Ž.Janulevičiūtė. Elektroninė auklė

Pål Sletaune (g. 1960) pristato savo ketvirtąjį pilnametražį vaidybinį filmą „Balsai“ („Babycall“, 2011) Tartptautiniame Kauno kino festivalyje. Garsusis norvegų režisierius lieka ištikimas savo mėgstamiausiam žanrui – trileriui. Šįkart tai trileris, kuris paliečia daugelį mūsų: tai istorija apie moters ir vaiko išgyvenimus po atsiskyrimo nuo smurtaujančio tėvo.

Pasak P. Sletaune, trileris yra tas žanras, kuris leidžia išnaudoti platesnę jausmų skalę. Žinoma, režisierius nenaudoja pigių B kategorijos filmų metodų: nesišvaisto pjūklais nuo pirmųjų kadrų ir nesitaško begaliniais kraujo kiekiais kas penkias minutes. Tačiau filmas vis tiek nuo pačios pradžios iki galo išlaiko siaubo filmo elementus. O juos sustiprina pernelyg paprasta realybė. Veiksmas vyksta industrinėje miesto dalyje, personažai gyvena dideliame ir niūriame it kalėjimas daugiabutyje, jų butukas niūrai melancholiškas, langai užtrauktomis užuolaidomis, retai kada išvysite saulės spindulėlį. Nuo pat pirmų kadrų nepalieka slogus jausmas. Tačiau jokių mums paprastai priimtinų siaubo elementų nėra. Tegirdime vaiko šauksmus per vadinamąją elektroninę auklę: radijo imtuvą, kurį nusiperka pagrindinė filmo herojė, saugodama savo vaiką. Nejau siaubą mums gali sukelti toks mažas nekaltas aparatėlis kaip elektroninė auklė? (angl. babycall, monitor)

Filmo tema – moters, patyrusios smurtą šeimoje, reabilitacija. Anna, įkūnyta garsiosios „Merginos su drakono tatuiruote“ žvaigždės Noomi Rapace, yra isteriška motina, kuri bijo dėl savęs ir dėl savo sūnaus Anderso. Ją nuolatos lanko ir tikrina socialiniai darbuotojai. Annai sunkiai sekasi susitaikyti su mintimi, kad ji turi leisti Andersui gyventi normalų gyvenimą: būti „vienam“ mokykloje, miegoti savo kambaryje, turėti draugų. Tačiau istorija pakrypsta kita tėkme, kai tiek Andersas susiranda keistą draugą iš to paties daugiabučio, bei Anna susipažįsta su Helge, niūroku ir kiek nervingu elektronikos parduotuvės darbuotoju. Anna, prieš tai neturėjusi draugų, pagaliau po truputį pradeda mėgautis žmogiška kompanija, kažkas nelaiko jos keista ar isteriška, tiesiog pavargusia nuo įtempto, pilno streso gyvenimo. Helge tarsi akomponuoja Annos psichinei būklei, nes pats yra didžiulių gyvenimo pokyčių sūkury: jo vienintelė draugė – motina merdėja ligoninėje ir jam reikia apsispresti, ar atjungti gyvybę palaikančią aparatūrą.

Psichologinį siaubą šiame filme sukelia visai kitokie elementai: skriaudžiamo vaiko riksmai, pagauti iš svetimo radijo imtuvo, tušti daugiabučio koridoriai, beieškant smurtaujančios šeimos pėdsakų. Tačiau kyla klausimas, ar tie garsai yra tikri, ar tiktai Annos įaudrintos vaizduotės padariniai. Filmas nuolat skatina klausti savęs, ar mes matome realybę, ar fantaziją. Juk vienąkart Anna eidama per mišką atranda ežerą, o atsivedusi sūnų Andersą, pamatome automobilių stovėjimo aikštelę. Filmas nuolatos verčia abejoti, bet ir drauge su Anna bijoti ir nepasitikėti aplinkiniais. Tai stiprus trileris, kuris ištrina ribas tarp sveikos realybės ir šizofrenijos. Kaip ir režisieriui būdinga, jis kurdamas scenarijus savo filmams, visados pasiduoda instinktyviam rašymui: pats gerai nežino, kas visgi bus pabaigoje. Taip ir filmas žiūrovą visad blaško ir erzina, kol paskutinę minutę sudedami visi taškai.

Filmas gerąja prasme priminė Alejandro Amenabaro filmą „Kiti“ („The Others“, 2001), kai psichologinį siaubą galima meistriškai sukurti be ypatingų efektų, tačiau nuolatos vedžiojant žiūrovą po keistas erdves, o gale nustebinant ar išgąsdinant kiek kitokia realybe.

Galbūt ir P. Slauterės „Balsai“ iškrės kokį pokštą filmo gale, galbūt baisi realybė tebus fantazijos vaisius, o galbūt tai tebus preliudas į dar baisesnį košmarą? Nepamačius, nesužinosime.

Filmas rodomas Vilniuje spalio 3 d. 21.00 val. kino centre „Skalvija“, Kaune spalio 6 d. 22.00 val. kino teatre „Romuva“.

S.Kovalskas. Jausmai įvilkti į psichologinio trilerio rūbą

„Atsargiai. Neliesk, karšta. Šiltai apsirenk. Neuždaryk savo kambario durų. Grįžk iki tamsos. Nusiplauk rankas. Nešnekėk su nepažįstamais“. Turbūt kiekvienam vaikystėje teko girdėti bent keletą panašių frazių. Frazių, paskatintų perdėto motiniško atsargumo. Kokios to priežastys? Kaip jis gali paveikti vaikus ateityje?

Šie klausimai įvilkti į psichologinio trilerio rūbą pavadinimu „Balsai“ (Babycall). Norvegų režisierius Pål Sletaune parašė scenarijų ir sukūrė filmą, kuris jau nuo pat pradinių akimirkų įtraukia žiūrovą. Pirmąją minutę matome motiną su sūnumi, einančius iš mašinos. Kažkur tolumoje regima neryški žmogaus figūra, uždaranti paskui save duris. Kelionė švariai tuščiu daugiabučio koridorium, kur butų durys identiškos. Visos šios smulkmenos sukuria savotišką, Kafkos kūrinius primenančią izoliacijos atmosferą. Veikėjai yra vieni. Kad ir kas benutiktų, kad ir kaip reikėtų pagalbos – išorinis pasaulis jos nesuteiks.

Toks klaustrofobiškas pasaulis, kuriame veikėjus galime suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, priverčia sutelkti dėmesį į personažų asmenybes. Būtent šioje srityje filmas yra nepaprastai stiprus. Režisierius sudarė sąlygas bei parašė roles, kuriose aktoriai gali puikiai atsiskleisti. Aktorė NoomiRapace2011 metų Romos kino festivalyje gavo geriausios aktorės apdovanojimą už rolę šiame filme. Ir tikrai buvo už ką jį gauti. Paprastai panašaus pobūdžio filmai kenčia nuo pervaidinimo. N. Rapace kuria paniškai rūpestingos mamos vaidmenį pasinaudodama pustoniais.

Beveik kiekvienas veiksmas ekrane kyla iš aplinkybių diktuojamos būtinybės. Vienas iš pavyzdžių – tas pats motinos rūpestingumas, kylantis iš realios grėsmės jos sūnui.

Tačiau, kad ir kokia puiki vaidyba bebūtų, vienos aktorės iki galo atskleisti filme keliamas problemas yra negana. Helgen (akt. KristofferJoner) – vyriškis, užaugintas be pagrindo rūpestingos motinos. Jo ir Anos keliai susiduria visiškai atsitiktinai, bet Helgen Anoje atpažįsta savo motinos rūpestingumą ir junta būtinybę užpildyti tuštumą savo gyvenime. K. Joner savo vaidmeniu atskleidžia tokios vaikystės pasekmes. Jo ir N. Rapace kuriami personažai vienas kitą papildo, parodo skirtingas puses, sukuria „trimatį“ problemos vaizdą.

Įdomu tai, kad šiame filme nėra konkretaus antagonisto. Jis įvardinamas, bet jo nedalyvavimas veiksme suteikia baimės prieskonį. Kadangi jis necharakterizuojamas, tad ir jo būsimų veiksmų bei konkrečių norų nuspėti neįmanoma, žiūrovas drauge su personažais pradeda justi grėsmę iš išorinio pasaulio. Pasinaudojama sena tiesa, teigiančia, kad tai kas nematoma yra baisiausia.
Muzikos filme nėra daug, bet Fernando Velázquez kūriniai pasigirsta būtent tada, kai jų reikia. Tais momentais beveik neatkreipi dėmesio į skambančią muziką, nes ji panaudojama atmosferos sustiprinimui ir tam tikrų veiksmų ekrane išryškinimui.

Po filmo nejučiom iškyla klausimas ar nebuvo galima panagrinėti tam tikrų siužeto linijų detaliau, skirti didesnį dėmesį aplinkai. Tačiau man atrodo, kad taip buvo pasielgta tikslingai: norint koncentruotai parodyti esmę ir sutelkti dėmesį į dalykus, kurie vystant papildomas siužetines linijas prasprūstų pro akis. „Balsai“ – filmas, kurį verta pasižiūrėti tiek dėl jo atmosferos bei viso veiksmo metu palaikomos įtampos, tiek dėl keliamų problemų bei jų subtilaus psichologinio nagrinėjimo.

Filmo anonsas:

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją