Filmo „Žmogus-voras: Grįžimas namo“ recenzija: mes šito jau seniai nusipelnėme

 (4)
Po to, kai kino studijos „Sony Pictures“ sumanymas sukurti itin didelę ir perspektyvią „Nuostabiojo Žmogaus-voro“ frančizę žlugo, nes antrasis režisieriaus Marko Webbo filmas patyrė finansinį fiasko, 2015 metais studija atsiklaupė ant kelių prieš galingąjį „Marvel“ ir jos vadovą Keviną Feige‘ą, maldaudama padėti nurodyti tinkamą kelią ekranizuojant šio ikoniško superherojaus nuotykius.
„Žmogus-voras: Grįžimas namo“
© Stopkadras

Ir jau 2016 metais naujasis Žmogus-voras buvo itin taikliai pristatytas viso pasaulio kino žiūrovams trečioje „Kapitono Amerikos“ dalyje. O tai paskatino studijos „Sony“ prodiuserius nedelsiant imtis solinio superherojaus filmo darbų su puikaus trilerio „Policijos mašina“ režisieriumi Jonu Wattsu priešakyje.

Apie ką mes čia...

Piteris Parkeris buvo sužavėtas savo pasirodymu šalia Tonio Starko ir kitų galingiausių Žemės planetos superherojų, kurie nuožmiai kovojo su Styvo Rodžerso komanda. Tačiau, praėjus keliems mėnesiams po epinės kovos, vaikinas vis dar tikisi, jog vieną dieną jam ir vėl teks prisijungti prie „Keršytojų“ komandos.

Tuo tarpu, belaukdamas skambučio iš savo šefo, jis kaunasi su smulkiais nusikaltėliais ir taip padeda visuomenei susidoroti su nusikalstamumu savo rajone. Tačiau vieną dieną to nenorėdamas, vaikinas užsirauna ant labai rimto priešo, kuris gali ne tik jį sužlugdyti, bet ir nužudyti visus tuos, kuriuos jis myli...

Kūrinio turinys

Vieno iš mėgstamiausių „Marvel“ komiksų superherojų, Žmogaus-voro, kelias į kino ekranus buvo ganėtinai miglotas. Tik 2002 metais, dėka puikios režisieriaus Samo Raimio vizijos, šis didvyris išvydo dienos šviesą. Juosta tapo ne tik puikiai priimta kino kritikų ir žiūrovų, bet ir tapo vienu iš svarbiausių komiksais paremtų projektų, kuris įrodė, jog tokio pobūdžio filmai gali nešti itin didelius pinigus kūrėjams.

Fenomenalus startas su 114 milijonų dolerių per pirmąjį rodymo savaitgalį tėvynėje ir bendrai vien Šiaurės Amerikoje uždirbtais 403 milijonais dolerių, „Žmogų-vorą“ padarė pačiu perspektyviausiu projektu studijos „Sony“ istorijoje, kurio pratęsimas pasirodė vos po dvejų metų. Filmas buvo dar šilčiau sutiktas kino mylėtojų, o ir užsidirbo visame pasaulyje pakankamai daug, kad būtų galima tikėtis trečiosios dalies.

Gaila tik, jog po labai didelių derybų ir kai kurių kūrybinės filmavimo grupės narių kaprizų, 2007 metais dienos šviesą išvydusi juosta patyrė labai didelį smūgį – ji buvo kritikuojama dėl visko, o ir žiūrovai liko nepatenkinti pamatytu reginiu. Ir nors filmas užsidirbo daugiausiai pinigų visoje serijoje – 890 milijonų dolerių, tai nebuvo argumentas studijai „Sony“, kuri po kelerių metų nusprendė reanimuoti visą frančizę ir jau 2012 metais pristatyti visiškai naują viziją.

Kaip bebūtų gaila, tačiau ir nauja vizija žlugo, kai antroji žymiai brangesnė „Nuostabiojo Žmogaus-voro“ dalis patyrė finansinį fiasko, visame pasaulyje užsidirbdama vos 700 milijonų dolerių. Pinigai neblogi, tačiau atsižvelgus į tai, jog filmo biudžetas be reklamos išlaidų siekė 250 milijonų dolerių, tai jam vien atpirkti produkciją reikėjo užsidirbti ne mažiau kaip 900 milijonų dolerių. Ir tai buvo labai nesmagu, ypač, kai planuose buvo dar keli filmai ir du šalutiniai projektai skirti papasakoti „Nuostabiojo Žmogaus-voro“ priešų istorijas.

Nepavykęs planas sukurti naują frančizę privedė studijos „Sony“ vadovus prie desperatiško ir itin žeminančio žingsnio – nusilenkti Kevinui Feige‘ui ir jo vadovaujamai „Marvel“ studijai. Tačiau šis žeminantis poelgis atsipirko ir jau 2016 metais buvo pristatytas visiškai kitoks Piteris Parkeris ir jo alter ego filme „Kapitonas Amerika: Pilietinis karas“, kurį pamilo milijonai žmonių visame pasaulyje. Todėl nenuostabu, jog taip buvo laukiamas jo pirmasis solinis projektas, kuris iš pirmų anonsų priminė puikiai atrodančius „Marvel“ studijos filmus.

Nauja juosta nepasakoja apie tai, kaip Peteris Parkeris tapo Žmogumi-voru. Ir tai yra velniškai gerai, nes aš neįsivaizduoju, kas norėtų pamatyti trečią kartą tą patį vaizdą, kurį mes matėme ankstesniuose studijos „Sony“ projektuose. Filme mes gauname jau savo jėgomis galintį pasikliauti jaunuolį, kuris gelbėja Bronkso ir Bruklyno gyventojus nuo visokio plauko užpuolikų.

Tuo tarpu svarbesniu juostos akcentu tampa ne vien pats Žmogus-voras, bet ir Piteris Parkeris, kuris pateikiamas iš ganėtinai įdomios perspektyvos – kaip mokyklinukas. Toks tipažas yra labai priimtinas, žinant tą faktą, jog viskas buvo paremta klasikiniais komiksais, kuriuose Peteris Parkeris lankė mokyklą ir susidurdavo su labai žemiškomis paaugliams būdingomis problemomis. Čia mes turime ir pažeminimus, pirmąją meilę, nuobodžias pamokas, užklasinę veiklą, tikrą draugystę ir norą pritapti prie kitų jaunuolių. Ir viskas pateikta taip tiksliai, jog reikia paploti šio filmo scenaristams, kurie sugebėjo taip delikačiai pateikti itin tikrovišką mokinio viziją. Visiems jau nusibodo tie klišiniai ir visiškai jokių atitikimų neturintys mokyklų paveikslai, kai būdami dešimtoje klasėje chuliganai atrodo trisdešimties.

Žinoma, pats filmas nėra sukurtas visiškai pagal žymius komiksinius kanonus. Tai iš dalies yra gerai, nes visgi pamatome kažką naujo, o ne vien komiksų puslapių atkartojimą didžiuosiuose kino ekranuose. Ir čia jau kalba eina apie pačius herojus.

Peteris Parkeris – šmaikštus, žaismingas, jaunatviškos sielos veikėjas, kuris vadovaujasi ne protu, o nuojauta. Jis nori padėti, tačiau kaip paauglys, kuris dar daug ko nesupranta, nes nėra matęs to tikrojo gyvenimo. Jis kartu bando išspręsti ir savo labai paprastas problemas, bet jam tai sunkiai sekasi, todėl jam reikalinga ir suaugusių žmonių pagalba. Tai puikus jauno žmogaus pavyzdys, kuris būdingas beveik kiekvienam tokio amžiaus paaugliui, norinčiam šiek tiek išsiskirti iš kitų, kad galėtų būti pastebėtas populiaresnių bendraamžių, norint prie jų pritapti.

Sakyčiau filme visai neblogai pateiktas ir pagrindinis blogietis – Adrianas Tumas, kurį visi puikiai pažįsta kaip Grifą. Tiesa, čia jo sugebėjimai yra visiškai kitokie nei komiksuose ar populiariame animaciniame 1994 metų seriale. Jis nėra senas, turtingas vyras, kuris dėka savo technologijų ir grifo pavidalo kostiumo išsiurbia jaunystę iš žmonių pilname jėgų žydėjime tam, kad bent akimirkai pats pavirstų jaunu. Ne, čia jis yra paprastas nusikaltėlis su principais, kuriam rūpi jo šeima ir jis bet kokiais būdais stengiasi ją apsaugoti. Tai irgi žemiškus poreikius turintis herojus su savo gyvenimo filosofija, iš kurio tam tikru momentu mokosi ir pats Peteris Parkeris. Kitos šio veikėjo pusės, Grifo, kostiumas atrodo išties įspūdingai, o ką kalbėti apie jo galimybes. Tikrai galime užskaityti šį blogietį, kuris pirmą kartą buvo pristatytas kino ekranuose. Ir ačiū studijos „Sony“ prodiuseriams, kad jie pasirinko ne Žaliąjį gobliną. Kita vertus, Grifo pateikimas kažkiek primena 2002 metais pristatyto Žaliojo goblino prototipą. Bet, bala nematė. Grifas – įdomus ir daugiasluoksnis veikėjas, kurio kostiumą tikėkimės dar pamatysime ateinančiuose pratęsimuose.

Su Toniu Starku irgi nebuvo prašauta. Gana įdomiai ir taikliai įvestas į šio pasakojimo istoriją. Išties smagu buvo stebėti jo santykius su Peteriu Parkeriu ir, žinoma, jo pamokslus, kurie leido susivokti jaunam superherojui, kuo jis iš tiesų ir yra. Prie to paties prijunkime ir Hepi Hoganą, kurį visi puikiai pažįsta iš „Geležinio žmogaus“ trilogijos. Smagu, kad ir jis čia atsidūrė. Bet tai dar ne viskas. Dar vienas seniai matytas veikėjas buvo pasirodęs šio filmo pabaigoje. Bet čia jau paliksiu intrigą.

Kalbant apie kitus herojus, tai jų buvo išties daug. Turėjome ir labai juokingai atrodantį Flešą Tompsoną, visiškai klasikinių standartų neatitinkančią Merį Džeinę bei vieną žinomiausių Žmogaus-voro priešų – Šoką. Tiesa, Šokas buvo pateiktas ganėtinai primityviai, bet tai negadina bendro vaizdo. Tiesiog jis buvo ir tiek.

Taip pat gerą vaizdą sudarė tetos Mei ir Piterio Parkerio tandemas bei jų santykiai. Humoro čia irgi netrūko. Ypač finalinėje scenoje ištarti tetos Mei žodžiai privertė kvatoti visą kino salę. Lyg tai būtų koks „Deadpool“ filmas. Bet čia irgi neatskleisiu apie ką eina kalba, nes neteksite malonumo patys tą išgirsti.

Herojai – tai dar ne visi šio filmo pliusai. Pirmiausia – tai labai gerą veiksmą turintis filmas, kuriame galime stebėti išties galingus personažų susidūrimus, efektingai atrodančias katastrofas ir ne ką mažiau kvapą gniaužiančius kaskadinius triukus. Jeigu kalbėti apie veiksmą, tai ši „Žmogaus-voro“ ekranizacija pralenkia visas kitas, išskyrus antrąją Samo Raimio režisuotą dalį, kurioje galėjome matyti įspūdingą traukinio sceną. Tiesiog čia bandyta šiek tiek atkartoti tos scenos pateikimą, bet tokio epiškumo nesijautė. Bendrai – viskas išties aukščiausiame lygyje – pradedant nuo scenos Vašingtone ir užbaigiant finaliniu mūšiu su Grifu.

Antra – humoras. Tai ne vien veiksmo prifaširuotas projektas, bet ir labai sodrų humorą turintis filmas, kuriame galime išties nemažai pakvatoti ne tik iš smagių situacijų, bet ir pačių personažų bei jų dialogų. Iš visų „Marvel“ kinematografinės visatos projektų, tik pirmoji „Galaktikos sergėtojų“ dalis pralenkia savo humoru šį režisieriaus Jono Wattso filmą.

Apibendrinant ir kaip visada, neišpasakojant visų svarbiausių filmo detalių, galiu teigti, jog tai toks Žmogaus-voro filmas, kurio mes nusipelnėme jau seniai. Visomis prasmėmis puikiai pramogai tinkantis projektas, kuris skirtas bet kokio amžiaus grupei, nes kiekvienas žiūrovas galės atrasti čia kažką savito.

PS. Palaukite finalinių titrų, būkite kantrūs ir pamatysite dvi užslėptas scenas. Viena iš jų apie sekančios dalies blogietį. Iš kur žinau? Atkreipkite dėmesį į vieno iš rodomų veikėjų kaklą ir suprasite, apie kokį antagonistą čia eina kalba.

Techninė juostos pusė

Apie techninę juostos pusę nenoriu pernelyg daug išsiplėsti, nes ji labai panaši į kitus „Marvel“ kuruojamus projektus. Trimatė erdvė gera, netgi labai gera, jog vaizdas, kurį matome ekrane, sugeba priartinti mus prie visų rodomų įvykių taip natūraliai, jog užsimiršti, ar esi kino salėje, ar skraidai tarp dangoraižių kartu su Žmogumi-voru.

Specialieji efektai labai geri, ypatingai Grifo pateikimas, kuris atrodė taip natūraliai, jog galima pagalvoti, kad specialiai šiam filmui buvo sukonstruotas skraidančių sparnų prototipas. Veikėjų kostiumai, grimas, dekoracijos irgi kelia susižavėjimą. Itin taikliai viskas pateikta, jog net Niujorke suniokotas Starko bokštas puikiai įsipaišo tarp kitų pastatų, kad net sunku patikėti, jog jis yra tik CGI technologijos vaisius.

Kameros darbas nepriekaištingas, ypatingai mūšio lauke, kai tenka kruopščiai pateikti Grifo ir Žmogaus-voro susidūrimą. Jau nekalbu apie Žmogaus-voro šuoliukus ir kitus kaskadinius triukus, kuriais pasižymi šis personažas. Garso takelis irgi smagus, toks jaunatviškai smagus, kad filmas įgauna itin gerą ir lengvą atmosferą nuo pat pradžios iki finalinių titrų.

Garso montažas be priekaištų, vaizdo montažas irgi geras. Čia nėra prie ko prikibti, nes istorija pateikta sklandžiai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pasirinkus Tomą Hollandą kaip naująjį Žmogų-vorą, studija „Sony“ tikrai neprašovė. Nuostabu aktorius, kuris ne tik puikiai perteikė Peterio Parkerio personažą ir parodė savo vaidybinius sugebėjimus, bet ir atliko nemažai kaskadinių triukų pats. Na, atsižvelgus į jo ištreniruotą kūną, nieko nuostabaus.

Robertas Downey‘is jaunesnysis irgi sužavi. Nors gal kažkam jis ir pabodo, nes būtent jis figūruoja beveik visuose „Marvel“ filmuose, bet ne kiekvienas gali pasižymėti tokia charizma kaip jis. Ir šiame filme, mano nuomone, jis atliko vieną geriausių Tonio Starko pasirodymų nuo pirmojo „Geležinio žmogaus“ laikų.

Dviems „Oskarams“ nominuotas ir visiškai neseniai savo karjerą reanimavęs puikus aktorius Michaelas Keatonas vėl parodė meistriškumo viršūnę. Vaidybiniais sugebėjimais šiame filme galintis pasigirti aktorius atliko labai įdomią rolę, nors ir ne tokią didelę, kaip norėtųsi. Bet to užteko, kad jis pelnytų simpatijas.

Iš gerų pasirodymų paminėčiau dar nuostabiąją Marisą Tomei, kuriai 52 metai. Taip, šiai „Oskarą“ laimėjusiai aktorei jau virš penkiasdešimties. Ir ji atrodo taip karštai, jog neįmanoma jos neįsimylėti. Atmetus jos fizinius duomenis, tai kartu smagus ir pilnas pozityvo personažas, kuris sužavi savo paprastumu. Taip pat pakankamai smagiai žiūrėjosi į geriausą Peterio Parkerio draugą Nedą atlikusį aktorių Jacobą Bataloną. Norėčiau antrame filme vėl jį pamatyti. Visgi tokio naivumo herojus, jog sunku juo nesižavėti.

Kiti aktoriai, kuriems, matyt, teks didesnis vaidmuo kituose filmuose, pasirodė pakankamai blankiai. M.J. rolę atlikusi Zendaya visiškai neįsimena, o ką kalbėti apie Flešą Tompsoną įkūnijusį aktorių Tony Revolorį. Ką filme veikė Donaldas Gloveris man išvis mistika. Taip neatsakingai buvo pasielgta su šiuo labai talentingu aktoriumi. Šoką suvaidinęs Bookimas Woodbine irgi ne ką geriau pasirodė. Prie neišnaudoto aktorių potencialo prijungti galima ir Hannibalą Burresą, Kennethą Choi, Laurą Harrier ir Martiną Starrą.

Užtat pliusu tampa Hepio Hogano sugrįžimas kartu su pirmųjų dviejų „Geležinio žmogaus“ filmų režisieriumi Jonu Favreau. Tai pridavė stabilumo stebint Tonio Starko pasirodymą šioje juostoje.

Verdiktas

„Žmogus-voras: Grįžimas namo“ – toks ikoniškiausio „Marvel“ komiksų superherojaus filmas, kurio mes seniai nusipelnėme, bet tik dabar jį gavome.

Filmas žavi ne vien savo specialiaisiais efektais, puikia trimate erdve, kvapą gniaužiančiu veiksmu, nuostabiais aktoriais, sodriu humoru ir itin taikliai atrodančia siužetine linija, kuri puikiai įsipaišo į 2008 metais pradėtą kino frančizę, bet dar ir tokiais svarbiais niuansais kaip jauno žmogaus pritapimas visuomenėje, pirmoji paaugliška meilė, žmogiškos silpnybės ir požiūris į gyvenimą iš visiškai jokios patirties neturinčio penkiolikmečio perspektyvos.

Visa tai duoda puikų rezultatą ir nepamirštamą pramogą kine, po kurios norėsis šypsotis ir tikėtis, jog šįkart kino studija „Sony“ pasirinko tinkamą kelią į didžiuosius kino ekranus perkeliant šio kultinio personažo nuotykius.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Kino klubas

„Sostų karus" pristačiusi televizija Lietuvoje filmuos miniserialą apie Černobylio katastrofą (14)

Televizija HBO kitais metais pradės kurti miniserialą apie Černobylio branduolinę katastrofą.

S. Kingo „Tamsusis bokštas“ keliasi į kino ekranus: ar įmanoma 8 knygas sutalpinti į filmą? (5)

Turbūt nėra tokio siaubo žanro mėgėjo, kuris nežinotų, kas yra Stephenas Kingas ir nebūtų girdėjęs apie jo garsiąją 8 knygų sagą „Tamsusis bokštas“. Rugpjūčio 11 dieną kino ekranus išvys šios serijos adaptacija tuo pačiu pavadinimu, o pagrindinius vaidmenis fantastiniame veiksmo trileryje atliks Matthew McConaughey, Idris Elba, o vienuolikametį Džeiką Čeimbersą vaidins Tomas Tayloras. Tačiau šios juostos gerbėjams įdomiausias klausimas yra, kaip režisierius Nikolajus Arcelis visas aštuonias knygas sutalpins į 95 minutes truksiantį filmą?

Lietuviškos komedijos apie sultingą kurortų realybę kūrėjams teko samdytis apsaugą herojumi tapęs V. Grincevičius: Palangoje buvau pirmą kartą (2)

Tai bus bomba – sako kūrėjai apie būsimą filmą „Poilsiautojai: Pavydo žaidynės“. Palangoje, Šventojoje ir Nidoje kuriama komedija pirmą kartą į kino ekranus perkels autentišką pajūrio kurortų atmosferą su tikrais žmonėmis. Tiesa, ne visur poilsiautojai nusiteikę draugiškai, tad kai kur teko filmuoti ir su apsauga.

„Amitvylio siaubas. Pabudimas“ – moterų renesansas siaubo filmuose

Moterų stygius filmuose – priešais kamerą ir už jos – pastaraisiais metais tapo Holivudo kritikos akcentu. Iš 5839-ių vaidmenų 129-iuose didžiausiuose filmuose, išleistuose tarp 2006 m. ir 2011 m., mažiau nei 30 procentų atliko merginos ar moterys. Tuo tarpu tik pusė naujausių filmų atitinka „Bechdelo“ testo kriterijus, kuriame klausiama ar filme yra bent dvi moterys, kurios kalbasi tarpusavyje ir ne apie vyrus.

„Terminatorius 2: Paskutinio teismo diena” sugrįžta 3D formate (2)

Kai prieš visą ketvirtį amžiaus filme „Terminatorius 2: Paskutinio teismo diena” išgirdome geležinę Misterio Visata frazę „I‘ll be back“ („Aš sugrįšiu“), nė numanyti negalėjome, kad ji mus vėl pasieks iš ekranų. Režisierius Jamesas Cameronas, jau sėkmingai išbandęs filmo konvertavimą į 3D formatą su „Titaniku“, naujam gyvenimui nusprendė prikelti ir „Terminatorių 2“ – blokbasterį, turintį gerbėjų tarp įvairaus amžiaus žiūrovų.
OKT teatras
W
HAMLETAS
2017 liepos 29 d. 21.30 val.

ŠOKIS DELHI premjera!
2017 rugsėjo 08 d. 19.00 val.
Režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklis „Vestuvės“, pastatytas atsispiriant nuo vokiečių klasiko Bertoldo Brechto pjesės, tapo vienu sėkmingiausių pastarojo laiko OKT/Vilniaus miesto teatro pastatymų. Jau per pirmąjį sezoną „Vestuvės“ parodytos rekordiškai daug – net 50 kartų. 51-asis kartas aktorių laukė Sankt Peterburge rengiamo festivalio „Raduga“ scenoje.
Oskaro Koršunovo teatro vasara: vestuvės Sankt Peterburge, laidotuvės Madride
2017 birželio 20 d.