Liūdnų filmų magija – kodėl mėgstame žiūrėti širdį draskančias kino juostas?

Ar kada nors susimąstėte, kodėl žmonės mėgsta liūdnus filmus, nesvarbu, kokie jie verksmingi bebūtų ir kaip smarkiai jie plėšytų širdį? Studentas iš Pietų Korėjos panoro tai išsiaiškinti.
Kadras iš filmo "Titanikas"
Kadras iš filmo "Titanikas"

Studentas iš Pietų Korėjos Ahn Dohyun laisvu nuo mokslų krimtimo metu mėgdavo žiūrėti liūdnus filmus apie tragišką meilę. Nors šie jį liūdindavo ir kartais priversdavo ašaroti, mėgstamiausius iš jų vaikinas žiūrėdavo vėl ir vėl.

„Šie filmai – tokie liūdni ir „griebiantys už širdies“, tačiau juos žiūrėti labai malonu“, – sakė studenas, nusprendęs išsiaiškinti „liūdnų filmų žiūrėjimo teikiamo malonumo paradoksą“, rašo msn.com.

Tam, kad išsiaiškintų, kodėl liūdni filmai taip domina žiūrovus, Pietų Korėjos Sungkyunkwan universiteto sąveikos mokslų departamento studentas A. Dohyun paprašė 165 amerikiečių studentų pažiūrėti filmą „Angel Baby“ – meilės istoriją tarp dviejų šizofrenija sergančiųjų žmonių Harry ir Kate. Filmo eigoje Kate tampa nėščia, tačiau begimdydama miršta, palikdama Harry vieną su jų naujagimiu.

Kai tyrimo dalyviai pasižiūrėjo minėtą filmą, A. Dohyun su kolegomis jų paklausė, kaip šis privertė juos pasijusti ir, svarbiausia, kurio iš dviejų pagrindinių filmo herojų – Harry ar Kate – istorija juos privertė graudintis labiau.

Ahn Dohyun išsiaiškino, kad liūdesys atskleidžia studentų realybės vertinimą ir kad liūdnas filmas gali keisti jų pasaulėžiūrą. Žmonės su malonumu renkasi liūdnus filmus, kad šie jiems padėtų suvokti supantį pasaulį.

„Žvelgiant paviršutiniškai, tai paradoksalu ir prieštarauja mūsų intuicijai. Rodos, sveikas protas sako, jog žmonės jaučiasi liūdnai, mat tragiška filmo istorija jiems atrodo reali. Vis dėlto, viskas yra atvirkščiai, žmonės suvokia pasaulį, nes jaučia liūdesį“, – esminį niuansą aiškina A. Dohyun, kurio tyrimas neseniai buvo aprašytas ir atspausdintas „Journal of Media Psychology: Theories, Methods and Applications“ žurnale.

Emocijos, tarp jų ir liūdesys, padeda žmonėms surinkti ir apdoroti informaciją. Liūdnų filmų, kaip priemonės suprasti pasaulį, pasirinkimas A. Dohyun pasirodė įdomus todėl, kad filmų tragedijos koncentravosi ties meile ir švelnumu, o ne ties kerštu ir pagieža. Jo tvirtinimu, žmonės, žiūrėdami liūdnus filmus, pastebi subtilias jų detales, vertina filmą kaip labiau realistišką, ir taip kinta jų pasaulėvoka.

„Trumpai tariant, mėgavimasis gali būti skirstomas į du tipus. Pirmasis tipas – nukreiptas į save, antras – nukreiptas į kitus. Mėgavimasis liūnais filmais priklauso antrai mėgavimosi rūšiai, varomo altruistinės motyvacijos. Pažiūrėję liūdną filmą, žmonės turi daugiau užuojautos kitiems, tampa supratingesni“, – kalbėjo tyrėjas.

Nors dauguma tyrimo dalyvių buvo moteriškos lyties, A. Dohyun nelinkęs manyti, kad tyrimo, atlikto su vyriškos lyties asmenimis, rezultatai reikšmingai skirtųsi. Jo įsitikinimu, mėgavimasis liūnais filmais yra aukštesnio lygio mąstymo ženklas.

„Nors moteriškos ir vyriškos lyties atstovams būdingos skirtingos empatijos tendencijos, jos variacijos negali peržengti bendro bruožo – buvimo žmogumi. Dauguma žmonių turi emocinių patirčių, įskaitant liūdesį ir užuojautą“, – konstatavo tyrėjas.

www.lrt.lt
Naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Kino klubas

„Marvel“ visatos filmai: nuo blogiausio iki geriausio (18)

Beveik prieš dešimtmetį pasirodžiusi „Marvel“ studija sukrėtė Holivudą, pristatydama iki tol dar beveik niekur (galbūt išskyrus senuosius „Universal“ siaubo filmus) nematytą kino modelį, kurio dėka studija tuo pačiu metu sugeba kurti ir savarankiškus filmus, ir filmus, egzistuojančius tikrame pasaulyje. Nuo pat tada, kada Jonas Favreau 2008 metais pristatė pirmąją „Geležinio žmogaus“ (angl. „Iron Man“) dalį, „Marvel“ projektų tonas kardinaliai nepasikeitė, tačiau studija sugebėjo sukurti savo kokybe, žanru ir įdomumu stipriai besiskiriančius filmus, kurių iki šiol kinuose pasirodė jau dvylika, kartu surinkę daugiau nei 9 milijardus dolerių.

Į „Sidabrinė gervė“ statulėlę pretenduojanti kūrėja įkvėpimo ieško naujienų portaluose

Savo kolekcijoje jau du prestižinius „Sidabrinės gervės kiaušinius“ už geriausius studentiškus filmus turinti režisierė Marija Kavtaradzė šiais metais pretenduoja gauti pirmąją gervės statulėlę. Dažniausiai savo filmuose apie bendraamžius ir šiandienos pasaulį pasakojanti jauna kūrėja ir šį kartą nenutolo nuo kasdieniškų klausimų. Naujausiame savo trumpametražiame filme „Iglu“ M. Kavtaradzė žiūrovą nukelia į vieną Vilniaus mikrorajoną, kuriame stovi tikras eskimų namelis.

D. Johnson nepavyksta išsivaduoti iš „50 pilkų atspalvių“ šešėlio: vėl pamatysime intymiose scenose

Gegužės 6 dieną Lietuvos kino teatruose pasirodys kino gurmanų itin laukiamas, „Kino pavasario“ metu daugybės komplimentų sulaukęs filmas „Didesni purslai“. Filmo „Aš esu meilė“ režsierius, kuris surinko puikią aktorių komandą, čia tęsia aistringų santykių temą ir šį kartą nagrinėja, kas nutinka, jei geismo ir malonumo neįmanoma suderinti. Pagrindinį vaidmenį juostoje atliko Tilda Swinton bei Ralphas Fiennesas, bet šalia jų žibėjo ir niekaip iš „50 pilkų atspalvių“ šešėlio neišsivaduojanti Dakota Johnson.

„Aukšta klasė“ recenzija: potencialo neišnaudojęs filmas su turtinga idėja (13)

Televizinių projektų ir B kategorijos filmų „Mirties sąrašas“ ir „Mirties abėcėlė“, skirtų DVD lentynoms, o ne plačiam rodymui, režisierius Benas Wheatley pristato savo patį ambicingiausią karjeros projektą, kuriam pritarė ne tik studijos „Film4“ prodiuseriai, bet ir pats Britų kino institutas, skirdamas net 20% juostos biudžeto. Kartu su tokia galinga palyda kino kūrėjas buvo pasiryžęs ne tik nustebinti žiūrovus, bet kartu ir įnešti naujų vėjų utopinės temos trilerių žanre.

Siaubo trilerio „Sapnų demonai“ recenzija: pramoga, dėl kurios neteks gailėtis (3)

Intelektualaus ir kartu kraupiai atrodančio 2013 metų siaubo trilerio „Okulus“ kūrėjas Mike‘as Flanaganas sugrįžta su dar vienu perspektyviu siaubo žanro atstovu, kurio pamatu tampa ne vien banaliai atrodantys žiūrovus gąsdinantys elementai, bet ir gana originaliai atrodantis pasakojimas, kuris nutolsta nuo kitų panašių ir šlykščiai atrodančių mūsų dienų siaubo žanro kūrinių.