Taigi, pokalbis su žmogumi, kuris dirbo su Billy Bobu-Thorntonu, Joshu Hartnettu, Woody Harrelsonu, Demi Moore, Ronu Perlmanu ir daugybe kitų žvaigždžių. Interviu metu jis ne tik liaupsino lietuvius, bet ir atskleidė, kaip ketina Lietuvos vardą garsinti visame pasaulyje.
– Guy, ar lengva dirbti su lietuviais?
– Labai! Jie labai atsakingai žvelgia į kiekvieną užduotį ir viską atlieka itin kruopščiai. Visas procesas vyksta sklandžiai. Manau, kad jūs esate šiek tiek panašūs į skandinavus, na, juk regionas visai netoli, tad čia tikrai yra daug jaunų ir talentingų žmonių, kuriems telieka susijungti į komandą ir paskleisti savo energiją.
Lietuviai yra labai aistringi. Dirbdami jie tiesiog dega aistra savo darbui, yra ambicingi. Tai įkvepia. To ir reikia Holivudui. Negana to, tas lietuviškas svetingumas mus verčia jaustis lyg namuose (šypsosi).
– Ko ieškojote Lietuvoje ir ar radote?
– Tikrai taip. Žinote, visuomet stengiamės kurti kažką naujo, gaivaus, todėl bene svarbiausias dalykas kino kūrėjui – atrasti nematytas ir neatrastas vietas, lokacijas, kurios atsiskleistų žvelgiant pro kino kamerą. Nesvarbu, kas tai bebūtų: apgriuvęs namas, apleistas fabrikas ar tiesiog keistas pastatas. Kinui svarbu detalės, svarbu pamatyti galimybę ir iš viso to savo vaizdinio mintyse suklijuoti dėlionę. Jei detalė tinka – atrastas objektas tvirtinamas.
Filmuojant reikia įvairiausių leidimų. Juk nėra taip, kad pasistatote kameras, kur tik norite, ir šūktelite „veiksmas“. Ar Lietuvoje lengva gauti šiuos leidimus?
Dirbame su Karoliu (K. Malinauskas – DELFI), tad taip, mums lengva, nes jis padaro visą šį darbą (juokiasi). Nors nėra taip, kad Karolis už viską atsakingas. Ne, kituose miestuose mes tuo rūpinsimės, o čia rūpinasi jis. Tai tiesiog mūsų darbo dalis, kuria dalijamės.
– Papasakokite šiek tiek apie filmą, kurį kuriate Lietuvoje.
– Didžioji jo dalis bus sukurta Neapolyje, Italijoje. Čia, Lietuvoje, radome vietą, kurioje filmuojame naktinį klubą. Negana to, kad čia radome tinkamą vietą, į filmavimą įtraukėme ir vietinius darbuotojus bei atlikėjus. Visuomet stengiamės dirbti su vietinių žmonių komanda, taip ne tik praplečiame pažinčių ratą, bet ir suteikiame savo filmui savitumo, unikalumo.
Iš tiesų, žiūrėdami filmą, net nepastebėsite, kad filmas iš Italijos persikėlė į Lietuvą. Vienose vietose atradome puikius eksterjerus, kitur interjerus ir visa tai suliejome į visumą.
– Ar legva bendrauti su vietiniais?
– Esu puikiai įvaldęs mosikavimą rankomis (garsiai juokiasi).
– Kiek laiko jau kuriate šį filmą?
– Pradinį scenarijų šiai istorijai parašėme dar 2010 metais ir visą šį laiką „medžiojome“ įdomias lokacijas filmavimas. Tai užtrunka. Nors turiu prisipažinti, kad atvykus į Lietuvą, darbai gerokai pasistūmėjo. Esate labiau amerikiečiai ne italai, nors ir europiečiai.
– Norite pasakyti, kad jei pasakote, jog darbai prasideda 12-ą, tai visi ir ateina 12-ą?
– Ne, noriu pasakyti, kad jei sutariame, jog darbus pradėsime dvyliktą, visi susirenka nuo pusės vienuolikos, su savimi jau atsineša atspausdintus darbo planus ir tiksliai žino, ką reikės daryti. Italijoje visiškai kitaip. Visi susirenka dar po dvylikos, tada užkanda, tada pašnekame ir tik tuomet pradedame dirbti.
– Pasakojate apie darbus Italijoje, tada Lietuvoje, dar apie Jungtines Amerikos Valstijas. Jūs nuolatos keliaujate. Ar tai nepabosta?
– Tai viena geriausių mano darbo dalių! Mes dirbame ilgas darbo valandas, tiksliau jų net neskaičiuojamae, tačiau visuomet esame veiksme, nuolatos atrandame vis kažką naujo.
– Ar vis dar sugebate žiūrėti filmą tiesiog kaip žiūrovas?
– Jei filmas tikrai geras – tada tikrai taip. Jei filmas nėra labai kokybiškas, po penkių minučių tiesiog išjungiu arba žiūrėdamas vardiju klaidas: tai šviesa netinkama, tai kampas.
