– Jūsų filmas „Lošėjas“ susilaukė didžiulės sėkmės. Kaip dabar jaučiatės, kai atslūgo visos emocijos ir kalbos?
– Ignas Jonynas: Viskas dabar atrodo daug paprasčiau: lengviau matosi padarytos klaidos ir kur reikia tobulėti. Tiesa, galvojome, kad po to, kai šešerius metus rašėme ir statėme tą filmą – viskas bus lengviau. Bet niekas netapo lengviau. Mokymosi procesas tęsiasi. Ir tai, turbūt, yra nenutrūkstama iki pat dienų galo.
– Kristupas Sabolius: Daugelis kūrėjų patiria šį dalyką – pabaigus darbą tarsi tikiesi savirealizacijos, bet iš tiesų pasitenkinimo jausmas trunka trumpą akimirką. Tada imi galvoti tik apie tai, kas darbe yra netobula, ko nepadarei. Aišku, galima mėgautis tuštybe ir vardinti gautus apdovanojimus. Bet kai jau kažką įgyvendini – tai tampa visiškai nesvarbu.
– I. J.: Visiems atrodo, kad tai kažkokia sėkmė, kuria turėtum mėgautis. Bet, deja, aš labiau matau minusus, o ne pliusus. Jokie prizai neatperka pačio filmo sukūrimo, scenarijaus rašymo ar filmo pristatymo. Tai tarsi maratono bėgimas. Užkabintas medalis gal ir pamalonina, bet pats svarbiausias dalykas yra pati vidinė kelionė. Manau, kad mus stimuliuoja ne prizai, o tai, kad galime eiti tolyn, kur dar nebūta.
– Apie ką jūsų naujas scenarijus?
– I. J.: Siužeto prasme – jis yra apie žmogų, kuris apsimeta aklu tam, kad patektų į televizijos šou.
– K. S.: Filmo pavadinimas – „Nematoma“. Tai istorija apie senstantį šokėją, kurio karjera krypsta į pabaigą. Todėl jis nusprendžia, jog populiarumą galėtų pasiekti imituodamas neįgalųjį. Šitaip jis sukelia gailestį ir publikos susidomėjimą.
– I. J.: Filmo tema – manipuliacija pačia plačiausia prasme. Ne tik televizijos, jūsų atstovaujamos žiniasklaidos, bet ir to, kaip ji vyksta kasdienėje plotmėje, žmonių santykiuose.
– Kiek laiko užtrukote nuo pačios idėjos išgryninimo iki pat paskutinio taško, o galbūt dar nebaigėte?
– I. J.: Mes dar nebaigėme. Atrodo, kad jau gali ištarti tą stebuklingą formulę „na va, pagaliau“. Vis dėlto tas „pagaliau“ yra didžiausia iliuzija. Jau kitą dieną mes vėl viską keičiame.
– K. S.: „Lošėją“ rašėme ketverius metus. Ties šiuo scenarijumi dirbame jau trečius. Aišku, esame parašę daug versijų, jau buvo tarpinių finišų. Paskutinioji versija buvo pastebėta ir įvertinta programos „ScripTeast“. Neseniai grįžome iš Berlyno festivalio, kur šios programos rengėjai pristatė mūsų scenarijų kino industrijos profesionalams kaip, jų pačių žodžiais tariant, vieną iš vienuolikos geriausių Rytų ir Vidurio Europos projektų. Tai malonus įvertinimas, nes „ScripTeast“ ekspertai yra labai įdomūs ir rimti scenaristikos profesionalai iš viso pasaulio – nuo Michelangelo Antonioni ir Bernardo Bertolucci filmų scenaristo iki Oskarų nominantų iš Holivudo.
– I.J.: Šiuo metu tobuliname naujausią versiją, kurią įsipareigojome pateikti „ScripTeast“ ekspertams. Ji bus pristatoma industrijos profesionalams Kanų kino festivalyje. Ten pat įvyks ir geriausio Rytų ir Vidurio Europos scenarijaus apdovanojimų ceremonija. Scenarijus drastiškai nesikeičia, keičiami tik tam tikri niuansai, linijos ar elementai, bet pati istorija lieka ta pati. Įdomu tai, kad kiekvienas sutiktas žmogus, kuris vienaip ar kitaip reflektuoja tavo darbą – skirtingai tave ir veikia. Pavyzdžiui, kadangi scenarijus yra susijęs su aklumu, mes bendraujame su neregiais, kurie dalijasi savo patirtimi.
– Kas buvo pačios pirminės scenarijaus idėjos autorius ir kaip ji kilo?
– I. J.: Mes dirbame taip, kad išsitrina autorystė. Keičiame vienas kito parašytas dalis, keičiamės idėjomis. Man tai labai patinka, nes taip save gali patikrinti, o pati idėja neatsiranda staiga – mes visada pradedame nuo to, kas mus jaudina.
– K. S.: Nuo temos, iš tikrųjų.
– I. J.: Pradedame nuo to, kas mums atrodo svarbu, apie ką svarbu kalbėti, o tada galvojame, kaip ta tema sudominti žmogų. Tema, galbūt, nemaloni, bet mes siekiame rasti formą, kuri pritrauktų žiūrovą.
– K. S.: Tad neįmanoma atsakyti, kas yra idėjos autorius. Mūsų darbo procesas yra dialogas.
– I. J.: Kava labai padeda.
– K.S.: (juokiasi)
– I. J.: Susirenkam kavos išgerti su Kristupu ir pradedame kalbėti.
– K. S.: Tai štai. Idėjos autorius yra kava.
– Kur rašėte scenarijų?
– I. J.: Kai dar buvo suformuotas tik scenarijaus gemalas – mes jau stengėmės juo kažką sudominti, keliavome į Sofijos ir Talino festivalius. Keletą kartų perrašinėjome jį, kreipiamės į įvairius festivalius. Galiausiai pakliuvome į jau minėtą „ScripTeast“ programą. Pirmoji atrinktų projektų autorių darbo sesija įvyko Lenkijoje. Tai tapo labai įdomia patirtimi. Buvome savaitę uždaryti tokiame prabangiame dvarelyje, kur nuo ryto iki vėlyvos nakties turėdavome labai daug intensyvaus darbo su daug pasiekusiais žmonėmis.
– K. S.: Kaip jau minėjau, mūsų konsultantais ir vertintojais tapo pripažinti savo sričių ekspertai. Tarp jų, tarkime, ir Antonioni filmo „Profesija – reporteris“ autorius Mark Peploe, be to sukūręs scenarijus Bertolucci filmams „Mažasis Buda“, „Paskutinis imperatorius“, taip pat Sidney Pollacko filmo „Vertėjas“ scenarijaus autorius Martinas Stellmanas ir daugelis kitų. Šie žmonės tapo mūsų konsultantais – individualiose darbo sesijose jie nagrinėjo mūsų scenarijų, o vėliau skaitė paskaitas apie savo kūrybą ir scenarijų rašymo niuansus. Prisiliesti prie tokių žmonių mąstymo – neįtikėtina. Galbūt ne visada jų kūryba yra tai, ką tu kurtum pats. Bet požiūris, pats mąstymo būdas – išties galingas ir įžvalgus. Po savaitės darbo su šiais profesionalais išvykome namo tokie...
– I. J.: ...užkrautomis baterijomis. Aš, turbūt, gyvenime nedaug turėjau tokių intensyvių patirčių. Būdamas savo amžiuje nelabai tikiuosi tokių didelių intensyvių pamokų, o prašau – viskas yra įmanoma. Man buvo labai įdomu, jog ten susirinko žmonės, kurie atstovauja labai skirtingą supratimą apie kiną. Įdomu ir tai, kad kuo daugiau žiūri filmų, kuo daugiau giliniesi į scenarijaus rašymo ypatybes, tuo lengviau žiūrint filmą nuspėti, kas bus toliau ir kuo jis baigsis. Tad visą laiką norisi pirmauti prieš žiūrovą – kad žiūrovas eitų paskui tave, o ne galvotų „na, viskas aišku, lietuviškas filmas, gale nusižudys ir nueis į rūką“.
– Galbūt jaučiate tam tikrą įtampą kuriant po „Lošėjo“ sėkmės?
– I. J.: Man didžiausia įtampa yra vidinė – nekartoti klaidų. Be to, scenarijus privalo būti įdomus pirmiausiai man pačiam. Scenarijaus rašymas yra tarsi akistata su savimi. Kuo giliau ir nuoširdžiau į jį neri, tuo daugiau tenka kapstytis po savo vidų. Tai ne visada malonu, bet tai padeda geriau suprasti tam tikrus herojaus poelgius.
– K. S.: Visiems teko matyti filmų, kurie, nors paremti įdomiomis idėjomis, buvo vidutiniškai realizuoti. Man didžiausia įtampa kaip tik ir yra ta vidutiniškumo baimė. Ne taip sudėtinga atrasti gerą idėją. Kaip sakoma, jos sklando ore. Žmonės be idėjų, manau, apskritai neturėtų nieko kurti. Tačiau jei gerą idėją realizuoji vidutiniškai – tai, turbūt, liūdniausia, kas gali nutikti kūrėjui. Idėjai įgyvendinti reikia labai daug darbo. Dažnai manoma, kad kūryba yra įkvėpimas, polėkis ir talentas. Iš tiesų, kūryba yra...
– I. J.: ...artojo darbas.
– K. S.: Būtent! Juodas, kasdienis, dažniausiai net labai neromantiškų ir nuobodžių dalykų šlifavimas. Didžiausias iššūkis yra pernelyg nepasitikėti savimi. Ir negalvoti, kad turi labai gerų idėjų, kurios nereikalauja pastangų. Darbo reikia labai daug.
– Minėjote, kad tenka gerokai pasikapstyti po save, ir tai ne visada būna malonu. Galbūt pasidalintumėte stipriausiais atradimais, sukrėtimais ar įspūdžiais?
– I. J.: Na, aš to net ir psichoterapeutui nepasakočiau.
– K. S.: Taip, kam trikdyti jautrias sielas?
– I. J.: Neįsivaizduokite, kad kalbame apie kažkokią saviplaką. Tiesiog yra dalykų, kurių kasdieniam gyvenime nekapstytum savyje, o čia reikia. Kalbėdamas apie herojų – pasitikrini ir save, kaip pats elgtumeisi tokioje situacijoje. Negali scenarijaus rašyti iš oro: jeigu galvoje kilo kažkokia negera mintis, reiškia, ji turėjo pagrindus.
– K. S.: Nusprendėme nekurti filmų apie žmones, kurie yra kvailesni, blogesni arba kažkokiu požiūriu menkesni negu mes patys. Tarkime, filme nagrinėjame manipuliacijos temą. Tačiau pradedame nuo to, kad mes visi esame manipuliatoriai ir manipuliuojame kasdienybėje. Šitaip scenarijus padeda vėl sugrįžti prie tos akistatos su savimi. Kai supranti, kad pats esi manipuliatorius, imi ieškoti būdų, kaip su tuo kovoti. Ir nors paaiškėja, kad tai beviltiškas uždavinys, pats mąstymo procesas vis vien labai svarbus. Tam tikra prasme mūsų personažai ir istorijos yra mūsų vidinių paieškų veidrodžiai. Mes nemanome, kad esam geresni už mūsų vaizduojamus herojus.
– I. J.: Nesame moralistai ir nepretenduojame jais būti. Mes iškeliame problemą, bet nekeliame jokio verdikto. Mūsų kuriami siužetai neturi atrodyti kaip kažkokių moralistų bandymas pamokyti pasaulį apie manipuliaciją. Gilinamės į tai ir jokiu būdu nedarome jokių vienareikšmiškų išvadų. Kita vertus, pats kinas irgi tam tikra prasme yra manipuliacija. Mėgindamas sudominti žiūrovą, imi naudoti tam tikrus manipuliatyvius elementus, kaip tą padaryti.
– Ar turite baimių, kalbant apie scenarijaus sėkmę, galbūt tai idėjos neišpildymas apie kurią kalbėjote?
– I. J.: Na, baimė yra toks dalykas.. Gal nerimas. Taip perfrazuočiau. Svarbiausia, kad filmas būtų įdomus. Jis gali tau patikti, gali nepatikti, gali sutikti su tema ar ji gali būti šlykšti, tačiau bet kokiu atveju turi būtų įdomu pasižiūrėti. Svarbu tai padaryti įdomiai ir nepamesti temos, toks mano nerimas.
– K. S.: Kiekvieną rytą atsikeliu su milžinišku nerimu. Manęs neapleidžia diletanto jausmas – kuomet jautiesi beveik visame kame toks netobulas, bet kažkodėl ėmeisi daryti tam tikrus dalykus. O kodėl – net pats nesupranti. Kita vertus, tikiuosi, kad šis nerimas išliks, nes jei jį prarandi... Yra nemažai pavyzdžių, kai kūrėjai pradeda galvoti, kad yra genijai. Liūdnoka diagnozė. Panašu, kad mums su Ignu kol kas tai negresia.
– I. J.: Mes artojai.
Kur planuojate filmuoti?
– I. J.: Dalis filmo vyksta Lenkijoje, pasienio su Lietuva miestelyje. Tai susieta su pačiu siužetu. Šitaip atsirado koprodiuseriai Lenkijoje, kurie norėtų prisidėti prie šio filmo. Man labai įdomi Lietuvos provincija, jos santykis su sostine, su televizija ir jos pasauliu, ir tas yra labai stipriai akcentuojama šiame filme, scenarijuje.
– K. S.: Tikslios lokacijos nežinomos, bet nemažai veiksmo vyksta tiek Lenkijos, tiek Lietuvos provincijose.
– I. J.: Kita vertus, kita veiksmo dalis vyksta televizijoje. Šokių šou – taip mėgstamo lietuvių – tad daug veiksmo vyksta televizijos patalpose. Bet yra ir provincijos, ir didmiesčių, ir virtualaus pasaulio.
– „Lošėjui“ nenorėjote televizijoje šmėžuojančių veidų. Kaip bus šiuo atveju, kai veiksmas vyks pačioje televizijoje?
– I. J.: Aš visuomet ieškau žmonių, kurie yra nematyti žiūrovui, nes manau, kad tai sukuria įtikinamumą. Šiuo atveju, kadangi dalis vyksta ir televizinėje erdvėje, tai, manau, kad reikia pakviesti ir žmonių, kurie yra puikiai žinomi. Kol kas nėra konkrečių vardų, bet idėja yra sujungti du dalykus.
– Ar aktorių vaidyboje ir toliau ketinate leisti šiek tiek improvizacijos?
– I. J.: Manau, kad improvizacija yra gerai paruoštos repeticijos pasekmė. Kuo mes geriau parašysime scenarijų, tuo daugiau bus erdvės improvizacijai. Man nepatinka primityviai dėlioti schemas. Kiekvienas žmogus yra bendraautorius, o aktoriai tau gali pasiūlyti daug daugiau, nei tu pats sugalvojai tą akimirką. Man labai patinka, kai aktorius žiūri į save ne kaip į kažkieno idėjos pildytoją, o kaip į kūrėją. Aš visuomet vertinu aktorių kūrėją, manau, kad tai yra brangiausia, ką gali gauti iš žmogaus, kuris bando įkūnyti tavo sukurtą personažą.
– Viename savo interviu sakėte, kad sunkiais momentais su Kristupu palaikote vienas kitą. Kokie yra tie sunkūs momentai jums, kaip kūrėjams?
– I. J.: Ne paslaptis, kad labai dažnai užstringi. Sugalvoji puikią idėją, strykčioji ir siūlai atšvęsti. O kitą dieną supranti, kad ne viskas čia taip veikia, kaip sugalvojai, ir viskas griūna. Ir staiga visa ta schema, kurią esi sugalvojęs, turi būti išvalyta ir iš naujo sudėta. Taip pat gauni niuksų ir iš išorės: ne visada visiems patinka tai, ką darai, o dviese tą spaudimą visada lengviau atlaikyti.
– K. S.: Jau tuoj, turbūt, bus 10 metų, kaip intensyviai bendraujame su Ignu. Mes esame labai skirtingi žmonės. Bet esama dalykų, kurie mus labai vienija ir jungia iš esmės. Rašydamas bei dirbdamas taip, kaip mes dirbam, privalai būti bendramintis ir draugas. Kai kada ištinka krizės, gamybos procese ne viskas iš karto gaunasi... Tai, be abejo, psichologiškai labai varginantis dalykas. Filmas – kolektyvinis kūrybos procesas. Rašytojas ar tapytojas dirba vienas. Atsisėda, nutapo ir viskas – baigėsi jo reikalai. O čia padėjus tašką tik prasideda nauja kūryba.
– I. J.: Mes padėjome vienas kitam ir filmavimo procese. Kristupas dalyvauja visuose filmavimuose. Dažnai taisėme scenas jau ten.
– Kaip apskritai keitėsi jūsų ryšys per visus tuos 10 metų kol jūs kūrėte kartu? Tapo paprasčiau, sunkiau ar visgi niekas per daug nepasikeitė?
– I. J.: Aš manyčiau, kad taip pat. Turbūt yra gerai tai, kad tu supranti ir pripranti vienas prie kito, žinai, kaip kiekvienas iš mūsų komunikuoja. Mes net neįvardindami galime sakyti, kad turim savo sistemą, kuri neturi taisyklių, bet turi tam tikrus intuityvius vardiklius. Atradome savo būdą komunikuoti.
– K. S.: Dabar žinome, kad net jei labai smarkiai ginčijamės, tai ilgainiui vis tiek atrasim sprendimus. Kai pradėjome rašyti, tai net nežinojome, ar mums išvis seksis komunikuoti. O dabar esame tikri, kad vis tiek bus tam tikras rezultatas.
– I. J.: Esu impulsyvus žmogus, Kristupas gal ramesnis, o tai, kas seniau atrodydavo kaip konfliktiška situacija, tai dabar tai yra tiesiog diskusija, mes žodžio „konfliktas“ nebevartojame.
– Kaip nusprendžiate, kuri idėja yra verta filmo? Jų, turbūt, nuolat kyla daug, o kūrėjams jos, ko gero, visos vienodai brangios. Kaip atskiriate?
– I. J.: Ir taip, ir ne. Atskiriam labai paprastai: jeigu atrandame temą, kuri mums įdomi, tuomet atsiranda matematinė formulė. Tu ją menamai rašai ant savo scenarijaus lentos ir galvoji, ar atsakys ši formulė į temą, kurią tu sau išsikėlei. Jei ta formulė staiga užstringa – tau reikia pasitikrinti skaičius. O jei ji toliau nesistumia, tai reiškia tau reikia kažką pergalvoti iš esmės.
– K. S.: Idėja turi patikti abiems. Jei tik vienas apsvaigęs, o kitas abejoja, tai mes tiesiog atsisakom ir einam toliau. Arba tobulinam tą idėją, kol ji įtikina mus abu. Toks požiūris, man atrodo, labai retas dalykas. Juk kūrėjai yra labai ambicingi ir narciziški žmonės. Mes esam įsivedę tokią formulę, kad net jeigu tu galvoji, kad čia yra labai gera idėja, bet kitam ji nepatinka – tu jos atsisakai. Ir darai tą ramia širdimi.
– I. J.: Ne, ne ramia (juokiasi). Gal sunkiausia dalis yra ta, kad vienas scenarijų parašytum žymiai greičiau. Neaišku, ar geriau, nes rašant kartu tikriniesi ne tik pats save, o ir vienas kitą. Ypatingai dar, jei nesutampa nuomonės, tai turi nugalėti dar ir savo ego. Dviem rašyti tam tikra prasme yra sudėtingiau, bet tuo pačiu – rezultatyviau.
– K. S.: Darbas dviese tave gelbsti nuo tam tikrų sunkumų, kurie vėliau iškiltų, jei rašytum vienas.
– Sakoma, kad kūrėjai iš esmės gyvena dėl aplodismentų. Kiek jums yra svarbūs įvertinimai?
– I. J.: Na, iš aplodismentų duonos nevalgysi. Ne, aišku, kad svarbu. Deja, bet manau, kad visi menininkai yra egoistai, o egoizmą reikia kažkuo maitinti. Pripažinimas, konstruktyvi kritika, žiūrovai salėse, prizai – tai kremas ant torto. O tortas yra pats filmas ir jo pastatymas, bet nemeluosiu – malonu, kai tau pasako, kad padarei kažką, kas sudomino, kas buvo svarbu.
– K. S.: Deja, bet žmonės yra silpni, o kūrėjai dar silpnesni. Žiūrovų reakcija yra darbo ir viso proceso dalis. Net ir tie, kurie sako, kad jie tik nori realizuoti savo idėjas – jie vis dėlto yra priklausomi nuo to, kaip tai bus įvertinta. Būti įžymiam, ypač Lietuvoje, nėra problema. Tam tereikia maždaug 15 sekundžių. Tiesiog pakanka sumanipuliuoti, sukelti skandalą, ką nors pademonstruoti ar pareikšti. Tuomet labai greitai tampi įžymybe. Aš nenoriu, kad apie mano asmenybę būtų kalbama kitame kontekste, negu apie mano darbus. Manau, reikalinga rimta vidinė higiena, nuolatinis darbas su savimi. Pradedantiems kūrėjams gali būti sunku nepasimesti ir neužsibūti tuose aplodismentuose, nes jie yra tarsi narkotikas.
– I. J.: Norėčiau, kad auditorija domėtųsi tuo, ką aš darau, o ne manimi.
– Kur ieškote įkvėpimo, kai pavargstate?
– I. J.: Kūrėjo, ypatingai scenaristo ir režisieriaus pagrindinis ginklas ir pagrindas yra stebėjimas ir analizavimas. Mes dabar kalbame, bet tuo pačiu stebime aplinką, nors aš žiūriu į jus ir kalbuosi. Tai yra šiek tiek šnipo darbas: tu turi labai greitai imti informaciją ir ją analizuoti, o ji yra visur ir visada.
– K. S.: Kūrėjas yra tas žmogus, kurio juslės veikia labiau nei paprastų žmonių. Jis turi daugiau girdėti, geriau matyti, viską įsidėmėti ir registruoti. Tie įkvėpimai yra visur. Jų esama net šioje patalpoje. Tačiau žmonės yra tingūs ir nedėmesingi. Tai yra didžioji problema. Mes nelaikome dėmesio ir nesidomime pasauliu. Kūrėjas gali įsikvėpti nebūtinai iš savo srities meistrų, mes tiesiog turim domėtis gyvenimu. Turi išmokti stebėti, o tai – labai sunku. Tai yra tam tikra įtampa.
– Ar yra filmų, kurie jums sukėlė kažkokią labai stiprią emociją? Gal net verkėte?
– I. J.: Kiekviename gyvenimo etape yra filmų, kurie mane labai stipriai paveikė ar stimuliavo. Aš esu sentimentalus žmogus, tad apsiverkti man nėra sunku.
– K. S.: (juokiasi) jis verkia ir verkia.
– I. J.: Jeigu filmas nekvailas, tai aš pamirštu, kad esu šios profesijos atstovas. Labai greit pasiduodu gerai emocijai, istorijai ir kiekvienais metais aš atrandu savo favoritus. Šiemet mano du filmai: „Sauliaus sūnus“ ir „Omaras“. Man labai įpučia naujos energijos tai, kad kinas vis dar atsinaujina, vis dar sugeba būti kitoks ir tai dar yra labai jauna meno šaka, o tu kiekvieną kartą vis dar matai, kad kine yra labai daug neatrastų kampų.
– K. S.: Kad ir kaip būtų keista, Ignas įvardijo du filmus, kurie ir man šiemet geriausi. Gal dėl to mes ir galime kurti kartu. Mūsų skoniai neretai sutampa.
– Koks apskritai yra gero filmo receptas? Ką jis turi: daryti įtaką, keisti mąstymą...? Kas yra geras kinas?
– K. S.: Ačiū Dievui, kad tos formulės nėra. Nes vos tik inovatyvus filmas tampa geras, jis įteisina naują formą – tada jau reikia viską keisti. Bet vis dėlto jūs įvardinote keletą dalykų. Tai yra nuolatinis kino atsinaujinimas. Kartais filmas, atrodo, visiškai išsemta tema, padeda suvokti tam tikros problemos tikrąjį mastą. Geras kinas nuo tau žinomų dalykų nuvalo dulkes, atveria kažkokius kanalus, kurie sukelia džiaugsmą – kad tai vis dar įmanoma. Yra filmų, kurie padarė man tokią įtaką, kad likau sukrėstas, o dalykai, apie kuriuos galvojau, kad turiu kažkokią nuomonę buvo sudrebinti iš pagrindų ir juos tekto pervertini kitaip.
– I. J.: Studijų metais sudarinėdavome filmų dešimtuką, o ten pastovus lyderis buvo „Skrydis virš gegutės lizdo“. Tai buvo labai stipriai susieta su laikmečiu. Aš netikėjau, kad tokiu laikotarpiu galėjo parodyti tokį filmą ir iki šiol manau, kad tai yra nuostabus kino pavyzdys. Bet filmai, kurie dabar patinka – labai skiriasi nuo to, kas buvo. Recepto nėra, bet yra vienas elementas, tai turi būti tau svarbu čia ir dabar.
– K. S.: Dar vienas labai svarbus dalykas: kaip kūrėjas, turi būti pasiruošęs, kad tavo filmas bus priimtas neigiamai ir nepripažintas. Tačiau viduje privalai surasti jėgų, kurios tau leistų visgi jį padaryti taip, kaip jį norėjai padaryti. Tai mus sugrąžina prie tos temos apie pripažinimą. Man daug svarbiau patikėti, kad darai tai, ką nori padaryti, ir toje temoje nueiti iki galo. Netgi žinoti, kad galbūt būsi nubaustas ar net nebeteksi galimybės kurti kiną. Nors baisu tai sakyti, bet kažkuria prasme tai svarbiau, nei bet koks pripažinimas. Aš sutikčiau, kad netgi šis mūsų filmas būtų atmestas ir nepriimtas kritikų bei žiūrovų, bet būtų toks geras, kad visgi laiko tėkmėje butų suprasta jo vertė. Tai daug svarbiau nei sukurti filmą, kuris bus labai populiarus ir užmirštas. Kūrėjui toks likimas yra baisus dalykas. Bet, ko gero, jei iš tikrųjų nori kurti, tai turi būti pasiryžęs net ir tokiai lemčiai.
– I. J.: Na, aš, tai nelabai sutinku su tuo.
– K. S.: (juokiasi)
– I. J.: Teatre tu gali perrepetuoti ar panašiai, o kinas vis tik yra baigtinis dalykas. Nėra tokios tradicijos, kad filmą perkarpytum ar permontuotum. Aš suprantu, kad yra geras paguodos prizas atsidurti kino antologijoje, bet aš nemėgstu paguodos prizų. Man atrodo, kad yra svarbu surasti auditoriją čia ir dabar.
– Ar dabar rašant galvojate apie kokią kitą idėją?
– I. J.: Stengiamės nesiblaškyti. Meluoju. Truputį galvojame, bet neintensyviai. Turim idėjų, ką norėtume daryti. Galvojame apie istorinį filmą, turime pamąstymų apie ką dar norime šnekėti, bet dabar visa energija sutelkta į šį scenarijų.
– K. S.: Mes nerašome kitų scenarijų, o apie galimus gerus siužetus ir scenarijus visada diskutuojame. Tų idėjų yra kupinas stalčius. Tiesiog joms neskiriame energijos, ten jas ir paliekame ateičiai.
– I. J.: Kalbant apie tuos aplodismentus... Gal net ne patys aplodismentai yra savaiminė vertė. Pripažinimas yra tam tikras tavo bilietas, kad galėsi statyti kitą filmą. Jei tavo filmas nebus pripažintas, jei tau sakys, kad tai yra nepavykęs reikalas, tau bus daug sunkiau iš naujo startuoti su nauju darbu.
