Kiekvienais metais birželio pabaigoje-liepos pradžioje ramaus art nouveau stiliaus architektūros Čekijos mineralinių vandenų kurorto Karlovi Varų nuotaika neatpažįstamai pasikeičia – miestą persmelkia siautulys ir spindesys. Ir šiemet čia vyko vienas įtakingiausių Europoje kino festivalių – 48-asis Tarptautinis Karlovi Varų kino festivalis.
Karlovi Varų kino festivalio akimirkos (J.Janavičiūtės nuotr.)

Visa ko centre – viešbutis „Thermal“, kuriame dauguma svarbiausių festivalio erdvių ir kino salių, o tarp jų ir didžioji, kurioje vyksta svarbiausi renginiai, kaip, pavyzdžiui, atidarymo bei uždarymo ceremonijos.

Likusios kino salės nedideliu atstumu viena nuo kitos išsimėčiusios po miestą įvairiose kino ar tik jam pritaikytose erdvėse, kurių viena įspūdingiausių būtų galima laikyti neobarokinį Karlovi Varų teatrą.

Grįžtame prie „Thermal“, išsišovusio iš nedidelių ir gausiai dekoruotų Karlovi Varų namelių konteksto. Prie jo laikinai įsikūrę mobilūs greito maisto restoranai, barai ir vakarėlių erdvė.

Prie „Thermal“ dieną nuolat skamba gatvės muzikos ritmai ir prateka minios žmonių, o naktį čia siaučia festivalio publika. Čia nuolat kvepia dešrelėmis, kopūstais, čekišku halušky bei liejasi alus.

Visai šalia – festivalio „raudonasis kilimas“. Šiemet jį mynė tokios žvaigždės kaip aktorius Johnas Travolta ar režisierius Oliveris Stone`as, kartu su čekų tapytoju ir kostiumų dizaineriu Theodouru Pištěku atsiėmę „Krištolinius gaublius“ už nuoplenus pasaulio kinui, ar atidarymo filmą „Gėlėti sapnai“ (L'écume des jours) pristatęs Michaelas Gondry bei daugybė kitų, ryškesnių ar savo kelią kino kelionėje vos pradėjusių kūrėjų.

Karlovi Varų kino festivalio pradžia siekia penktąjį dešimtmetį.

Sovietmečiu kartu su Tarptautiniu Maskvos kino festivaliu tai buvo įtakingiausias kino renginys komunistiniame bloke, o jo geografinė padėtis jam užtikrino Rytų ir Vakarų susitikimo vietos poziciją, kurią festivalis sėkmingai išlaikė, atnaujino ir augina iki šiol.

Renginyje itin daug dėmesio skiriama naujiems talentams. Programoje sutinkame itin daug su savo pirmaisiais pilnametražiais filmais debiutuojančių režisierių, kuriems festivalis suteikia galimybę pasirodyti.

Talentus į dienos šviesą ištraukti padeda ne tik Pagrindinė konkursinė programa, bet ir Vidurio ir Rytų Europos bei buvusių sovietinių valstybių programa „Į rytus nuo vakarų“ (East of The West).

Taip pat sutinkame dokumentinių filmų konkursinę programą ir kitas, kaip ir galybę nekonkursinių programų, kurių vienomis ryškiausių būtų galima laikyti „Horizontų“ programą, skirta kituose festivaliuose visame pasaulyje jau pasižymėjusiems filmams, ar programą „Kitoks žvilgsnis“, kuri nori atkreipti dėmesį į filmus, pasižyminčius netradiciniais vizualiniais sprendimais, ar amerikiečių leidinio „Variety“ kino kritikų programa „10 vertų pamatyti Europos režisierių“.

Kasmet festivalis pats į save nusprendžia pažvelgti ironiškai ir kiekvienais metais sukuriamas festivalio anonsas su asmeniu, apdovanotu „Krištoniliu gaubliu“ už nuopelnus pasaulio kinui, ir toks anonsas yra rodomas prieš kiekvieną filmą. Šiemet tokio anonso pagrindine veikėja tapo aktorė Helen Mirren.

Ją buvo galima išvysti ir festivalyje rodytame filme „Philas Spectoras“ (Phil Spector), pasakojančiame apie legendinį muzikos prodiuserį, dirbusį su „The Beatles“ bei Tina Turner, ir jo teismo procesą dėl nužudymo. Šiame filme ji vaidina advokatę Lindą Kenney Baden, bandančią įrodyti P. Spectoro (Al Pacino) nekaltumą.

Anonsas:

Apdovanojimai

Karlovi Varų kino festivalio apdovanojimuose dominavo vengrų režisieriaus Jánoso Szászo karo drama „Storas sąsiuvinys“ (A nagy füzet), kuris pelnė pagrindinį festivalio apdovanojimą – „Krištolinį gaublį“.

Filmas pasakoja apie paauglius dvynius pergyvenančius paskutinius Antrojo pasaulinio karo metus savo negailestingos močiutės namuose provincijoje. Jie išgyvena ne tik karo žiaurumą, bet ir absoliutų meilės trūkumą. Savo emocijas jie aprašinėja sąsiuvinyje. Filmas sukurtas pagal vengrų kilmės šveicarų rašytojos Agotos Kristof knygą. Šis apdovanojimas – džiugi žinia sunkius laikus dėl susiklosčiusios politinės politinės išgyvenančiam vengrų kinui.

Specialus žiuri prizas atiteko Beno Wheatley`io režisuotai nespalvotai siurealistiniai kostiuminei britų juodo humoro komedijai „Laukas Anglijoje“ (A Field in England). Veiksmas vyksta Anglijos pilietinio karo XVII a. metu. Grupė vyrų pabėga iš mūšio, tačiau jie yra pagaunami ir priverčiami dalyvauti lobio, kuris turėtų būti kažkur lauke, paieškose. Prieš pradėdami kasti, jie prisivalgo neaiškių grybų ir taip prasideda jų siurrealistinis klajonės po lauką.

Geriausiu režisieriumi pripažintas čekas Janas Hrebejkas už filmą „Medaus mėnuo“ (Líbánky). Janas Hrebejkas, vienas žymiausių šiuolaikinių čekų režisierių. Naujausiame jo filme vaizduojama vestuvių šventė – pradžioje viskas tobula ir gražu, tačiau netrukus ją sudrumsčia prasiveriančios praeities paslaptys.

Geriausios aktorės apdovanojimas šiemet buvo kiek netradicinis – šį apdovanojimą gavo keturiuos aktorės – Louisa Krause, Margo Martindale, Emily Meade and Amy Morton, kurios vaidino amerikiečio Lance Edmands filme „Mėnynasis strazdas“ (Bluebird). Šis filmas taip pat pelnė festivalio Ekumeninės žiuri prizą.

Geriausiu aktoriumi tapo Ólafuras Darris Ólafssonas, vaidinęs islando Marteinno Þórssono „alkoholinėje dramoje“ „XL“.

Specialus prizas skirtas lenkų filmui „Papuša“ (Papusza), pasakojančiam apie žymiausią romų poetę
Bronisławą Wajs, žinomą kaip tiesiog „Papuša“.

Šiemet festivalio žiūri prezidentavo garsi lenkų režisierė Agnieszka Holland.

Konkursinėje programoje „Į rytus nuo vakarų“ pagrindinį apdovanojimą šiemet pelnė lenkų režisieriaus Tomaszo Wasilewskio filmas „Plūduriuojantys dangoraižiai“ (Płynące wieżowce), o specialaus žiuri paminėjimo susilaukė slovakų režisieriaus Jurajaus Lehotský filmas „Stebuklas“ (Zázrak). Toks specialus paminėjimas praeitais metais buvo skirtas Kristinos Buožytės ir Bruno Samperio filmui „Aurora“, kurio pasaulinė premjera įvyko šiame festivalyje. Šiais metais Karlovi Varų kino festivalyje nebuvo rodomas nė vienas lietuviškas filmas, tačiau tarp festivalio svečių buvo galima sutikti mūsų kino industrijos atstovų.

Festivalyje išdalinta ir daugybė kitų apdovanojimų, pavyzdžiui, publikos prizą pelnė čekų „Atgimimas“ (Revival).

Ceremonija:


Kiekvienas randa savo filmą

Vis dėlto su apdovanojimais ne visi gali sutikti, o žiūrovą dažnai domina ir ne tik konkursinėse programose dalyvaujantys filmai – kiekvienas išsirenka savo favoritus. Kai kurie filmai dažnai išnyksta pavadinimų gausoje ir taip ir nenuskamba, arba atvirkščiai – suskamba itin garsiai.

Bene visuotiniu susižavėjimo objektu ir „būtinu pamatyti“ filmu šių metų festivalyje tapo jau Kanų kino festivalio konkursinėje programoje nuskambėjęs Paolo Sorrentino „Didinga grožybė“ (La grande bellezza). Ne tik filmo pagrindinis veikėjas Jepas, bet ir pats filmas savo vizualika leidžiasi į didingo grožio paieškas, suteikia žiūrovui tyrą kino patyrimo malonumą ir šlovina Romos didybę.

Jepas, 65-erių žurnalistas ir rašytojas, jau keletą dekadų neparašęs naujos knygos. Tačiau jis nuolatos lankosi paslaptingiausiose ir ekscentriškiausiuose Romos vakarėliuose bei intelektualų ir elito susitikimuose.

Jį netikėtai pasiekia žinia, kad mirė jo pirmoji meilė ir kad ši visą gyvenimą jį mylėjusi, Jepą aplanko prisiminimai. Jis svarsto, kodėl tiek metų nerašė grožinės literatūros. Filmas neabejotinai priminis felinišką „Nuostabaus gyvenimo“ visuomenės tuštumos kritiką, o operatorius Luca Bigazzi savo kameros skrydžiais atvers kinematografo paslaptis, taip pat užburs audringų vakarėlių scenos, garso takelis bei Romos miesto ir jos architektūros vaizdavimas bei filmas įtrauks iki pat titrų pabaigos. Paprasčiausiai, la grande bellezza!

Filmo anonsas:

Dar vienas festivalio publikos numylėtinių – tragikomedija „Evos van End nekaltybės nuskynimas“ (De ontmaagding van Eva van End). Tai olandų, vadinamosio, „wesandersoniškosios“ estetikos filmas, pasakojantis apie kiek išsiklaipiusią ir savo keistenybių bei sunkumų turinčią nedideliame mieste gyvenančią van Endų šeimą, į kurią pagal mainų programą atvyksta „tobulas“ vokiečių moksleivis, kurį bene visi dievina. Kiekvieną šeimos narį paveikia šio žmogaus buvimas ir išlenda kiekvieno jų aistros, obsesijos ar paslaptys.

Filmas dinamiškai ir satyriškai pateikia, kas atsitinka su vidutininės klasės šeima, kai ji susiduria su tobulybe, bet kas ta tobulybė iš tiesų? Gal ji visai nesvarbi? Šiuo filmu debiutavusiam jaunam režisieriui Michieliui ten Hornui pavyksta sukurti ir išlaikyti savitą dinamišką istorijos pasakojimo stilių, nors kartais prarandamas vientisas ir įtikinamas naudojamos vaidybos stiliaus, kai kurie istorijos posūkiai atrodo kiek nemotyvuoti, tačiau filmo kūrėjas neabejotinai turi daug potencialo.

Anonsas:

Kadangi kiekvienas asmeniškai randa savo festivalio filmus, vienu tokių „saviškių“ įvardinčiau škotų režisieriaus Paulo Wrighto „Tiems, kurie pavojuje“ (For Those In Peril) rodytą „Kitokio žvilgsnio“ programoje. Filmo pagrindinis herojus – Aaronas, 18-metis vaikinas, gyvenantis Škotijos žvejų kaimelyje. Nelaimės metu jūroje jis neteko brolio ir išgyveno vienintelis iš visos įgūlos. Jis ilgisi savo brolio ir trokšta jį susigrąžinti. Kaimelyje jis atstumtasis, tarytum laikomas kaltu, kad išgyveno. Aaronas, gyvenantis, bene visiškoje socialinėje izoliacijoje vis labiau grimzta į mistišką siurrealistinį savo pasaulį, o kartu su juo ir žiūrovas. Filmas sukurtas dokumentine maniera, naudojamA ne tik judanti, neva stebinti kamera, bet ir „šeimos video“ vaizdai, taip sukuriama itin įtraukianti ir itin stipriai veikianti filmo tikrovė, leidžianti susitapatinti su pagrindiniu heroju ir jo jausmais.

Dar vienas dėmesio itin vertas filmas – debiutuojančių rusų režisierių Natašos Merkulovos ir Aleksejaus Chupovo „Intymios dalys“ (Intimnye mesta) tyrinėja ne tik intymias kūno, bet ir intymias žmonių gyvenimo dalis, prisikasa prie jų giliausių aistrų ir galiausiai jas pašiepia bei priduria, kad kiekvienas žmogus yra šiek tiek iškrypėlis. Bet ar būtina to gėdytis? Tai daugianaratyvis filmas, kuriame pasakojama apie vienas su kitu kaip nors susijusius maskviečius. Ivanas, hedonistiškas fotografas, tikintis begaline laisve ir to, kad žmonės yra gimę būti laimingais. Laimę jis sieja daugiausia su seksualiniais malonumais.

Ivanas ruošiasi savo parodai, kurioje bus eksponuojami vyrų ir moterų genitalijų portretai. Šis savęs nė trupučio neribojantis veikėjas priešinamas su visais kitais savo seksualumo vengiančiais veikėjais. Liudmila, iš pirmo žvilgsnio tipiška sovietinė biurokratiška „moralės sergėtoja“, kurios tikslas neleisti Ivanui atidaryti parodos. Tačiau po darbo ši skuba namo tam, kad „pažaistų“ su savo vibratoriumi.

Aleksejus, nebejaučia aistros savo žmonai, tad pradeda lankytis pas savo draugą psichologą, kuriam pasakoja intymiausius jausmus. Aleksejų pradeda traukti bjauios moterys. Taip pat filme vaizduojama pasiturinti šeima - žmona, apsėsta neišsipildžiuso savo motinystės instinkto, ir jos vyras, suvokiantis esąs homoseksualas ir bandantis tai pripažinti.

Visi šie veikėjai, regis, turi viską, tačiau jiems kažko trūksta ir jie tai bando užpildyti savo intymiausiomis aistromis. Filmas prisodrintas juodo humoro, perteikiamo ne tik dialogais ar situacijomis, bet ir kinematografiniais elementais, pavyzdžiui, asociatyvaus ar kontrasto principo montažo strategijų pagalba. Filmas taip pat pasižymi itin stipria vizualine puse. Nenuostabu, nes šio filmo operatorius, estas Martis Tanielis, nufilmavęs vieną garsiausių šiuolaikinių estų filmų „Rudens puota“. Filmas savo estetika primena danų režisieriaus Roy`aus Anderssono filmą „Tu gyvendamas džiaukis“ ir čekų fotografo Jano Saudeko aktus, taip pat kaip ir filmas kalbančius apie individų erotinę laisvę.

„Intymių dalių“ titruose galima išvysti ir lietuviškų pavardžių. Šio filmo postprodukcija atlikta Vilniuje, o filmo garso režisierius buvo Saulius Urbonavičius, viena filmo prodiuserių – rusų prodiuserė Julia Miškinienė.

Anonsas:

Taip pro miestą praūžė kino festivalis, palengva ardomos dekoracijos, o mes paliekami su panašiu jausmu kaip į festivalyje rodytame 7-ajame dešimtmetyje sukurtame čekoslovakų Naujosios bangos filme „Kol nesibaigė ši naktis“ (Kým sa skončí táto noc).

Po spindinčio ir audringo vakarėlio, kuriame atsiskleidžia įvairiausios tiesos apie žmogų ir jo vidų, paryčiais, jau prašvitus, prie viešbučio nenoromis išskiriame su tą naktį mums patikusiais priešingos lyties atstovais.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kakulį animaciniame „Emodži filme" įgarsinęs S. Jačėnas: iki šiol šio simbolio nenaudodavau (5)

Penktadienį kino ekranai pasipuoš spalvingomis ir daugeliui puikiai pažįstamomis emocijų...

Romantinėje komedijoje debiutavęs J. Jankevičius papasakojo apie pirmąjį savo bučinį (5)

Spalio 6 d. kino teatruose pasirodysiančioje romantinėje komedijoje „ Kaip susigrąžinti ją per...

Biografinis J. Walls bestseleris „Stiklo pilis" tapo filmu: žiūrėdama jį knygos autorė nesulaikė ašarų (1)

Stiprų įspūdį paliekančių romanų gerbėjai tikrai žino buvusios žurnalistės Jeannette Walls,...

T. Cruise'o trauma sugriovė „Neįmanoma misija 6“ filmavimo planus: darbai stabdomi neribotam laikui

„Neįmanomos misijos 6“ filmavimas buvo sustabdytas, nes Tomas Cruise'as , atlikdamas...

6 A. Schwarzeneggerio sėkmės taisyklės (3)

Milijonai neateina veltui, kino žvaigždė Arnoldui Schwarzeneggeriui viską gyvenime pasiekė...

Top naujienos

Neseniai po rekonstrukcijos atidarytoje „Maximoje“ – sujudimas: evakuojami pirkėjai (137)

Vilniuje vos prieš dešimt dienų po keturis mėnesius trukusio atnaujinimo atidarytoje Mindaugo g....

Artėja visiškas Saulės užtemimas: kaip į tai reaguos gyvybė Žemėje (48)

Veikiausiai girdėjote, kad rugpjūčio 21 dieną įvyks Saulės užtemimas. Tūkstančiai žmonių...

Šią savaitę orai nelepins: skėčio reikės beveik kasdien

Šią savaitę skėčių beveik nepaleisime iš rankų, ypač savaitės pradžioje. Antroje savaitės...

Vilniaus oro uosto tako remontas – tik pradžia (26)

Laiku baigtas Vilniaus oro uosto tako remontas buvo tik pradžia – per artimiausius kelerius metus...

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (1150)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Šešis ne savo vaikus auginanti moteris: dabar apsisukti ir išeiti negaliu (6)

Pasibeldus į vieno iš „ SOS vaikų kaimo “ namelio duris, pirmasis mane lojimu pasitinka prie...

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (327)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (33)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Ar žinote, kuo gali baigtis per trumpos atostogos? (3)

Sakoma, dar­­bas iš bež­džio­nės pa­da­rė žmo­gų. O ką dar­bas be po­il­sio...

6 stiliaus patarimai moterims su didele krūtine (14)

Bičiulės su mažesne krūtine kas kartą varto akis, kai skundžiatės savo apvaliomis formomis? Jos...