Liūdnų filmų magija – kodėl mėgstame žiūrėti širdį draskančias kino juostas?

Ar kada nors susimąstėte, kodėl žmonės mėgsta liūdnus filmus, nesvarbu, kokie jie verksmingi bebūtų ir kaip smarkiai jie plėšytų širdį? Studentas iš Pietų Korėjos panoro tai išsiaiškinti.
Kadras iš filmo "Titanikas"
Kadras iš filmo "Titanikas"

Studentas iš Pietų Korėjos Ahn Dohyun laisvu nuo mokslų krimtimo metu mėgdavo žiūrėti liūdnus filmus apie tragišką meilę. Nors šie jį liūdindavo ir kartais priversdavo ašaroti, mėgstamiausius iš jų vaikinas žiūrėdavo vėl ir vėl.

„Šie filmai – tokie liūdni ir „griebiantys už širdies“, tačiau juos žiūrėti labai malonu“, – sakė studenas, nusprendęs išsiaiškinti „liūdnų filmų žiūrėjimo teikiamo malonumo paradoksą“, rašo msn.com.

Tam, kad išsiaiškintų, kodėl liūdni filmai taip domina žiūrovus, Pietų Korėjos Sungkyunkwan universiteto sąveikos mokslų departamento studentas A. Dohyun paprašė 165 amerikiečių studentų pažiūrėti filmą „Angel Baby“ – meilės istoriją tarp dviejų šizofrenija sergančiųjų žmonių Harry ir Kate. Filmo eigoje Kate tampa nėščia, tačiau begimdydama miršta, palikdama Harry vieną su jų naujagimiu.

Kai tyrimo dalyviai pasižiūrėjo minėtą filmą, A. Dohyun su kolegomis jų paklausė, kaip šis privertė juos pasijusti ir, svarbiausia, kurio iš dviejų pagrindinių filmo herojų – Harry ar Kate – istorija juos privertė graudintis labiau.

Ahn Dohyun išsiaiškino, kad liūdesys atskleidžia studentų realybės vertinimą ir kad liūdnas filmas gali keisti jų pasaulėžiūrą. Žmonės su malonumu renkasi liūdnus filmus, kad šie jiems padėtų suvokti supantį pasaulį.

„Žvelgiant paviršutiniškai, tai paradoksalu ir prieštarauja mūsų intuicijai. Rodos, sveikas protas sako, jog žmonės jaučiasi liūdnai, mat tragiška filmo istorija jiems atrodo reali. Vis dėlto, viskas yra atvirkščiai, žmonės suvokia pasaulį, nes jaučia liūdesį“, – esminį niuansą aiškina A. Dohyun, kurio tyrimas neseniai buvo aprašytas ir atspausdintas „Journal of Media Psychology: Theories, Methods and Applications“ žurnale.

Emocijos, tarp jų ir liūdesys, padeda žmonėms surinkti ir apdoroti informaciją. Liūdnų filmų, kaip priemonės suprasti pasaulį, pasirinkimas A. Dohyun pasirodė įdomus todėl, kad filmų tragedijos koncentravosi ties meile ir švelnumu, o ne ties kerštu ir pagieža. Jo tvirtinimu, žmonės, žiūrėdami liūdnus filmus, pastebi subtilias jų detales, vertina filmą kaip labiau realistišką, ir taip kinta jų pasaulėvoka.

„Trumpai tariant, mėgavimasis gali būti skirstomas į du tipus. Pirmasis tipas – nukreiptas į save, antras – nukreiptas į kitus. Mėgavimasis liūnais filmais priklauso antrai mėgavimosi rūšiai, varomo altruistinės motyvacijos. Pažiūrėję liūdną filmą, žmonės turi daugiau užuojautos kitiems, tampa supratingesni“, – kalbėjo tyrėjas.

Nors dauguma tyrimo dalyvių buvo moteriškos lyties, A. Dohyun nelinkęs manyti, kad tyrimo, atlikto su vyriškos lyties asmenimis, rezultatai reikšmingai skirtųsi. Jo įsitikinimu, mėgavimasis liūnais filmais yra aukštesnio lygio mąstymo ženklas.

„Nors moteriškos ir vyriškos lyties atstovams būdingos skirtingos empatijos tendencijos, jos variacijos negali peržengti bendro bruožo – buvimo žmogumi. Dauguma žmonių turi emocinių patirčių, įskaitant liūdesį ir užuojautą“, – konstatavo tyrėjas.

www.lrt.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Kino klubas

Specialiai „Liepsnojančiam horizontui“ pastatyta naftos platforma - didžiausia visų laikų filmavimo aikštelė

Meksikos įlankoje pastatyta naftos platforma, pavadinta „Deepwater Horizon“, visame pasaulyje išgarsėjo po to, kai 2010 m. joje nugriaudėjo sprogimas ir iš pažeistų vamzdžių į jūrą ėmė lietis nafta. Šis incidentas, per kurį žuvo 11 žmonių, tapo viena didžiausių ekologinių katastrofų žmonijos istorijoje. Jos metu kompanija „British Petroleum” drauge su baudomis už žalą gamtai prarado net 42 milijardus JAV dolerių.

K. Vildžiūnas pristatė „Senekos dieną“: tai mano filmas, bet ne apie mane (1)

Pirmą kartą šalies istorijoje žiūrovams pristatomas filmas, prie kurio kūrimo prisidėjo prodiuseriai iš Latvijos ir Estijos. Bendras Baltijos šalių kino žmonių darbas – sena idėja, kurią filmo prodiuserei Uljanai Kim po filmo “Aš esi tu” premjeros Kanų kino festivalyje pasiūlė kino prodiuseris, Europos arthouse kino tėvu vadinamas Karlas Baumgartneris-Baumi.

C. Prattas apie itin laukiamą šių metų filmą „Pakeleiviai“: tai vienas geriausių mano skaitytų scenarijų (1)

Vienas laukiamiausių šių metų filmų „Pakeleiviai“ (angl. „Passengers“) po truputį spėja užkariauti žiūrovų simpatijas. Ir nesvarbu, kad žmonės tik dabar pamatė pirmąjį juostos anonsą – jis jau ilgą laiką buvo įvardijamas itin laukiamu projektu.

„Bridžitos Džouns kūdikis“ recenzija: viskas yra paprastai nuoširdu (9)

Bridžita Džouns yra viena tų veikėjų, kuri įstrigo mūsų atmintyje, nesvarbu, kurios kartos kino žiūrovai bebūtume. Šilta ir juokinga istorija žavėjo prieš 15 metų ne tik kino žiūrovus, bet ir knygų skaitytojus. Ar skaitytojas. Nesvarbu. Bet kuriuo atveju, istorija buvo be galo juokinga ir pasakojo apie moterį, kurį yra lyg mes. Būtent to trūko tuo metu fantastika persmelktame kine. Lygiai taip pat, po 15 metų visas ciklas apsivertė, kinuose vėl dominuoja fantastika. Ir vėl į ekranus ir vėl žengia nerangi senmergė, nuolat stresuojanti dėl svorio, bene kasdien pakliūnanti į nestandartines situacijas ir negalinti išsirinkti iš dviejų žavingų vyrų.

N-16 animacinės komedijos „Dešrelių balius“ recenzija: rezultatas absoliučiai nuostabus (10)

Kai kurie kultūriniai stereotipai, kad ir kiek įrodymų būtų prieš juos, niekaip neišnyksta. Žurnalistai vis dar būna nustebę, kad egzistuoja moterys komikės, tarytum lytis būtų susijusi su gebėjimu juokauti; daug kam vis dar keista, kad kokiame nors filme geriausius draugus vaidinę aktoriai tikrame gyvenime negali vienas kito pakęsti, net jeigu jų darbas ir yra profesionaliai apsimetinėti.