Laukdama, kol prasidės Victoro Kossakovskio filmo „Tegyvuoja antipodai!“ seansas, vaikštinėju po kino teatro „Vingis“ antrojo aukšto salę. Nejučia akys užkliūna už pažįstamo veido. Itin pažįstamo tiems, kurie nors kiek domisi tuo, kas Lietuvoje kalbama/rašoma apie kiną. Pradedame dalytis savo festivaliniais įspūdžiais.

„Nevalia praleisti Agnieszkos Holland „Tamsoje“, – sako pažįstamo veido „savininkas“. Šio filmo dar nemačiau, bet esu susiplanavusi jį pasižiūrėti. „Nepaprastai stiprus filmas“, – prideda pašnekovas. Dar sykį patvirtinu, kad būtinai ketinu jį pamatyti.

Klausiu, kokius kitus filmus žiūrėjo, ir pašnekovas pamini „Café de Flore“. Ši nuomonė man labai įdomi, nes „Café de Flore“ atmečiau vos žvilgtelėjusi į aprašymą, ir dabar, girdėdama tiek jam išsakomų liaupsių, nerimstu, kad jis netelpa į mano „Kino pavasario“ grafiką. Pažįstamo veido „savininkas“ mane nuramina, kad nepamačiusi jo tikrai nieko neprarasiu, jis pats išėjęs iš pusės filmo.

„Deja, greičiausiai jis gaus žiūrovų simpatijų prizą“, – apgailestaudamas priduria žinovas. Iš patirties žinau, kad man su didžiausiomis „Kino pavasario“ žiūrovų simpatijomis nebūna pakeliui, tad laikausi senojo plano ir nebebandau nieko įgrūsti į savo grafiką.

Šnekučiuojamės toliau ir pažįstamo veido „savininkas“ pasiguodžia, kad po Kossakovskio filmo ketina dar žiūrėti Steevo McQueeno „Gėdą“, bet nėra tikras, jog šių dviejų seansų jam nebus per daug. Nusišypsau, nes mano planai ir nuogąstavimai panašūs, ypač dėl to, kad ką tik pasižiūrėjau Andrea Arnold filmą „Vėtrų kalnas“. „Nuostabų filmą“, – priduriu, nesulaukusi jokios reakcijos. „Tikrai? – nustemba mano pašnekovas. – Aš šį romaną taip gerai žinau, kad man labai sunku patikėti, jog pagal jį dar galima pasakyti ką nors naujo ir įdomaus.“

„Vėtrų kalnas“ kitaip

Matyt, mano pašnekovas nėra britų kino mėgėjas. Juk jie kas keletą metų pastato vis naują savo mėgstamiausių klasikų Charleso Dickenso ar Jane Austen kokio nors kūrinio ekranizaciją ir vis sugeba tą padaryti kiek kitaip, atrasti juose kažką naujo (ar bent taip jiems atrodo). Kita vertus, pašnekovo reakcija tikrai suprantama. Juk negalėčiau sakyti, kad man paliko įspūdį nors viena ankstesnė Emily Bronte romano „Vėtrų kalnas“ ekranizacija. Paskutinė buvo gana klaiki (turiu galvoje 1992 m. Peterio Kominskio versiją su Ralphu Fiennesu ir Juliette Binoche), bet Andrea Arnold filmas išties vertas dėmesio. Tai – bene įspūdingiausias mano matytas „Kino pavasario“ filmas. Ar bent taip maniau, kol pažiūrėjau V.Kossakovskio „Tegyvuoja antipodai!“.
 
Nemažai aspektų skiria Andrea Arnold „Vėtrų kalną“ nuo ankstesnių bandymų šį puikų kūrinį perkelti į didžiuosius ekranus. Daugeliui kliuvo tai, kad pagrindinis romano herojus Hitklifas šiame filme yra juodaodis. Režisierė teigė, kad tokį pasirinkimą lėmė aktorių atrankos procesas.

Neatradusi tinkamo aktoriaus romų bendruomenėje, režisierė ėmėsi kitos strategijos. „Knygoje yra gal penki ar šeši konkretūs jo apibūdinimai, – pasakoja režisierė. – Jis pavadinamas „mažuoju indų jūrininku“, taip pat yra nuorodų į kinišką ir indišką kilmę. Jis taip pat vadinamas čigonu. Galiausiai nusprendžiau pabrėžti jo skirtingumą.“ Tad Hitklifo vaidmuo (ir vaikystėje, ir suaugusio) atiteko jokios aktorystės patirties neturintiems juodaodžiams aktoriams Solomonui Glave’ui ir Jamesui Howsonui.

Kaip ir daugelis kitų šio romano ekranizacijų (išskyrus minėtąją 1992 m. versiją), A.Arnold „Vėtrų kalnas“ neperkelia į didįjį ekraną viso romano. Pasakojama tik apie pirmosios personažų kartos – Hitklifo, Ketrinos, Hindlio, Edvardo – likimus. Šį savo sprendimą režisierė aiškina tuo, kad romanas yra per daug sudėtingas vienam filmui, ji norėjusi pakankamai dėmesio skirti Hitklifo ir Ketrinos vaikystei: „Ji tokia svarbi knygoje, be jos suaugusiųjų meilė neturi prasmės. Jie ilgisi to, kuo jie buvo vaikystėje.“ Tad, priešingai nei kitose versijose, šiame filme personažų vaikystei skirta beveik valanda.

Toks režisūrinis sprendimas iš esmės nulėmė ir kitą sprendimą: filmas nėra įprasta, tradicinė kostiuminė drama, kai adaptuojant kūrinį stengiamasi kuo daugiau „parašytų“ žodžių perkelti į personažų lūpas (pavyzdžiui, kaip kad yra naujausioje, neseniai pasirodžiusioje Cary Fukunaga režisuotoje „Džeinės Eir“ versijoje). Arnold filme kaip tik daug tylos, atsisakoma daugelio monologų ir dialogų. Svarbiausias dėmesys čia skiriamas vaizdams. Už šį filmą kino operatorius Robbie Ryan buvo apdovanotas Venecijos kino festivalyje ir šio apdovanojimo jis tikrai nusipelnė.
 
Pirmojoje filmo dalyje įspūdingai ir įtaigiai, beveik be žodžių skleidžiasi vaikiška Hitklifo ir Ketrinos draugystė bei ilgainiui bundanti meilė. Jai perteikti užtenka judrios, tai subjektyvią, tai objektyvią poziciją užimančios kameros, fiksuojančios natūralią pirmą sykį vaidinančių aktorių paauglių vaidybą. Tačiau tai, kas suveikė pirmojoje filmo dalyje, nebeatrodo taip paveiku antroje.

Nebeužtenka kameros, aktorių „buvimo“ ir žvilgsnių, pritrūksta tų puikių, aistringų Emily Bronte dialogų. Todėl suaugęs Hitklifas atrodo „neišsipildęs“ – šis vienas įspūdingiausių kada nors sukurtų literatūrinių personažų filme neatskleistas iki galo. Tačiau tokie trūkumai išryškėja tik tuomet, jei lygini knygą ir jos ekranizaciją – kaip filmas be knygos šešėlio „Vėtrų kalnas“ išties vertas dėmesio, o vertinant kino operatoriaus darbą – vargiai tarp 2011 m. metų filmų rastume už jį įsimintinesnių.

Dokumentinio kino šedevras

Puikiai pradėjusi dieną su Andrea Arnold filmu „Vėtrų kalnas“, su nekantrumu laukiu naujausio Victoro Kossakovskio filmo „Tegyvuoja antipodai!“. Iki tos dienos buvau mačiusi tik vieną šio rusų dokumentalisto darbą „Belovai“. Tai buvo vienas paveikiausių ir stipriausių mano kada matytų filmų, tad iš naujausio darbo tikiuosi ne mažiau. Ir Kossakovskis tikrai nenuvilia.

Filmą pradeda citata iš „Alisos stebuklų šalyje“, kurioje ji svarsto, kaip pasaulis atrodo kitoje Žemės rutulio pusėje, kur žmonės, ko gero, vaikšto žemyn galva. Režisierius nusprendė patikrinti šią Alisos mintį ir 10 metų kūrė filmą, pasakojantį apie diametraliai priešingose Žemės rutulio dalyse esančias keturias taškų poras: Kiniją ir Argentiną, Ispaniją ir Naująją Zelandiją, Havajus ir Botsvaną, Rusiją ir Čilę. Apie Kossakovskio filmą galima parašyti išties daug, bet „Tegyvuoja antipodai!“ yra tokia subtili vizuali poezija, tikras kinematografinis stebuklas, kurį verčiau pažiūrėti patiems.

Po šių dviejų nepamirštamų filmų sekę britų režisieriaus Steevo McQueeno „Gėda“ ir legendinio amerikiečių dokumentalisto Fredericko Wisemano „Naktinis klubas „Crazy Horse“ visiškai nublanksta. Nejučia prisimenu vieno draugo kažkada pasakytą mintį, kad yra sukurta tiek gerų filmų, jog reikia žiūrėti tik labai gerus. Mintis teisinga, tik kaip ją įgyvendinti? Pasirinkę Kossakovskio filmą, tikrai nesuklysite.