Kino kaip industrijos istorija iki aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio vidurio yra ganėtinai paprasta. Joje yra daugybė keistų veikėjų ir neįprastų filmų, tačiau dauguma kino (ypač Holivudo) kūrinių dažniausiai būdavo kuriami remiantis nesudėtinga formule: kuo geresnis ir įdomesnis filmas kuo platesnei auditorijai dažniausiai reikšdavo ir rimtą pelną.

Pasižiūrėkite į daugiausiai uždirbusius ketvirto, penkto ar septinto dešimtmečio filmus ir pamatysite, kad tarp jų buvo dabar jau legendinėmis tapusios dramos, turėjusios neįtikėtiną poveikį visam kinui, arba romantinės komedijos, pasakojusios protingas ir tuo pačiu žiūrovų nuotaikas visad pakeldavusias istorijas.

Didžiausios Holivudo studijos metė ypatingas pastangas statydamos tokius filmus kaip „Vėjo nublokšti“, kuris pasakojo paprastą meilės istoriją ir kurio pagal pelningumą nepralenks turbūt nei vienas filmas istorijoje, ar „Krikštatėvis“, rodęs išskirtinės dramos pripildytą amerikietiškos svajonės įsikūnijimą.

Ir tada atėjo „Žvaigždžių karai“, su George‘u Lucasu priešaky sugriovę senąją ir pastatę naująją Holivudo sistemą.

Siaura auditorija – kelias į sėkmę

Šitas straipsnis nebus apie tai, kaip atsirado „Žvaigždžių karai“. Ši istorija, pradedant graudžiomis G. Lucaso kalbomis apie tai, kad niekas nenorėjo kurti filmo apie kosmose vykstantį karą, ir baigiant tuo, kaip buvo pakeisti jau legendiniais tapę veikėjų vardai, buvo papasakota begalę kartų. Jeigu jos nežinote, ji nėra jau tokia įdomi, tačiau kaip ir daugelis su „Žvaigždžių karais“ susijusių dalykų, taip ir ji buvo išnarstyta milijonų žmonių ir jai buvo suteiktas šventumo statusas, tačiau smulkmeniškai žinoti tai, kokiu būdu Lukas Skaivokeris atsidūrė didžiuosiuose ekranuose, nėra privaloma.

Kur kas įdomesnė istorija slypi tame, kokios buvo viso to pasekmės. „Žvaigždžių karai“ neabejotinai yra vienas didžiausių visų laikų kultūros fenomenų, kuriam priešinasi nebent „The Beatles“, Viljamas Šekspyras ir Biblija. Visi šie dalykai pasaulį pakeitė neatpažįstamai. „Žvaigždžių karai“ taip pat. Ir nesvarbu, kad tas pasaulis daugiausiai yra susijęs su kinu – mažai yra populiaresnių ir įtakingesnių pramogų nei kinas ir „Žvaigždžių karai“ ten yra neabejotinas karalius.

G. Lucaso kūrinys karaliumi tapo iškart, kai pasirodė kino teatruose 1977 metais – vieno stipriausių dešimtmečių kine pabaigoje, kai sodrus ir sunkus draminis filmas pasirodydavo kas porą savaičių. Stevenas Spielbergas, geras G. Lucaso draugas, vos prieš porą metų pristatė pirmąjį rimtą savo filmą „Nasrai“ (angl. „Jaws“), kuris greitai tapo daugiausiai uždirbusia visų laikų juosta. Nenuostabu, kad būtent jiedu su G. Lucasu yra kaltinami/giriami dėl senojo Holivudo sugriovimo, nes jie labiau nei bet kas kitas kino industriją pavertė verslu, sugebančiu pelnytis iš žmonių pramogavimo.

Pirmoji „Žvaigždžių karų“ dalis (vėliau pavadinta „IV-uoju epizodu“ ar „Nauja viltimi“, tačiau jos taip niekas nevadina) buvo nutaikyta į nuostabiai siaurą auditoriją: berniukus, kurie (bent jau anot G. Lucaso ir filmą kūrusios „20th Century Fox“ studijos) vieninteliai gali rimtai priimti kosmose vykstančius karus, iš ateivių sudarytas muzikos grupes, stebuklingus šviečiančius kardus ir gyvybes gelbstinčius meškiukus.

Anksčiau filmai buvo taikomi į kuo didesnes auditorijas (net ir jau minėti „Vėjo nublokšti“ ar „Krikštatėvis“); čia buvo filmas, nutaikytas į paauglius, kurie, norėdami pamatyti keistą šalmą užsidėjusi blogiuką, į kino teatrą ėjo dešimtis kartų. Visi jie dabar yra penkiasdešimtmečiai, visi jie bus pirmi eilėje į naujausią „Žvaigždžių karų“ dalį, visi jie taps gyvais įrodymais, kad Holivudas neturi galingesnio ginklo nei nostalgija.

Industriją pakeitę skaičiai

„Žvaigždžių karų“ fenomenas buvo nesuvokiamas protu. Vos 32 kino teatruose per visą Ameriką pradėtas rodyti filmas („20th Century Fox“ į jį žiūrėjo kaip į nuostolingą produktą) vidutiniškai per vieną kino teatrą uždirbo įspūdingus 50 tūkstančių dolerių (atsiminkite, kad tuomet bilietai kainavo vos porą dolerių) ir juosta per porą mėnesių jau buvo rodoma tūkstantyje kino teatrų, kas anksčiau buvo išskirtinis skaičius (dabar visi dideli filmai yra rodomi 3000-4000 kino teatrų).

(„Žvaigždžių karai“ kartu su „Nasrais“ išpopuliarino ir blokbasterių (angl. blockbuster) sąvoką, reiškiančią dažniausiai vasarą pasirodančius filmus, uždirbančius šimtus milijonų dolerių ir nutaikytus į gryną pelno siekimą. Tiksli termino kilmė nėra žinoma, nes kai kurie ją sieja su karo metais, tačiau ausiai malonesnė versija pasakoja, kad sąvoka atsirado dėl prie kino teatrų nusitiesusių eilių, besitiesiančių per kelis kvartalus. Angliškai block dažniausiai ir reiškia kvartalą, todėl išvadas padaryti nesunku.)

Tačiau šioje istorijoje yra dar keistesnių skaičių. Originalusis filmas kino teatruose buvo rodomas net 60 savaičių. Daugiau negu metus. Nuo 1977 metų gegužės iki 1978 m. liepos. Tą liepą filmas kino teatruose septynioms savaitėms buvo paleistas dar kartą. Kai kurie miestai po šių septynių savaičių juostą rodė dar daugiau nei du mėnesius. Dabar rodyti tą patį filmą šešiolika mėnesių būtų protu nesuvokiamas dalykas, o to niekad nepatyrusiam Holivudui tai buvo industriją pakeitęs šokas. Paaugliai tada pradėjo kino revoliuciją, visame pasaulyje filmui uždirbo 410 mln. dolerių (kas atitiktų maždaug pusantro milijardo šių dienų dolerių), pavertė „20th Century Fox“ ir G. Lucasą turtuoliais (pastarasis, netikėjęs filmo sėkme, porą procentų filmo pelno atidavė S. Spielbergui, kuris iš tų kelių procentų pelnosi iki šiol) ir kinas daugiau niekad neatrodė taip pat.

Pasikeitęs studijų mąstymas

Visai gali būti, kad „Žvaigždžių karų“ jūs nemėgstate, kas yra priimtina, net jeigu šitos istorijos nemėgstantys žmonės dažniausiai jos net nebūna matę. Galima kabintis prie skystų originaliosios trilogijos dialogų ar nelabai reikalingų siužeto vingių, tačiau pripažinti, kad G. Lucasas sukūrė kine iki tol dar neregėtą vaizdinį, nėra sunku.

Visgi Holivudas tada nebūtinai pasikeitė į gerąją pusę. Kinas, prasidėjęs kaip išskirtinės meninės išraiškos forma, po truputį tapo visai neblogu verslu, o „Žvaigždžių karai“ ir „Nasrai“ tapo geriausiu pavyzdžiu didžiosioms Holivudo studijoms, kad žmonės kine nori pamatyti niekur kitur nerandamus vaizdus, o dramų jie gali prisižiūrėti ir per tuo metu populiarėjusią televiziją. Iškart po to Holivudas nustojo slėpti, kad jis yra kažkas daugiau nei verslas su menišku rūbu.

Tokie reiškiniai kaip „Universal“ studijos ketvirtajame dešimtmetyje kurti monstrai jau buvo parodę kino franšizių galią, tačiau ji pilnai pasireiškė tik po „Žvaigždžių karų“. Sukūręs originaliąją trilogiją G. Lucasas tapo tobulu pavyzdžiu, kaip galima užsiauginti savo auditoriją, kuri į filmo tęsinius visų pirma eis dėl to, kad jiems patiko originalas, ir nelabai svarbu, kad tęsiniai jį primena tik pagal pavadinimą.
„Žvaigždžių karai“ šio atvejo nelabai atspindi, kadangi „Imperija kontratakuoja“ (angl. „Empire Strikes Back“) yra vienas geresnių bet kokio filmo tęsinių, tačiau pagalvokite, kiek šiais metais pasirodė tęsinių filmams, kurie jau seniai turėjo prarasti savo žavesį („Juros periodo pasaulis“, „Pakalikai“, „Bado žaidynės“) ir kurie pelningiausiųjų sąrašuose figūruoja tik dėl savo pirmtakų sėkmės.

Didžiosios Holivudo studijos per šiuos dešimtmečius ne pasikeitė, o visiškai neprimena laikotarpio iki aštuntojo dešimtmečio, kai po kelis milijonus dolerių buvo investuojama į begalę filmų, kurių vieni pasirodydavo geriau, kiti blogiau. Dabar studijos per metus išleidžia kelis filmus, kainuojančius po šimtą milijonų, ir laukia didelės sėkmės.

Kai verslas kišasi į meną

Studijų dėl to kaltinti neverta, nes į didžiuosius filmus eina visi. G. Lucasas šią pusę suprato nuostabiai – būdamas neblogu verslininku jis Holivudo verslą pakeitė dar labiau. Daugelis turbūt žino istoriją, kad jis atsisakė 500 tūkstančių dolerių, įprastai mokamų režisieriams, ir išsiderėjo, kad jam būtų skirta didžioji dalis pelno, gaunamo iš visos su „Žvaigždžių karais“ susijusios atributikos. „20th Century Fox“ tam noriai pakluso, nes nebuvo net minties, kad filmui gali pasisekti.

Iki 1978 m. pabaigos buvo parduota 40 milijonų su „Žvaigždžių karais“ susijusių produktų – nuo žaislų iki puodelių – už 100 milijonų dolerių. Per keturis dešimtmečius parduota atributika yra verta 20 milijardų dolerių. Kai šiais metais buvo pradėta prekiauti septintosios „Žvaigždžių karų“ dalies žaislais, per pirmąją dieną jų buvo parduota už milijardą dolerių. Tikėtina, kad kitąmet jų bus parduota už penkis milijardus dolerių.

Įspūdingi skaičiai leido G. Lucasui pasistatyti jau legendine tapusią Skaivokerio rančą ir užsitarnauti genialaus stratego vardą, tačiau jie kartu išryškino tamsesnę verslo pusę: galima ginčytis, kiek meno ir kūrybos yra tokio tipo filmuose (dauguma teisingai ginčytųsi, kad neįtikėtinai daug, kadangi tokios kosminės epopėjos pačios nesusikuria), tačiau ilgainiui tapo aišku, jog kūrybinė pusė galiausiai buvo paveikta pinigų siekio, ne atvirkščiai.

Labiausiai tai pasireiškė trečiojoje originaliosios trilogijos dalyje, kai G. Lucasas pinigų jau turėjo per akis ir jau išmoko mąstyti kaip verslininkas. „Džedajaus sugrįžime“ (angl. „Return of the Jedi“) turėjo mirti Hanas Solo, evokai (meškiukus primenantys padarai) pradiniame variante buvo kur kas piktesni, o originalus juostos pavadinimas buvo „Džedajaus kerštas“. Visa tai G. Lucasas pakeitė dėl to, kad franšizė galiausiai būtų atsimenama slogiai, jos tamsus tonas stabdytų verslą, o mažųjų meškiukų žaislų tiesiog niekas nepirktų. Gali būti, kad dėl šių dalykų „Džedajaus sugrįžimas“ ir yra laikomas silpniausia originaliosios trilogijos dalimi.

Ir jeigu vis dar nesuprantate, apie ką galvojo G. Lucasas, naujojoje priešistorės trilogijoje sukūręs rasizmu trykštantį Džar Džarą ar milijoną kitų keistai atrodančių padarų, jis galvojo apie pinigus.

Išskirtinė įtaka kasdieniam gyvenimui

Ciniškai atsiliepti apie G. Lucaso pinigų siekį yra per daug lengva, tačiau reikia pripažinti ir tai, kad tik jo dėka didieji milijardus uždirbantys filmai atrodo taip nuostabiai ir efektingai: supratęs, kad jo ambicijos „Žvaigždžių karams“ yra itin didelės ir tuometinės technologijos jų tikrai negali įgyvendinti, G. Lucasas įkūrė „Industrial Light and Magic“ (ILM), kompaniją, skirtą kurti specialiuosius efektus filmuose.

Legendines revoliucines kompanijas primenanti ILM buvo sudaryta iš nedisciplinuotų jaunuolių, staigiai iššvaisčiusių visą biudžetą, ir tik po G. Lucaso pakelto skandalo sugebėjusių tinkamai suderinti tuomet dar primityvias kompiuterių technologijas su praktiniais efektais. Šviesos kardai, lazeriais šaudantys ginklai ar tiesiog per kosmoso begalybę plaukiantys erdvėlaiviai buvo ILM kūriniai, vėliau peraugę į „Juros periodo parko“ dinozaurus ar kitąmet žadantys žiūrovus nustebinti su „Warcraft“ filmu.

„Žvaigždžių karų“ įtaka gyvenimui taip pat buvo ir tebėra juntama kiekviename žingsnyje. Nors tiesiogiai šio nuopelno G. Lucasui priskirti neįmanoma, neabejotina, kad „Žvaigždžių karų“ ir „Nasrų“ sėkmė pakeitė tai, kaip žmonės žiūri filmus. Jeigu anksčiau kino teatrai ir reiškė teatro atmosferą – yra viena salė, joje vyksta vienas seansas ir rodomas vienas filmas, – aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose itin sparčiai atsirado daugybė kino centrų (angl. multiplex), turinčių kelias sales ir sugebančių rodyti kelis filmus vienu metu ar tą patį filmą didesniam kiekiui žmonių. Vėlgi, kino verslas išsiplėtė į visas puses.

Yra ir smulkesnių detalių, kurios labiau atspindi tai, kokie radikalūs buvo ir tebėra „Žvaigždžių karų“ fanai nei tai, kaip šie filmai pakeitė pasaulį. Pavyzdžiui, JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, devintajame dešimtmetyje į amerikiečių gyvenimus atnešęs kur kas radikalesnį požiūrį į Sovietų Sąjungą, SSRS vadino Piktąja imperija (angl. Evil Empire, pagal originaliosios trilogijos antagonistus), o jo sukurta Strateginės gynybos iniciatyva populiariojoje kultūroje buvo praminta Žvaigždžių karais, kam R. Reaganas visiškai nesipriešino.

Tokie dalykai, kaip 2001 metais atlikta masyvi apklausa angliškai kalbančiose valstybėse, bandžiusi išsiaiškinti labiausiai paplitusias religijas ir atradusi, kad džediizmą (angl. Jediism, pavadintą pagal išskirtinės galias „Žvaigždžių karų“ franšizėje turinčius herojus) išpažįsta šimtai tūkstančių žmonių, nestebina nieko (net jeigu šis atradimas yra labiau susijęs su paprastu humoru nei su tikėjimu, būtų įdomu sužinoti, kiek žmonių šiemet laukė Kalėdų dėl Jėzaus gimtadienio, ir kiek – dėl naujausios „Žvaigždžių karų“ dalies).

Beveik keturis dešimtmečius gyvuojanti franšizė, kurios pusė filmų yra nekenčiami daugybės žmonių, vis dar yra nesulyginama su niekuo kitu – joks filmas net iš tolo negali konkuruoti su tuo, kad išankstinių „Žvaigždžių karų: galia nubunda“ bilietų buvo nupirkta už daugiau nei 100 mln. dolerių, kad net ir trumpiausi filmo anonsai „YouTube“ buvo peržiūrėti dešimtis milijonų kartų ir kad straipsniai apie franšizę pastaraisiais metais yra kiekvieno tinklapio skaitomiausiųjų viršuje. Originalioji trilogija anuomet atkapstė ne taip ir giliai paslėptą kino gerbėjų norą būti linksminamiems pačiu aukščiausiu lygiu ir tai buvo visa tai, ko reikėjo, kad „Žvaigždžių karai“ net ir po šitiek laiko visose pasaulio vietose tykotų ant kiekvieno kampo ir jais džiaugtųsi jau visiškai nauja karta.