Tačiau filmo priešininkai abejoja, ar už teatralizuotu spektakliu paversto filmo vartų liks filosofinės romano mintys. Panašu, jog tiesa slypi kažkur ties priešingų stovyklų ginčų viduriu, tačiau sunku paneigti, jog J. Wrightas padarė tai, ko iki šiol neišdrįso nei vienas režisierius.
Vyrui pavyko kino pramonėje itin retas reiškinys – J. Wrightas ne tik išsaugojo pagrindines siužetines L. Tolstojaus romano „Ana Karenina“ linijas ir įvykius, tačiau ir sudrebino auditoriją, provokuodamas bei priversdamas į puikiai visuomenėje žinomą ir klasikų klasika laikomą romaną pažvelgti kitu kampu. Pindamas klasiką, aistrą, modernumą, drąsą ir gerą skonį J. Wrightas nesiekė sukurti modernios filmo versijos, o tik panaudojo geriausius romano elementus, Aną Kareniną nušviesdamas naujomis spalvomis.
Išgirdęs provokuojantį klausimą, ar kino pasauliui buvo reikalinga dar viena „Anos Kareninos“ ekranizacija, režisierius atsako nežinąs. „Nežinau, ar ji buvo reikalinga, tačiau labai norėjau ekranizuoti šią istoriją, o atsižvelgiant į romano ekranizacijų skaičių, manęs laukė tikras iššūkis, siekiant parodyti kažką naujo“, - pasakojo 24-ąją „Anos Kareninos“ ekranizaciją sukūręs J. Wrightas, teigdamas, jog visame kūrybiniame procese sunkiausia užduotimi buvo senos istorijos papasakojimas nauja kino kalba.
Režisieriaus teigimu, vaizduojamo laikmečio politinės ir socialinės romano peripetijos jį domino tik kaip priemonė suprasti pagrindinių veikėjų poelgius. Vyro žodžiais, Levo Tolstojaus romanas „Ana Karenina“ visų pirma yra meilės istorija, kurią jis ir akcentavo.
„Savo romane Tolstojus akcentuoja universalias temas - meilę, išdavystę, ištikimybę, savęs paieškas. Mano nuomone, šios temos tokios intymios ir universalios, jog bus aktualios visuomet“, - teigė režisierius, dar sykį prabildamas kodėl ėmėsi ekranizuoti dešimtis kartų didįjį ekraną pasiekusį kūrinį.
Bene garsiausias visų laikų literatūros kūrinys naujomis spalvomis Lietuvos kino ekranuose žibės jau nuo vasario 8 dienos.
