Apie ką mes čia...
Princas Adamas, dėl savo puikybės ir skleidžiamo blogio paverčiamas į šlykštų ir siaubą keliantį monstrą. Norėdamas išsklaidyti šiuos stiprius kerus, jis privalo iki kol iš užburtos rožės nukris paskutinis žiedo lapas, tapti geru, mylinčiu ir mylimu, nes kitaip jis amžiams liks įkalintas pabaisos kūne. Tačiau ar atsiras bent viena mergina, kurią sugebės pavergti siaubūnas? Į šį klausima niekas negali atsakyti. Net ir pats Adamas.
Kūrinio turinys
Kaip jau tapo įprasta, studija „Walt Disney“ pastaraisiais metais stebina ne vien savo kokybiškomis ir originaliomis animacijomis, bet ir labai pasisekusiais klasikinės animacijos perdirbiniais. Tačiau kalbant apie „Gražuolę ir pabaisą“, yra vienas mažytis niuansas. 2014 metais mes jau galėjome mėgautis vaidybine žymios pasakos versija, kurią padovanojo prancūzų režisierius Christophe Gans. Kainavusi 35 milijonus eurų, juosta užsidirbo šiek tiek daugiau – 49 milijonus dolerių. Tai išties mažas pasiekimas tokio pobūdžio projektui, nors pats filmas kerėjo prabanga, neblogais specialiaisiais efektais, puikia aktorių vaidyba ir, žinoma, išskirtine atmosfera, kurią padėjo sukurti nuostabios dekoracijos ir herojų kostiumai.
Studijos „Disney“ filmas, kaip jau galima buvo suprasti iš pirmų anonsų, visiškai neprimins europinio pasakos varianto. Tai yra savotiškas pliusas šiai Billo Condono juostai. Tiek filmo stilius, tiek pasakojimo tonas ir pats istorijos pateikimas yra ne tik artimas 1991 metų animacijai, bet kartu filmas tampa ir tiesioginiu animacijos perdirbiniu, kuriame ne tiek ir daug naujų siužetinių vingių. Akivaizdu yra viena, jog filmas pritaikytas šiuolaikiniam jaunam žmogui, kuris nėra susipažinęs su kultine animacija, o taip pat ir žmonėms, kurie jaučia didelę nostalgiją originaliam filmukui. Ir būtent tie žmonės, kurie nėra matę 1991 metų filmo, gaus didžiausią malonumą iš šios juostos peržiūros.
Asmeniškai, žinoma, rekomenduočiau prieš einant į vaidybinę pasakos „Gražuolė ir pabaisa“ versiją, pasižiūrėti animacinį filmą, atnešusį savo kūrėjams du „Oskarus“, nes tada bus galima nuodugniai išanalizuoti perdirbinį ir visu gražumu pamatyti vos ne idealiai nukopijuotą visiems pažįstamą istoriją.
Pats filmas nuo pradžios iki finalinių titrų užburia nuotaikingai atrodančiu siužetu, kas leidžia peržiūros metu pasijusti lyg vaiku, atsidūrusiu magiškame „Disney“ pasaulyje tarp mylimų ir nostalgiją keliančių herojų. Studija „Walt Disney“ tikrai moka sužavėti savo išgalvotais pasauliais, karalystėmis ir personažais. Bet svarbiausia, jog jiems pavyksta papirkti žiūrovą nuoširdumu. Išties, visos paskutinės šios studijos pasakos ir animacinės juostos pavergia šiluma ir gėrio propagavimu. Tai labai gerai jaunam žiūrovui. Ir nors šios juostos siužetas paprastas, greitai vystomas ir atkartojantis 1991 metų filmo istoriją, jame galime atrasti labai daug svarbių bruožų, būdingų klasikiniam pasakos modeliui.
Nenoriu minėti visų šios pasakos elementų, tačiau, kaip jau galima suprasti, svarbiausias filmo bruožas – neįmanomos meilės istorija, kuri vystoma tarp skirtingų sluoksnių žmonių. Ir tai studijos „Disney“ pasakose yra labai dažnas reiškinys. Kaip pavyzdį galima pateikti tokias istorijas kaip „Pelenė“, „Aladinas“, „Mažoji undinėlė“, „Pokahonta“ ir t.t., kur skirtingų pasaulių ar pasaulėžiūrų veikėjai galiausiai patiria gražiausią pasaulyje jausmą – meilę.
Čia meilė parodoma iš labai įvairių perspektyvų – kaip gydančioji meilė, vienpusė ir netgi homoseksuali. Dėl pastarojo meilės pateikimo kilo daug nepasitenkinimo iš „supermamyčių“ ir homofobų, kuriems neįtiko pirmasis atviras „Disney“ studijos LGBT personažas.
Nuotaikingas ir be galo romantiškas pasakojimas nebūtų toks geras, jei ne smagūs veikėjai, kurie sukuria atitinkamai gerą ir pasakišką aurą. Filme be princo Adamo ir Belės yra daug kitų, gerų ir puikiai įgyvendintų herojų kaip blogietis Gastonas ir jį iš paskos lydintis LeFu. Tai antras geras šio filmo duetas, kuris suteikia pasakai dar daugiau šarmo. Lumieras, Kogsvortas ir ponia Pots irgi prisideda prie filmo personažų pusės, kurie tobulai atkuria originalios juostos veikėjų portretus. Taip pat jautriai pateikiamas Belės tėtis Morisas.
Apibendrinus tai, ką teko matyti kino ekrane, filmas sužavi elegancija ir prašmatnumu. Tai labai gražus ir vertas kino salių projektas, kuris gal ir netaps tokia pat klasika kaip animacinis 1991 metų projektas, bet šiais metais – tai, be abejo, vienas magiškiausių filmų.
Techninė juostos pusė
Specialieji efektai šioje studijos „Disney“ juostoje tiesiog užburia. Ne vien dėl to, jog jie puikiai priderinti prie nuostabių filmo dekoracijų ir herojų kostiumų, bet kartu dėl tikroviškumo jausmo, kuris yra labai akcentuojamas viso filmo metu. Todėl žiūrėti šį filmą trimatėje erdvėje yra dar didesnis malonumas, nei neseniai pasirodžiusį studijos „Warner Bros.“ blokbasterį „Kongas: kaukolės sala“. Grimo specialistai irgi pasidarbavo iš peties.
Dainos filme taip pat sužavi. Visgi tai savotiškas miuziklas, todėl dainos, kurias atlieka filmo herojai, po peržiūros dar ilgai skamba galvoje. Tačiau labiausiai, žinoma, sužavi Celine Dion daina „How Does a Moment Last Forever “ bei Johno Legendo ir Arianos Grande megahitas „Beauty and the Beast“. Be to, aštuonių „Oskaro“ apdovanojimų laureato, kompozitoriaus Alano Menkeno parašytos muzikinės kompozicijos šiam filmui tampa labai svarbiu įrankiu kuriant atitinkamą pasakišką juostos atmosferą.
Kameros darbas irgi pakeri, vien pamačius įspūdingai atrodančią pobūvio sceną ir Belės su Adamu šokį. Be to, veiksmo scenose, kurių filme taip pat yra, galima pastebėti itin vaizdžiai nufilmuotus kadrus, kurie sukelia neįtikėtiną įtampos jausmą sėdint kino salėje ir žiūrint šį filmą. Visgi pasakoms tai nėra būdinga. Garso montažas ir vaizdo montažas – be priekaištų. Tvarkingai atrodantis filmas, kurio techninė pusė nenuvilia.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filme galima pamatyti daug puikių aktorių, tačiau ne visiems buvo leista atskleisti savo talentus. Būtent toks kino grandas kaip Kevinas Kline‘as visiškai nebuvo išnaudotas, todėl ir gavosi toks ganėtinai paprastas, mažai ekraninio laiko turintis pasirodymas, nors pats jo herojus yra išties puikus.
Emma Watson, kurią visi myli dėl Hermionos Įkyrėlės, pasirodė nuostabiai. Ir vaidyba gera, ir pasiruošimas vaidmeniui, o taip pat ir kitų talentų demonstravimas kaip dainavimas ir šokiai. Jai nenusileido ir Danas Stevenas, atlikęs Adamo rolę. Čia vienas svarbiausių aktoriaus pasirodymų karjeroje, todėl jis su juo susidorojo labai įtikinamai.
Juostos metu taip pat galime išgirti ir žymių aktorių balsus kaip Emmos Thompson, Ewano Mcgregoro ir Iano McKelleno, kurie atliko kultinius animuotus personažus. Be to, puikiai su savo vaidmeniu susidorojo Luke‘as Evansas, suvaidinęs Gastoną. Tai vienas iš įsimintiniausių filmo herojų, kuris paperka savo charizma. Deja, bet to paties negalima pasakyti apie LeFu personažo atlikėją Joshą Gadą. Nykus, nejuokingas ir net įkyrus herojus.
Be jau paminėtų aktorių, filme pasirodo ir dar keli žinomi vardai kaip Stanley‘is Tucci, Hattie Morahan ir Audra McDonald.
Verdiktas
„Gražuolė ir pabaisa“ – labai graži, jausminga, kerinti savo išskirtinio grožio išore studijos „Disney“ pasaka, kurios varikliu tampa romantiškiausia ir be galo šilta istorija, kurią iš naujo galima patirti didžiuosiuose kino ekranuose. Be prabangos, kokybiškos techninės juostos pusės ir charizmatiškų aktorių, gauname dar ir puikią galimybę patirti nostalgijos jausmą, prisimindami kultinį 1991 metų filmą, kuris ir tapo didžiausiu pamatu šiai naujai „Gražuolės ir pabaisos“ kino versijai.
