apskritai buvo naudojama, norime kad aktoriai savo vaidyba būtų tikri ir kad žiūrėdami filmą, manytume, kad jų personažai egzistuoja tikrame gyvenime.
