– Lineta, esate baigusi anglų kalbą bei literatūrą. Kaip Jūsų gyvenime atsirado kinas?
– Jis visada buvo mano gyvenime. Visą vaikystę praleidau kino teatre, nes kino teatras buvo mano kieme (šypteli). Kai tik turėdavau laisvo laiko, eidavau į kiną, bet niekuomet negalvojau, kad kinas taps mano gyvenimu ir pinigų šaltiniu.
Tačiau atsitiko taip, kad baigus studijas, mano pirmoji kaip vertėjos praktika buvo Lietuvos kino studijoje. Būtent tuo metu, 1993 metais, į Lietuvą atvyko garsus prodiuseris Fredas Weintraubas žvalgytuvėms.
Buvau dar jauna, nepatyrusi vertėja, tad, kai jis prisistatydamas pasakė „aš esu kino prodiuseris, atvykau iš Los Andželo ir dirbu filmų versle“, niekaip negalėjau išversti šio sakinio. Lietuvoje, vos atkūrus nepriklausomybę, visi dar tikėjo ta V. Lenino fraze: „Iš visų menų didžiausias – kinas“. Niekaip negalėjau suvokti, kaip menas gali būti verslas. Man tai niekaip nesusidėliojo galvoje.
– Ar prodiuseris F. Weintraubas Lietuvą pasirinko tiesiog atsitiktinai?
– Ne. Būtent dėl to aš mus kartais pavadinu laimės kūdikiais. Jis į Lietuvą atvyko jau
aplankęs Estiją ir Latviją, bet jo sprendimas buvo pasilikti Lietuvoje. Savęs labai dažnai klausiu: kokia būtų Lietuvos kino industrija ir kaip mano gyvenimas būtų susiklostęs, jei Fredas nebūtų pasakęs, kad filmą „Ginevere“ filmuos būtent čia.
Tai buvo kino industrijos pagrindai. Jis pradėjo mus mokyti visų kino paslapčių. Beje, prieš tai jis dar
filmavo Jugoslavijoje, tačiau ten prasidėjo karas, tad mes buvome patraukli šalis kainos ir kokybės santykiu.
– Kiek laiko dirbote su F. Weintraubu?
– Beveik ašuonerius metus, bet išskirčiau Robin Hudo projektą. Ketverius metus, per kuriuos nufilmavome 52 epizodus serialui „Naujieji Robino Hudo nuotykiai“ „Warner Brothers“ užsakymu. Tai buvo didžiulė sėkmė, kad tokioje šalyje, kuri ką tik atgavo nepriklausomybę ir kurioje beveik niekas nekalba angliškai, buvo filmuojamas toks milžiniškas projektas.
Net ir šiais laikais toks projektas būtų fantastika.
– Ar kino industrijos kreivė Lietuvoje visuomet tik kilo?
– Iki 2005-2006 metų Lietuvoje buvo filmuojami tarptautiniai Europos projektai. Būdavo vienas kitas
amerikietiškas projektas, bet daug mažesnio mastelio. Mes jau kalbėjome tarptautine kino kalba.
2008-2009 metais visus palietė krizė, kino srities nelaikau kažkokia išimtimi. Tačiau didžiausias praradimas buvo nuo 2010 metų.
Nuo 2005 m. Europos valstybės ėmė taikyti mokestines lengvatas ir taip vilioti kino prodiuserius į savo šalis. Taip buvo kuriami mechanizmai, kurie viliojo užsienio kūrėjus.
Nuo 2010 metų iki maždaug 2014 Lietuva, neturėdama mokestinių lengvatų sistemos, apskritai iškrito iš pasaulio kino žemėlapio. Tai buvo didžiausia duobė.
Aplink kone visa Europa turėjo įvairias mokestines lengvatas, o mes – ne. Visi kino kūrėjai būtent
dėl mokestinės lengvatos aplenkdavo Lietuvą.
2012 metais prodiuserių asociacijos dėka įtikinome Seimą ir valdžią, kad Lietuvai yra reikalingas Lietuvos kino centras ir mokestinė lengvata, skatinanti filmų gamybą. Nuo 2014 metų Lietuva jau turi visiškai vienodas sąlygas, kaip ir kitos šalys aplink.
– Prieš mus guli katalogas, kuriame yra ir Lietuvos puslapis. Kodėl šis įvertinimas yra reikšmingas Lietuvos kino industrijai?
– Turime savo puslapį kataloge, kuriuo visos šalys pristatomos įvairiose kino mugėse. Mes, Lietuva, čia pristatome pilną paketą: mūsų architektūrą, vaizdinę medžiagą, mokestines lengvatas ir panašiai. Kai turi tokį paketą – atrodai profesionalus ir lygiavertis partneris.
Žinoma, konkurencinė kova išlieka arši kiekvieną dieną, nes visi kūrėjai, vykdami apsižvalgyti vietų savo projektams, būtinai apsilanko ir kaimyninėse šalyse. Net ir tie prodiuseriai, su kuriais
jau esame dirbę, prieš sukirsdami rankomis vyksta apsižvalgyti ir į kaimynines šalis.
– Ar dažnai į kas nors į Lietuvą atvyksta apsižvalgyti?
– Praktiškai taip: perskaitau 15 scenarijų, tada sudarome 15 biudžetų, jei filmą pasirinktų filmuoti
Lietuvoje, ir būna gerai, jei sulaukiame vieno ar dviejų. Tai mūsų kasdienį kova ir varžytuvės. Bet aš nebijau, man smagu, kai matau, kad yra sunku, man tie iššūkiai prideda dar tokio azarto pasiekti, kad vieną ar kitą filmą tikrai galėtų filmuoti Lietuvoje. Tokiais atvejais į viską reikia žiūrėti kūrybiškai: ar tikrai galėsiu rasti Vieną, Meksiką ar Vašingtoną Lietuvoje.
Apskritai, dirbti Lietuvoje yra labai patogu: gyvenant Vilniaus centre vos per kelias minutes gali pasiekti bet kurią Senamiesčio vietą, per penkiolika minučių ežerus ar pievas. Vilnius labai universalus ir kompaktiškas, net ir tie gyvenamieji rajonai – sovietinės architektūros palikimas.
Mūsų sugebėjimai yra dideli, tik mes dar nemokame to išnaudoti. Ir nereikia užmigti ant laurų įvykdžius kažkokį projektą, galime pasidžiaugti, bet neturime užmigti.
– Kaip vertinate lietuvišką kiną?
– Stengiuosi pamatyti kiekvieną lietuviško kino premjerą. Šiuo metu, manau, lietuviškas kinas išgyvena skaitlingumą, bet su kokybe dar reikia augti ir užaugti. Tikiu, kad viskas keisis, nes į kiną ateina labai daug jaunų žmonių.
– Ar vis dar gebate į filmą žiūrėti kaip į pramogą, ne į darbo objektą?
– Ne. Ar visada, žiūrėdama filmą, galvoju ir svarstau, ar jį galėtume nufilmuoti Lietuvoje. Esu „susirgusi“ ir filmų normaliai jau tikrai nebegaliu žiūrėti, stebiu įsitempusi ir galvoju, kaip čia tą padarė, kiek čia natūralumo ir kiek kompiuterinės grafikos ir panašiai. Visada žaidžiu tokį žaidimą: ar Lietuva nieko neprarado ir ar filmas galėjo būti nufilmuotas Lietuvoje.
„Globalios Lietuvos apdovanojimai“ pagerbia su Lietuva save siejančius tarptautinius profesionalus, kurie savo talentu ir darbu atveria Lietuvai pasaulines galimybes ir perspektyvas. Apdovanojamais siekiama, kad svarūs pasaulio lietuvių nuopelnai būtų pastebėti, pripažinti ir įvertinti. „Globalios Lietuvos apdovanojimus“ organizuoja tarptautinių profesionalų tinklas „Global Lithuanian Leaders“, telkiantis diasporos atstovus Lietuvos vardui garsinti, ekonominiam ir visuomeniniam šalies potencialui stiprinti bei globalioms galimybėms Lietuvai kurti.
