Su Itay Tiran kalbamės apie fizinius, emocinius ir kitus iššūkius, su kuriais aktoriui teko susidurti filmuojantis šioje juostoje.
- Kaip žiūrovams pristatytumėte filme „Demonas“ sukurtą personažą?
- Jo evoliucija – labai įdomi. Filmo pradžioje jis yra Peteris, draugų vadinamas Pitonu. Tačiau jam trūksta charakteristikos – jis neturi praeities, šaknų. Nors Peteris ir stiprus energetiškai, turi idėjų, entuziazmo, svajonių, tačiau jis – be tapatybės. Jam nuolat stinga kažkokios žymės, kuri galėtų tiksliai nusakyti, kas šis vyras, iš kur jis atvyko. Bet, mano nuomone, auditorijai to ir nereikia žinoti, nes filme susiduriame su mistiniu, dvasiniu pasauliu. Neturėčiau stengtis labai tiksliai apibūdinti Peterio biografijos. Netgi specialiai noriu to išvengti, nes tikroviškumas, realybė – nėra tai, apie kas rūpi šio filmo kūrėjui. „Demone“ ryškios dvi linijos: tai fizinė, kai kalbame apie žemę, rastus palaikus, ir mistinė, kuomet Peteris tampa Hana.
- Kaip sekėsi vaidinti apsėstąjį Peterį? Kaip fiziškai ruošėtės toms scenoms, kuriose matyti itin išraiškinga apsėstojo kūno kalba, pasikeitęs balsas, kraują stingdantys traukuliai?
- Dar prieš filmuojant, mes dirbome ir repetavome įvairiais etapais. Pirmas etapas, kuris tęsėsi gana ilgai, – tai darbas su choreografu. Kartu su juo stengėmės sukurti kažkokį judesių leksikoną, abėcėlę, kuri galėtų tikti Hanai. Tuo metu daug improvizavome šokdami, judėdami erdvėje su muzika. Norėjome apčiuopti istorinius aspektus, kaip Hana galėjo jaustis jos gyvenamuoju istoriniu laikotarpiu mažame Lenkijos miestelyje.
Repetuodamas galvojau apie savo močiutę, kuri užaugo panašioje vietoje, Čekoslovakijos kalnų kaimelyje. Jos biografija labai tiko Hanai: temperamentinga, lakios vaizduotės, gyvybinga mergaitė. Tokia, kokia galėjo būti Hana. Taigi, man buvo gana lengva portretuoti – aš tiesiog kopijavau savo močiutę. Kurdamas Hanos personažą, būtinai turėjau pridėti kažką asmeniško ir tikro, nes tas epizodas, kai Peterį apsėda jauna mergina ir jo lūpomis pradeda kalbėti žydiškai, galėjo pasirodyti komiškas. Vaidinant tokį personažą, manęs, kaip aktoriaus, laukė daug spąstų. Nenorėjau iš to daryti farso, kuriozo, todėl daug dėmesio skyriau detalėms. Kai filme pasirodo Hana, auditorija turi suprasti, kad štai, atėjo kitas veikėjas su savo asmenybe. Labai tikiuosi, sugebėjau tai perteikti.
Kalbant apie Peterio personažą – taip, jis labai vyriškas, bet nenorėjau, kad jis taptų mačo. Jau filmo pradžioje jame atsiranda daug moteriškojo prado. Apskritai šio filmo statymą atsimenu lyg amerikietiškus kalnelius.
- Esate iš Izraelio, o filme laisvai kalbate lenkiškai. Ši kalba jums pažįstama ar tiesiog išmokote tekstą?
- Iš tiesų, filme kalbėjau man visiškai svetima kalba. Lenkų kalba buvo iššūkis ir man pačiam, ir režisieriui M. Wronai, nes pagrindinis filmo veikėjas beveik 60 procentų kalba lenkiškai. Man pačiam tai buvo moralinis iššūkis – kaip kalbėti kalba, kurios nesuprantu? Pasidalinau šiais nuogąstavimais su režisieriumi ir drauge nusprendėme, kad kalba mano veikėjui– tik kaukė. Vėliau, kai Peteris tampa Hana, jis ima kalbėti mano gimtąją žydų kalba.
Taip pat turėjau labai gerą mokytoją, Piotrą Domalewski, kuris taip pat vaidina filme. Mes tapome gerais bičiuliais. Jis asmeniškai rūpinosi mano lenkų kalba, tarimu, kad ji skambėtų, kaip galima organiškiau ir autentiškiau. Apskritai, kaip jau minėjau, šis filmas dėl kalbos, fizinio pasirengimo, emocijų buvo tikras iššūkis.
- Filmo kūrybinėje komandoje buvote vienintelis užsienietis. Kaip M. Wrona jums pasiūlė šį vaidmenį?
- Ir čia būta įdomių sutapimų. Iš pradžių Marcinas pamatė du filmus, kuriuose vaidinau. Vienas jų buvo trumpametražis, kitas – „Lebanon“, kurį išvydo Venecijos kino festivalyje. Berods, 2012 m. jis susisiekė su manimi ir atsiuntė pirmąjį filmo scenarijaus juodraštį, kuris vėliau labai pasikeitė. Aš jį perskaičiau ir jis man tikrai patiko. Nors, turiu prisipažinti, abejojau, ar esu tinkamas šiam filmui. Taigi, turėjome pretekstą susitikti. Susitikome oficialių pietų ir gana daug išgėrėme. Marcinas buvo gan stambus vyrukas, daugiau nei dviejų metrų ūgio, labai linksmas, mylintis gyvenimą. Mes šnekėjomės visą naktį ir, kai Marcinas vis iš naujo įpildavo degtinės, sakydavo „būk drąsus, juk viskas dėl smagumo“. Tai vėliau tapo neoficialia viso filmo mantra. Kai būdavo sunku ar pavojinga, Marcinas kartodavo man šiuos žodžius su šypsena.
Po to vakaro mes išsiskyrėme, o filmas susidūrė su finansiniais sunkumais ir tapo neaišku, ar iš viso bus filmuojamas. Nežinojau, ar vaidinsiu „Demone“, tačiau su Marcinu palaikėme ryšį. Tapome draugais. Marcinas visada domėjosi Izraeliu, jo kultūra, istorija, politika, be to, kaip lenkų menininkui, jam buvo įdomi ir Lenkijos bei Izraelio praeitis. Ši linija ryški ir filme. Režisieriui norėjosi pavaizduoti praeities vaiduoklių dialogą.
- Jei nenorite – galite neatsakyti. Kaip manote, ar yra kažkoks keistas sutapimas tarp šio filmo siužeto ir staigios M. Wronos mirties, manoma savižudybės, po filmo premjeros?
- Galiu atsakyti. Šiame filme yra daug klausimų, į kuriuos nėra atsakymų. Kalbant apie gyvenimą ir mirtį, negalima prieiti vienos išvados. „Demonas“ neturi aiškios holivudinės formulės, kuri pabaigoje pateikia visus atsakymus. Tas pats galioja ir Marcino išėjimui. Mes palikti amžiname dialoge tarp mirusiųjų ir gyvųjų. Aš tūkstančius kartų vaidinau teatre Hamletą ir klausiau „būti ar nebūti“. Tai yra atviras klausimas be atsakymo. Gaila, kad netekome gero, talentingo žmogaus, filmų kūrėjo. Tai tragedija.
- Remiantis žydų folkloru, dibukas, mirusiojo dvasia, gali įsikūnyti į gyvą žmogų. Kas Peteriui ir nutinka. Ar tikite tokiais reiškiniais?
- Tai labai sudėtingas klausimas. Visų pirma, nesu prietaringas žmogus. Juo labiau religingas. Nesu nei žydų ortodoksas, nei kitos religijos atstovas. Šie ritualai man svetimi. Dvasinis pasaulis per sudėtingas, kad galėčiau apie jį kalbėti. Bet iš kitos pusės juo tikiu, nes negali būti aktoriumi, režisieriumi be tos kitos dvasinės, jausminės pusės. Būtent tokie reiškiniai pažadina vaizduotę. Menininkai turi abejoti tuo, ko jie nežino. Tomis jėgomis, kurios yra kitame lygmenyje. Tikiu ta abejone, nežinomais reiškiniais, kuriuos turi gerbti, kai su jais susiduri.
- „Demonas“ – siaubo trileris. Kas Jums pačiam baisiausia šiame filme?
- Aš nekenčiu siaubo filmų ir iš tikrųjų bijau juos žiūrėti. Tam tikri siaubo filmai yra laikomi šedevrais, klasika, o aš jų net nesu matęs. Arba, jei juos ir mačiau, tai tik žiūrėdamas dienos šviesoje, kartu su kitais žmonėmis arba žiūrėdamas su pertraukomis. Kai pamačiau „Demoną“, nejaučiau jokios baimės. Mane labiau gąsdino tam tikros, šiurpus keliančios situacijos filmavimo metu.
Pavyzdžiui, kai filmuojiesi naktinėje pamainoje, mažame kaimelyje vidury Lenkijos, kai nori nueiti į tualetą ir palieki aikštelę, tikrai yra nejaukių momentų. Jauti, kad tokiose vietose yra ne vien tik medžiai ir plytos, bet kažkas tokio, ką pavadinčiau energijomis. Tas namas filme – vietiniai kalbėjo, kad jis užkeiktas, kad jame vaidenasi. Ir vien jau vaikščioti tokiame name yra iššūkis. Kartais tai iššaukia baimę, kartais kitas emocijas.
Taip pat prisimenu vieną keistą nutikimą. Aš, Marcinas ir mano lenkų kalbos mokytojas, važiavome trise mašinoje į vieną lokaciją. Jau buvo vėlus vakaras, kai navigacija mus nuvedė į mažą miestelį.
Mus pasitiko apleisti pastatai ir lojantys šunys. Sustojome, nes pasiklydome, ir visai netikėtai radome seno keisto pastato skeletą. Ant fasado pamačiau apvalų langą su hebrajiškomis raidėmis ir supratau, kad tai buvo sena sinagoga. Tarsi didžiulio dinozauro skeletas vidury niekur. Vėliau internete radau informacijos, kad šiame miestelyje buvo didžiulė žydų populiacija. Buvo keista, dar prieš pradedant filmuoti, aptikti tokį dalyką. Grįžome mašinoje tylėdami. Vieni pasakytų, kad tai sutapimas, bet man tai buvo kažkas daugiau. Jis sukėlė tą abejonę, apie kurią kalbėjau anksčiau. Tai buvo ypatinga.
- Itay, ar esate kada nors buvęs Lietuvoje? Ar ką nors teko girdėti apie šią šalį?
- Nors turiu keletą draugų iš Lietuvos, taip pat bendrauju su kolegomis Izraelyje, kurių giminės buvo išeiviai iš Lietuvos, tačiau dar nepavyko čia apsilankyti. Bet galiu pasakyti, kad domėjausi jūsų šalies istorija, žinau daugelį dalykų, susijusių su Antruoju pasauliniu karu. Taip pat vaidinau viename garsiame Izraelio spektaklyje. Tai gerai žinoma Joshua Sobol pjesė „Vilniaus getas“, kur didžioji dalis veiksmo vyksta Lietuvoje. Prieš metus netgi turėjome galimybę atvykti su šiuo spektakliu į Lietuvą, bendradarbiaujant su LR Kultūros ministerija, bet, deja, mums nebepavyko to padaryti. Tačiau girdėjau, kad tai labai graži šalis.
