Lietuvio filmuotam filmui – du Lokarno kino festivalio apdovanojimai

Projekto „Cinetrain“ Rusijoje metu kartu su tarptautine komanda lietuvių operatoriaus Sauliaus Lukoševičiaus praeitą žiemą nufilmuotas filmas „Žiema“ (Zima) pelnė du prizus viename svarbiausių Europos kino festivalių – rugpjūtį vykusiame 66-ajame tarptautiniame Lokarno kino festivalyje.
Saulius Lukoševičius
Saulius Lukoševičius
© Organizatorių archyvo nuotr.

„Žiema“ – vizualus metų laiko portretas ir kartu kelionė po Šiaurės Rusiją ir Sibirą. Kelionė po jausmus ir mintis žmonių, kurie turi gyventi vienomis atšiauriausių klimato sąlygų pasaulyje. Realybėje, kurioje riba tarp gyvenimo itin plona, kur civilizacija nuolat ir kartu varžosi su gamta, bet kartu ir susigyvena su milijonus metų joje galiojančiomis taisyklėmis.

Filmą režisavo Cristina Picchi iš Italijos, taip pat kartu su režisiere ir operatoriumi S. Lukoševičiumi dirbo garsistas Henri D’Armancourtas iš Prancūzijos.

„Žiema“ tarptautiniame Lokarno kino festivalyje pelnė du prizus – „Pardino d`argento“ apdovanojimą konkursinėje programoje „Pardi di Domani“ ir Lokarno kino festivalio nominaciją Europos kino apdovanojimuose.

„Žiema“ nominuota Europos kino apdovanojimui geriausio trumpametražio filmo kategorijoje, kur varžosi su 14 kitų trumpametražių filmų, pelniusių apdovanojimus kituose svarbiausiuose Europos kino festivaliuose. Šio apdovanojimo nugalėtojas paaiškės šių metų gruodį.

Lokarno kino festivalyje vyko „Žiemos“ filmo tarptautinė premjera. Filmo premjeroje dalyvavo lietuvių operatorius S. Lukoševičius, režisierė C. Picchi bei rusų prodiuseriai.

Projektas „Cinetrain“ vyko 2013 m. žiemą, kai visi dalyviai pradėjo savo kelionę Maskvoje, iš kurios traukiniu iškeliavo į Murmanską, po to tęsė ją iki pat Baikalo, pakeliui apsistodami Sankt Peterburge, Kotlase, Tomske, Irkustke bei Olchono saloje prie Baikalo, kur ir filmuodavo. Traukiniu projekto dalyviai nuvažiavo apie 15 tūkst. kilometrų.

Filmavimo grupės buvo sudarytos iš režisieriaus, operatoriaus, garso režisieriaus bei vieno is organizatorių, kuris padėdavo įvairiais klausimais. Tarptautines komandas sudarė dalyviai iš 14 valstybių. Kiekviena grupė turėjo temą paremtą įvairiais stereotipais apie Rusiją („Lada“ automobiliai, Rusijos moterys, degtinė, Rusijos meškos, Rusijos siela, rusiška pirtis, Rusijos žiema) ir kūrė maždaug 10-ies minučių trukmės trumpametražius filmus.

Lietuvių operatorius kartu su italų režisiere ir prancūzų garsistu pakliuvo į komandą, kuri turėjo sukurti filmuką apie Rusijos žiemą. S. Lukoševičius pasakojo, kad po filmavimų filmukai buvo montuojami traukinyje pakeliui iš Irkutsko į Maskvą, kuris važiuoja keturias paras. Visi filmukai kartu sudarė vieną dokumentinį pilnametražį filmą, kurio premjera įvyko kelionės pabaigoje Maskvoje. Visa kelionė truko vieną mėnesį. Dabar daugelis filmukų gyvena savo atskirą gyvenimą ir keliauja po kino festivalius.

Operatorius S. Lukoševičius teigė, kad tai buvo kelionė, kuri įsiminė visam gyvenimui. „Dar gerokai prieš kino projektą gavau sutartį su sąlygomis, kuriose buvo minima, kad gali tekti atlaikyti didelius šalčius, filmuoti ekstremaliomis sąlygomis, šokti į eketę, išgerti nemažą kiekį degtinės ir pan. Būtent taip viskas ir buvo“, – nuotykius iš projekto „Cinetrain“ pasakojo operatorius.

S. Lukoševičius 2010 m. baigė operatorystės studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jis nufilmavo tokius trumpametražius filmus kaip „Senelis“ (rež. Andrius Paškevičius, 2010), „Knygnešys“ (rež. Jonas Trukanas, 2011), trumpametražį dokumentinį filmą „Našlaitynas“ (rež. Albina Griniūtė, 2012), buvo vienas dokumentinio fillmo „Mes už... Lietuvą!“ (rež. Andrius Lekavičius, 2012) operatorių, taip pat jis nufilmavo šiais metais „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą už geriausią trumpametražį filmą pelniusią „Plaukikę“ (rež. Gabrielė Urbonaitė, 2013).

Vaizdai iš „Žiemos“ kūrimo:

Making Of: "Zima" from Cinetrain on Vimeo.

www.DELFI.lt
Naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Kino klubas

„Marvel“ visatos filmai: nuo blogiausio iki geriausio (12)

Beveik prieš dešimtmetį pasirodžiusi „Marvel“ studija sukrėtė Holivudą, pristatydama iki tol dar beveik niekur (galbūt išskyrus senuosius „Universal“ siaubo filmus) nematytą kino modelį, kurio dėka studija tuo pačiu metu sugeba kurti ir savarankiškus filmus, ir filmus, egzistuojančius tikrame pasaulyje. Nuo pat tada, kada Jonas Favreau 2008 metais pristatė pirmąją „Geležinio žmogaus“ (angl. „Iron Man“) dalį, „Marvel“ projektų tonas kardinaliai nepasikeitė, tačiau studija sugebėjo sukurti savo kokybe, žanru ir įdomumu stipriai besiskiriančius filmus, kurių iki šiol kinuose pasirodė jau dvylika, kartu surinkę daugiau nei 9 milijardus dolerių.

Į „Sidabrinė gervė“ statulėlę pretenduojanti kūrėja įkvėpimo ieško naujienų portaluose

Savo kolekcijoje jau du prestižinius „Sidabrinės gervės kiaušinius“ už geriausius studentiškus filmus turinti režisierė Marija Kavtaradzė šiais metais pretenduoja gauti pirmąją gervės statulėlę. Dažniausiai savo filmuose apie bendraamžius ir šiandienos pasaulį pasakojanti jauna kūrėja ir šį kartą nenutolo nuo kasdieniškų klausimų. Naujausiame savo trumpametražiame filme „Iglu“ M. Kavtaradzė žiūrovą nukelia į vieną Vilniaus mikrorajoną, kuriame stovi tikras eskimų namelis.

D. Johnson nepavyksta išsivaduoti iš „50 pilkų atspalvių“ šešėlio: vėl pamatysime intymiose scenose

Gegužės 6 dieną Lietuvos kino teatruose pasirodys kino gurmanų itin laukiamas, „Kino pavasario“ metu daugybės komplimentų sulaukęs filmas „Didesni purslai“. Filmo „Aš esu meilė“ režsierius, kuris surinko puikią aktorių komandą, čia tęsia aistringų santykių temą ir šį kartą nagrinėja, kas nutinka, jei geismo ir malonumo neįmanoma suderinti. Pagrindinį vaidmenį juostoje atliko Tilda Swinton bei Ralphas Fiennesas, bet šalia jų žibėjo ir niekaip iš „50 pilkų atspalvių“ šešėlio neišsivaduojanti Dakota Johnson.

„Aukšta klasė“ recenzija: potencialo neišnaudojęs filmas su turtinga idėja (13)

Televizinių projektų ir B kategorijos filmų „Mirties sąrašas“ ir „Mirties abėcėlė“, skirtų DVD lentynoms, o ne plačiam rodymui, režisierius Benas Wheatley pristato savo patį ambicingiausią karjeros projektą, kuriam pritarė ne tik studijos „Film4“ prodiuseriai, bet ir pats Britų kino institutas, skirdamas net 20% juostos biudžeto. Kartu su tokia galinga palyda kino kūrėjas buvo pasiryžęs ne tik nustebinti žiūrovus, bet kartu ir įnešti naujų vėjų utopinės temos trilerių žanre.

Siaubo trilerio „Sapnų demonai“ recenzija: pramoga, dėl kurios neteks gailėtis (3)

Intelektualaus ir kartu kraupiai atrodančio 2013 metų siaubo trilerio „Okulus“ kūrėjas Mike‘as Flanaganas sugrįžta su dar vienu perspektyviu siaubo žanro atstovu, kurio pamatu tampa ne vien banaliai atrodantys žiūrovus gąsdinantys elementai, bet ir gana originaliai atrodantis pasakojimas, kuris nutolsta nuo kitų panašių ir šlykščiai atrodančių mūsų dienų siaubo žanro kūrinių.