Živilė Janulevičiūtė. Vaikas, kylantis viršun

Tarptautinis Kauno kino festivalis rugsėjo 26 d. kino teatre „Romuva“ atidarymą iškilmingai pradėjo jau pasaulinio garso žvaigžde tapusios šveicarės Ursulos Meier (g. 1971) filmo juosta „Sesuo“ („L‘enfant d‘en haut“, 2012). Tai filmas, kuris dar tik keliauja po pasaulio kino festivalius, tačiau jau buvo apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ Berlinalėje bei kitais garsiais apdovanojimais. Filmas taip pat yra išrinktas atstovauti Šveicariją kitų metų „Oskaruose“.

Tai antrasis U. Meier filmas, kuris nukelia žiūrovą į kitokį šeimyninį gyvenimą kitokioje Šveicarijoje, nei mes įpratę įsivaizduoti ir matyti. „Sesuo“ – tai dviejų jaunų žmonių gyvenimo drama: mažo dvylikamečio, bet nepaprastai protingo berniuko Simono, ir ką tik iš paauglystės iškopusios sesers Luizos istorija. Jie gyvena daugiabutyje šalia prestižinio slidinėjimo kurorto papėdės. Turtingieji skrenda tūkstančius kilometrų pasidžiaugti Šveicarijos siūloma prabanga, tačiau jie taip ir nesusiduria su „žemesniuoju“ sluoksniu: niekad nenusileidžia žemyn, kur rangosi greitkeliai, o šalia jų stūkso „bokštas“ – nepasiturinčiųjų daugiabutis, kurių mažučiuose kambarėliuose glaudžiasi Simonas ir Luiza.

Filmo pagrindiniu varikliu tampa mažasis vagišius Simonas. Jis vagia slidinėjimo įrangą iš turtingųjų ir tempia viską žemyn, perpardavinėdamas žymiai pigiau daugiabučio vaikams ar kitiems prašalaičiams. Jis tarsi mažasis Robinas Hudas: vagia iš turtingųjų, kad padėtų neturtingiesiems. Tačiau kaip pati režisierė pažymi, šis vaikis yra taip pat ir mažasis kapitalistas, kuris būdamas tokio jauno amžiaus, bet stebėdamas aplinką, puikiai perpranta sistemą ir jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Simonas investuoja savo kapitalą į brangų slidinėjimo pasą, kad galėtų nuolatos lankytis prestižiniame kurorte.

Su tenykščiais slidininkais jis elgiasi pagarbiai ir sukuria turtingų tėvelių vaiko įvaizdį iš „didelio viešbučio“. Bevogdamas slides jis susiranda net bendrininką, kuris tik padeda Simonui dar labiau įsivažiuoti į šį „verslą“. Simonas – tai vertikaliai judantis personažas, kuris sugeba save pakelti iš apačios į viršų ne tik tiesiogine prasme, tačiau tiek socialine, politine, bei finansine prasme. Pati režisierė teigia, kad Simonas, mažasis politikas-kapitalistas, yra toji jungiamoji dalis tarp kalno ir papėdės, tarp turtingųjų ir vargšų.

Tuo tarpu sesers Luizos paveikslas piešiamas visai priešingai nei Simono. Luiza vis dar elgiasi labai paaugliškai. Ji nepasižymi guviu protu, yra bedarbė, šlaistosi su įvairaus plauko vyrais, o aplinkinių yra vadinama kekše. Luiza kaip vyresnėlė privalėtų išlaikyti mažąjį broliuką, tačiau jie apsikeitę vaidmenimis: Simonas, kaip jaunas patriarchas, globoja seserį, tiekia jai pinigus, rengia, maitina ir net moko savo amato. Pasak U. Meier, Luiza yra Simono priešingybė – ji yra anarchistė, kuri nebetiki šia sistema, ji juda horizontale, niekad nebando kilti aukštyn, kaip kad Simonas skinasi savo kelią. Rodos, režisierė savo personažams suteikė gan stereotipiškus charakterio bruožus: ambicingas protingas jaunas berniukas, veikiantis vertikaliai, ir jauna mergina, be padėties, išsilavinimo, nesugebanti savimi pasirūpinti, judanti pažeme. Tačiau galbūt režisierė parodė, kokia iš tiesų kartais būna jaunų moterų situacija net ir tokioje ekonomiškai stiprioje šalyje kaip Šveicarija.

U. Meier filmams būdingas kitokios, industrinės, „negražios“ Šveicarijos vaizdo piešimas. Pirmajame savo filme „Namai“ („Home“, 2008) režisierė vaizdavo šeimą, kuri įsikėlė gyventi šalia visai nekalto mažo kelio. Tačiau po kiek laiko šis kelias praryjamas didžiulės autostrados. Šeima priversta gyventi šalia nuolatos lekiančių automobilių, užteršto oro ir erzinančio triukšmo. Taip ir „Seseryje“ šeima gyvena daugiabutyje šalia autostrados. Neatsitiktinai režisierė pasirenka tokias šaltas industrines vietas net ir prestižiniame slidinėjimo kurorte. Žiūrovai temato užkulisius: restoranų virtuves, šiukšlių aikšteles, sezoninių darbininkų slogius gyvenimo kampus, svečiams nežinomas pakeles ir t.t. Režisierė kaip įmanydama priešinasi prestižiniams Šveicarijos vaizdams, atsargiai parinkdama paprastai turistams „nematomas“ vietoves žemai kalno papėdėje.

U. Meier teigė, kad šį filmą kūrė mažajam talentui Kacey Mottet Kleinui, įkūnijusiam Simoną. Beieškodama tinkamos temos, ji iš vaikystės prisiminė istoriją apie mažą vienišą vaiką, klaidžiojusį slidinėjimo kurorte, tačiau suaugusiųjų buvo įspėta nesiartinti prie to „mažo vagišiaus“. Režisierė beieškodama preteksto sukurti tokį galingą personažą, puikiai įkomponavo paslaptingą sesers personažą, kuri žiūrovams pateikia staigmenų. Kitoks šeimos pavyzdys pateisina Simono veiklą ir bendradarbiavimą. Todėl filmas tampa ne tik socialinių problemų veidrodžiu ar moralizuojančiu filmu, bet ir istorija apie meilę bei draugystę.

S.Kovalskas.  „Sesuo“ – artimųjų santykiai neįprastai pavaizduotoje Šveicarijoje

Tarptautinio Kauno Kino Festivalio atidarymui buvo pasirinktas prancūzų-šveicarų režisierės Ursulos Meier naujausias filmas „Sesuo“, kuris Berlinale festivalyje buvo apdovanotas sidabriniu lokiu. U. Meier jau yra sukūrusi ne vieną filmą: jos filmografija susideda iš trumpametražių, pilnametražių filmų bei dokumentikų. Visus jos kūrinius vienija stiprus noras eksperimentuoti, reiklumas sau ir kitiems, tikslumas ir kaskart vis kitoks požiūris į problemą.

Po Sesers peržiūros vykusios diskusijos bei interviu metu režisierės atsakymai patvirtino, kad ir šis filmas buvo sukurtas jos įprastiniais darbo metodais. „Sesuo“ pasakoja istoriją apie dvylikmečio berniuko Simon (akt. Kacey Mottet Klein) ir jo sesers Louise (akt. Léa Seydoux) sudėtingus santykius. Vyresnė sesuo vengia bet kokios atsakomybės, trokšta gyvenimo laisvės. Kadangi jai nepavyksta susirasti darbo, o susiradus – išsilaikyti jame, Simon‘as pradeda rūpintis šia keista dviejų asmenų šeima. Keliaudamas į virš miestelio esantį slidinėjimo kurortą, jis vagia brangią slidinėjimo įrangą ir parduoda ją už juokingą kainą savo bendraamžiams apačioje.

Veiksmas vyksta Šveicarijoje, kuri rodoma iš dviejų perspektyvų: blankus ir skurdus gyvenimas apačioje esančiame miestelyje ir pasakiškas pasaulis prabangiame slidinėjimo kurorte. Kontrastas kuriamas ne tik vizualiai, bet ir veikėjų veiksmais. Viršus ir apačia – dvi skirtingos erdvės, parodančios ne tik kitokią, neįprastą Šveicarijos pusę, bet ir sukuriančios aplinkybes, kuriose veikėjai priversti veikti ir atskleisti vis kitas savo asmenybių kerteles žiūrovams.

Filme nėra personažų, kurių būtų galima neapkęsti. Kiekvienas turi motyvus savo veiksmams. Net jei tie veiksmai tiesiogiai ir kenkia protagonistui, anksčiau ar vėliau jie pateisinami, parodant gyvenimo sunkumus, priverčiančius taip elgtis.

Susidaro vaizdas, kad filmas sukasi apie socialines problemas, bet jos pernelyg giliai neplėtojamos, pasak pačios režisierės (kuri yra viena iš scenarijaus autorių), „norėjom sukurti filmą, kuris prasidėtų socialinėmis problemomis, kuris sukurtų įvaizdį, jog visas filmas yra būtent apie tai, bet siužetui plėtojantis, žiūrovas suvoktų, kad esmė yra meilė“. Ir išties, socialinės bėdos, nors ir vaizdžiai parodomos, iš tiesų tik paruošia sceną pagrindinei problemai – meilei tarp dviejų žmonių.

Šis filmas buvo eksperimentas ne tik režisierei, bet ir jos operatorei Agnès Godard, kuri pirmą kartą pasinaudojo skaitmenine kamera. Jai teko naudoti kiek kitokius metodus, nei buvo įpratusi, bet tai suteikia filmui vizualaus žavesio, jau vien ko vertas puikiai nufilmuotas kraštovaizdis, kuris šneka be žodžių... Darbo metu režisierė daug diskutavo su operatore, kalbėjo apie veikėjų asmenybes, kiekvienas personažas filmuotas skirtingai ir tai suteikia progą jau vien iš matomo vaizdo suprasti jų esmę.

Kitas eksperimentas prasidėjo jau filmo scenarijaus rašymo metu: U. Meier drauge su Antoine Jaccoud ir Gilles Taurand norėjo sukurti istoriją, kurios pagrindas būtų melas. Melas, kuris išaiškėtų kur kas vėliau nei įprasta, bet neturėtų viską apverčiančios reikšmės filmo siužetui. Su šia užduotimi jiems pavyko susidoroti – tiesa, kuri yra esminis veikėjų santykių pagrindas, nesugriauna iki tol konstruotos struktūros žiūrovų vaizduotėje – greičiau ją papildo.

Paskutinė scena – sesuo su broliu prasilenkiantys skirtinguose keltuvuose – vienas besileidžiantis žemyn, kita kylanti aukštyn yra tarytum raktas visam filmui. Veikėjai viso filmo metu emociškai prasilenkia vienas su kitu taip ir nesugebėdami tiesiai šviesiai prabilti apie savo jausmus vienas kitam. „Sesuo“ – sukrečiantis arba bent jau susimąstyti priverčiantis filmas, kuriam pasibaigus liekame ne tik su papasakota istorija bet ir klausimais apie savo pačių gyvenimą bei elgesį su artimaisiais.

Filmas rodomas Kaune spalio 4 d. 21.30 val. kino teatre „Romuva”, Vilniuje spalio 7 d. 19.00 val. kino centre „Skalvija“.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją