Apie ką mes čia...
Iki ausų įsimylėjęs savo merginą Rous, Krisas po vos penkių mėnesių draugystės pasiryžta susipažinti su jos tėvais. Suplanuota kelionė turėjo dar labiau sustiprinti jų santykius, tačiau, atvažiavus į Rous šeimos namus, pradeda dėtis keisti dalykai. Viešnagės metu vaikinas supranta, jog jis papuolė į meistriškai suregztas pinkles, iš kurių jis neturi beveik jokių šansų ištrūkti...
Kūrinio turinys
Šio filmo režisierius Jordanas Peele jau 2016 metais su filmu „Kianu“ visiems įrodė, jos jis yra puikus pasakotojas ir nestandartinių idėjų sumanytojas, todėl laukti jo naujojo filmo buvo didelis iššūkis, nes visgi jis čia ne tik parašė scenarijų, bet dar ir ėmėsi režisūros.
Kitu, net labiau intriguojančiu faktoriumi, kuris privertė su nekantrumu laukti šios juostos, buvo aukščiausi JAV kino profesionalų įvertinimai ir žiūrovų simpatijos. Dėka to, juosta, kurios biudžetas siekė vos 4,5 mln. dolerių, vien tėvynėje užsidirbo stulbinančius 160 mln. dolerių. Bet ar visgi šis finansiškai pelningas ir milijonus žiūrovų JAV pakerėjęs filmas yra vertas vadintis siaubo žanro karaliumi ir šedevru, kaip apie jį kalba?
Pirmiausia į ką noriu atkreipti dėmesį yra tai, jog filmas įvardijamas kaip siaubo žanro atstovas. Ir tai iš dalies yra tiesa, nes filmas tam tikrais momentais sugeba išgąsdinti. Tačiau visumoje – tai gerai sukaltas psichologinis trileris su komedijos elementais, priklausantis naujai siaubo žanro krypčiai, kurią 2015 metais visu gražumu pristatė M. Night Shyamalanas filme „Viešnagė“.
Todėl, jeigu tikitės pamatyti siaubo filmą, savo stiliumi ir pateikimo maniera prilygstantį Jameso Wano režisuotiems projektams, galite labai nusivilti. Nes būtent šios juostos tikslas ne išgąsdinti, o pasakojamos istorijos metu gerai psichologiniu būdu įbauginti. Ir tai veikia 100 procentų.
Siužetinė filmo pusė labai paprasta, bet tas paprastumas žavi dar labiau, nes juostoje papasakoti itin gyvenimiški dalykai, kurie laikui bėgant pasikeičia į makabrišką kai kurių žmonių šou. Būtent pažintis su merginos tėvais tampa savotišku jaunuolio išbandymu, kuris Krisui atrodo labai baisiu išgyvenimu jam dar neatvykus į Rous tėvų namus.
Tenka pripažinti, jog pažintis su tėvais yra daugelio vyrų viena iš didžiausių baimių, todėl bežiūrint į Kriso pastangas patikti jo antrosios pusės mamai ir tėčiui, galima prisiminti ir savo pirmą susitikimą su žmonos ar merginos tėvais. Todėl, asmeniškai man, čia buvo vienas baisiausių šio filmo momentų. Žinoma, atmetus tą baimę dėl tėvų, galima teigti, jog režisierius mums pristatė gerus ir naujoviškai atrodančius siaubo elementus, kurie buvo paremti staigumu.
Nuo pradžios iki pat finalo sunku atspėti, kada ir vėl teks krūptelti nuo pamatytų vaizdų, nes būtent staigumo dėka kino kūrėjas sugebėjo išlaikyti įtampą ir kartu įtraukti į rodomą siužetinę liniją taip, jog net nepastebi, kaip greitai prabėga laikas sėdint kino salės kėdėje. Nuostabus jausmas, tikrai taip.
Be gerai sukaltos įtampos, filme galime įžvelgti puikiai sumanytą idėją – šio filmo dėka su humoro elementais pristatyti juodaodžių kultūrą didžiuosiuose ekranuose. Išties, ši juosta turi tokius gerus dialogus ir situacijas, kurios privers net didžiausią paniurėlį juoktis iš natūraliai atrodančių kai kurių herojų veiksmų ir jų pasakytų žodžių.
Todėl visi stereotipai, kurie dažnai matomi kituose filmuose apie juodaodžius, yra meistriškai išjuokti režisieriaus Jordano Peele. Jis tuo norėjo parodyti, jog žmonės pernelyg tiki viskuo, ką mato televizijoje, spaudoje ir kinuose, todėl jo filmo sumanymas – kad žiūrovai suprastų, jog nereikia tikėti kvailomis paskalomis apie jo „brolius“.
Veikėjų šiame filme nedaug, todėl kiekvienas iš jų gavo nemažai ekraninio laiko pasireikšti ir pelnyti žiūrovų simpatijas. Asmeniškai man, labiausiai patiko ir kartu savo paprastumu sužavėjo geriausias Kriso draugas Rodas, kuris savo dialogais tiesiog vertė juoktis iki negalėjimo. Vien ko verta scena su juo policijos nuovadoje, kai jis bando paaiškinti visą situaciją apie savo draugą.
Pagrindinis filmo herojus Krisas irgi palieka gerą įspūdį. Ypatingai filmo gale jis išnaudoja visą savo potencialą, kad parodytų, jog ne jis yra auka, o visi kiti. Armitažų šeimyna, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip eilinė, paprasta pasiturinčių baltų amerikiečių šeima, palaipsniui parodo savo tikrus veidus. Baisiausia yra tai, jog kiekvienas iš mūsų gali pakliūti į tokių žmonių rankas. Ir čia kalbu ne vien apie šeimą, pas kurią atvažiavo pagrindinis filmo herojus. Antraplaniai personažai, kaip tarnai ar atvykę svečiai, irgi prisidėjo prie baugiai nuteikiančios filmo atmosferos. Todėl stebėti jų veiksmus buvo vienas didelis malonumas, nors ir kraupiai nuteikiantis.
Nenoriu nieko išpasakoti, nes filmas tada neteks prasmės, tačiau pasakysiu, jog tai vienas originaliausių ir netikėtų šių metų kino projektu, kurį privalo pamatyti kiekvienas psichologinio siaubo žanro mylėtojas.
Techninė juostos pusė
Stebint techninę filmo pusę, išskirtiniu juostos bruožu tampa itin taiklus garso takelis. Tiesiog meistriškai atlikta ir puikiai priderinta prie rodomų scenų kompozitoriaus Michaelo Abelso parašyta muzika suteikė ne vien įtampos jausmą, bet kartu ir nerimo, baimės bei nežinomybės.
Kameros darbas irgi atliktas preciziškai. Staigūs kameros objektyvo posūkiai, norint priartinti žiūrovą prie rodomos siužetinės linijos, tapo vienu iš didžiausių filmo pliusų, tačiau dėka kameros taip pat buvo labai gerai sužaista ties veikėjų emocijomis ir jų kartais sunkiai paaiškinamais veiksmais, o ką jau kalbėti apie smurto bei kruvinų scenų pateikimą, kuris buvo vienu iš estetiškiausių dalykų šiame filme.
Garso montažas nuostabus, ypatingai staigiai atrodančiose ir šiurpą keliančiose scenose. Vaizdo montažas irgi be priekaištų. Labai gerai vystoma siužetinė linija, nenuobodžiai ir neerzinančiai. Viskas sudėliota taip, kaip ir turėjo būti.
Aktorių kolektyvinis darbas
Atlikęs pagrindinį vaidmenį, iš 2015 metų trilerio „Sicario: narkotikų karas“ žinomas aktorius Danielis Kaluuya, gavo puikią progą parodyti visus savo aktorinius sugebėjimus. Ir jis savo šansą išnaudojo kuo puikiausiai. Įtikinama vaidyba ir įdomus jo įkūnytas Kriso personažas tapo itin stipriu visos šios istorijos varikliu.
Taip pat, galiu pasakyti, jog vienas iš geriausių šios juostos pasirodymų priklauso Rous personažą suvaidinusiai Allison Williams. Ji ne tik įtikinamai atliko savo herojės vaidmenį, bet ir sugebėjo tapti vienu iš žiauriausių blogiečių kine per pastaruosius keletą metų. Jos transformacija iš geros ir patikimos merginos į bejausmę pabaisą sukrečia ir net labai.
Antraplaniuose vaidmenyse pasirodę Catherine Keener ir Bradley‘is Whitfordas irgi sužibėjo, vaizduodami gerą ir pavyzdingą šeimą, kurios tikslu tampa žmonių pagrobimai. Be jų, puikiai su savo vaidmeniu susidorojo LilRelis Hiwery‘is, atlikęs Kriso geriausio draugo Rodo rolę. Tiesiog nuostabus, humoro nestokojantis ir savo natūraliu idiotizmu pakerintis veikėjas, kurio kiekvienas išsišokimas vertas plojimų.
Verdiktas
„Pradink“ – šviežias vėjo gūsis psichologiniame siaubo žanre, kuris nuo pat pradžios iki finalinių titrų stebina savo paprastumu ir originaliai išreikšta mintimi. Tai ne tik gerai parašyto scenarijaus, stiprios režisūros, įdomiai vystomo siužeto, staigaus siaubo ir puikių dialogų kine pavyzdys, bet dar ir projektas, kuris neša svarbią žinutę, norint paneigti visus kvailus stereotipus, susijusius su juodaodžių kultūra Amerikoje.
