Režisierius Grímuras Hákonarsonas atvyko į „Kino pavasarį“ pristatyti juostos, kuri bus rodoma Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panėvėžyje ir Šiauliuose. Kitą dieną po mūsų pokalbio su režisieriumi tūkstančiai islandų protestuodami išreiškė nepasitikėjimą Islandijos premjeru paviešinus dokumentus, pramintus „Panama Papers“, apie jo turėtą ofšorinę bendrovę. Premjeras paskelbė paliekantis postą.
„Avinų“ režisierius pasakoja apie užsispyrusių, nepriklausomų, tiesos ir teisybės ieškančių islandų mentalitetą ir avių auginimo kultūrą.
- Jūsų filmas nesustoja keliauti po kino festivalius visame pasaulyje. Dažnai vykstate kartus. Kaip sekasi?
- Puiki ir įdomi gyvenimo patirtis. Pamačiau daug šalių ir skirtingų kultūrų. Nors keliaujant ne vieną savaitę iš eilės pavargsti ir pradedi ilgėtis namų. Šios kelionės ne poilsinės ir ne turistinės, tai mano darbo dalis, kurią apima susitikimai su žiūrovais, kino industrijos atstovais, žurnalistais. Praktiškai nepamatau miesto už kino teatro ribų, bet festivalis, jo atmosfera ir žmonės padeda bent šiek tiek pajausti pačią šalį.
- Ar bendraudamas su skirtingų šalių žiūrovais, pastebėjote, jog reakcija į Jūsų filmą skiriasi?
- Dažniausiai reakcija yra panaši, nors tai islandiškas filmas, bet žmonės supranta, ką norėjau pasakyti. Gal kiek skirtingai reaguoja amerikiečiai ir europiečiai. Amerikiečiai „Avinus“ laiko komedija, tuo tarpu europiečiai – drama su juoduoju humoru. Amerikiečiai juokiasi iš tokių dalykų, kurie europiečiams neatrodo juokingi, netgi priešingai. Tikriausiai taip yra todėl, kad amerikiečiams atrodo keista tai, kas europiečiams įprasta. Žmonės juokiasi iš skirtingų dalykų. „Avinai“ skirti ne paaugliams, o gal kiek vyresniems žiūrovams, todėl kiek kitaip reaguoja skirtingų kartų atstovai.
- Pastarieji metai Islandijos kinui buvo labai sėkmingi, tarptautinio pripažinimo sulaukė ne vienas filmas, tarp jų „Avinai“, „Nekaltybės kalnas“ („Virgin Mountain“, rež. Dagur Kári, 2015), „Žvirbliai“ („Sparrows“, rež. Runar Runarsson, 2015). Gal galite papasakoti plačiau apie dabartinę Islandijos kino situaciją?
- Ekonominė aplinka ir finansavimo sistema per pastaruosius metus nepakito. Vyriausybė remia kino kūrėjus, tačiau mano nuomone, nepakankamai. Buvo įvesta mokesčių lengvata užsienio kino produkcijai. Tai labai naudinga šaliai, bet neturi jokio tiesioginio ryšio su Islandijos kino sėkme. Svarbiausiais veiksnys yra nauja Islandijos kino kūrėjų karta, turinti „unikalų balsą“. Mūsų filmai visomis prasmėmis skiriasi nuo komercinės Holivudo produkcijos. Islandijos kino industrija labai maža, visi vienas kitą pažįsta, skaitome vienas kito scenarijus, džiaugiamės visų filmų sėkme. Pasižiūrėjus į „Avinų“ ar bet kokio kito filmo pabaigoje einančias padėkas – perskaitytumėte praktiškai visų Islandijoje kine dirbančių žmonių pavardes.
- Kas skiria islandų kiną nuo kitų šalių?
- Kiekviena šalis turi komercinio ir autorinio kino sceną. Dauguma Islandijoje kuriamų filmų yra autoriniai, galbūt dėl to, kad Islandija neturi pinigų dideliems filmams. Manau, kad islandai pasakoja paprastas žmogiškas istorijas apie tikrus žmones. Tos istorijos yra gana specifiškos, tai ir suteikia unikalumo.
- Kokia buvo pradinė mintis ar idėja, davusi impulsą šiam filmui atsirasti?
- Abu mano tėvai užaugo ūkiuose. Kiekvieną vasarą nuo 17 metų aš praleisdavau senelių ūkyje. Mano močiutė gimė slėnyje, kuriame filmavome. Gamta, kaimo vietovės ir ūkininkavimas yra mano šaknyse ir kraujyje. Šis filmas kartu yra labai asmeniškas, filmuodamas jaučiau, lyg filmuoju savo seneliams ir jų vertybėms pagerbti. Man taip pat patinka istorijos apie senus žmones ir praeitį. Vertinu Islandijos kultūrą ir istoriją, visa tai norėjau įpinti į filmą. Mane taip pat žavi avių auginimo kultūra, kuri yra giliai įsišaknijusi į Isladijos nacionalinę dvasią ir ne vieną amžių vaidino milžinišką rolę salos gyvenime.
- Koks buvo filmo pasiruošimas ir kiek laiko tai užtruko?
- Labai ilgai užtruko scenarijaus vystymas ir rašymas – apie trejus metus. Nors ūkininkai ir ši kultūra man buvo puikiai pažįstama, norėjau dar geriau įsigilinti. Daug skaičiau ir domėjausi avių auginimu ir ligomis. Keliavau po Islandiją, šnekėjausi su begale ūkininkų ir aplankiau ne vieną avių ūkį. Ypatingą dėmesį skyriau ir aktorių pasiruošimui.
Pagrindinius aktorius vežiausi į avių ūkius ir supažindinau su ūkininkais, kad jie išmokytų kaip elgtis su gyvūnais, o aktoriai apsiprastų su tokiu gyvenimo būdu. Jie netgi mokėsi kaip reikia teisingai išmaudyti avį. Taip pat turėjo užsiauginti barzdas ir kojų nagus.
Vienas iš aktorių barzdą auginosi pusę metų, o su nagų auginimu jam sekėsi ganėtinai sunkiai, nagai jį labai erzino. Filmavimų metu šalia visada buvo ūkininkas, kuris mane konsultavo ir galėjau jo pasiteirauti ar šioje situacijoje jis taip elgtųsi. Norėjau, kad filmas būtų kuo realistiškesnis ir autentiškesnis. Pasiruošimas, filmavimai ir postprodukcija užtruko apie metus.
- Girdėjau, kad rengėte avių atranką. Kaip tai vyko ir kaip sekėsi dirbti su šiais gyvūnais?
- Tiesa, tai buvo vienos smagiausių dienų. Aš, prodiuseris ir vienas vietinis ūkininkas, avių auginimo ekspertas, apsilankėme ne viename ūkyje ieškodami tinkamų avių. Ieškojome ramių, prie žmogaus pripratusių ir gražių avių. Išvaizda buvo svarbi, nes norėjome, kad jos atrodytų lyg būtų ypatingos veislės. Žiūrėjome, kaip avys reaguoja jeigu norime jas paliesti.
Darėme nuotraukas ir filmavome. Tai buvo labai rimta atranka ir labai rimtai į tai pasižiūrėjome. Nors iki filmavimo sapnavau košmarus apie darbą su avimis, bet viskas buvo daug paprasčiau nei tikėjausi. Žinoma, reikėjo laiko avims apsiprasti prie naujos aplinkos ir kartais jauteisi keistokai, negalėdamas pasišnekėti su vienais iš savo filmo veikėjų. Bet su avimis buvo lengviau nei su aktoriais. Kartais, kai pasakydavau – „veiksmas“ – atrodė, jog jos įsijaučia į savo personažus ir pradeda vaidinti.
- Ar šis filmas atspindi islandų mentalitetą ir kultūrą?
- Manau, kad taip. Pasižiūrėjus į žemėlapį, Islandija yra sala vidury Atlanto vandenyno. Esame izoliuoti ir gana skiriamės nuo kitų skandinavų šalių. Nesakau, kad šalis absoliučiai unikali ir išskirtinė, bet yra tam tikrų skiriamųjų bruožų. Žmonės ilgą laiką buvo izoliuoti ir gyveno gana skurdžiai. Perėjimas iš ūkininkavimo į miesto kultūrą buvo labai staigus. Be to, mūsų labai mažai – tik 320 tūkstančių. Mes kaip broliai iš filmo, esame labai susiję vienas su kitu, jaučiame ryšį, bet tuo pačiu užsispyrę vienišiai. Islandai nori būti saviti ir nepriklausomi. Pavyzdžiui, nenorime priklausyti Europos Sąjungai, jautriai ir garsiai reaguojame į valdžios paklydimus. Tokius brolius kaip filme gali sutikti visame pasaulyje, bet jie tikrai daug pasako apie mūsų nacionalinį charakterį.
- Ar Islandijoje vis dar daug ūkininkų užsiima avių auginimu?
- Taip, bet kaip ir matome filme, tokiai ūkininkavimo kultūrai ir tokiam gyvenimo būdui šiuolaikinėje visuomenėje iškilo grėsmė. Ypač avių auginimui. Šiandien labai sunku pragyventi iš avių auginimo, privalai turėti dar kitų pajamų šaltinių. Avių auginimas tampa šalutine veikla ir neša mažą pelną. Filmo personažai gyveno tik iš avių auginimo. Deja, realybėje tokių ūkininkų beveik nebėra. Žiemą Islandijos žiniasklaidoje buvo kalbama, kad vis daugiau ūkininkų meta avių auginimą. Ši filmo tema itin aktuali. Avių auginimas yra susijęs su mūsų kultūra ir istorija ir nors po truputį šis užsiėmimas traukiasi iš islandų gyvenimo, mes vis dar esame stipriai emociškai prisirišę prie avių auginimo.
- Gal jauni žmonės susidomi tokiu gyvenimo būdu ir imasi ūkininkavimo?
- Jeigu esi ūkininkas ir nori iš to uždirbti, tuomet avių neauginsi. Įsirengsi modernizuotą ūkį, su karvių melžimo robotais. Ūkininkavimas tampa vis labiau industrializuotas. Man labai dėl to liūdna. Žinoma yra jaunų ūkininkų, bet dažniausiai tai yra žmonės, kurie užaugo ūkiuose, o ne imasi to iš naujo. Gal ir yra žmonių, kurie užsigeidžia pagyventi atsiskyrę, atokiuose vietovėse, bet jie ilgai ten neužsibūna ir po to metų metus kalba apie savo „žygdarbį“.
- Vis daugiau jaunų islandų, užsiimančių menu, emigruoja iš šalies. Kaip manote kodėl?
- Manau yra dvi pagrindinės priežastys. Pirma, mūsų tiek nedaug, todėl meno, tuo pačiu ir kino scena yra labai labai maža. Ne tokia didelė ir paklausa. Ne veltui dauguma islandų filmų yra orientuoti į užsienį. Kita priežastis – pragyvenimas. Šalies ekonomika jaunam žmogui nėra palanki ta prasme, jog viskas labai brangu, o atlyginimai palyginus nėra tokie dideli. Jeigu neuždirbi daug pinigų, negali išsinuomoti būsto, pasilieki gyventi su tėvais. Jauni žmonės nori daugiau galimybių ir daugiau laisvės.
- Jaunam žmogui gyventi Islandijoje nepraktiška.
- Jūsų filmas yra apie susitaikymą. Šis aspektas paverčia filmą universaliu, suprantamu visuose pasaulio šalyse. Bėgant laikui tampa vis sunkiau susitaikyti ar netgi įvardinti konflikto priežastį.
Taip, tai universalu ir tai yra mums visiems pažįstama žmogiška prigimtis. Jeigu susipykus iš karto neišsprendei problemos, kuo ilgiau vilkinsi – tuo sunkiau bus susitaikyti. Ilgainiui prie konflikto būsenos priprasi ir tai taps dar viena rutinos dalimi.
Tiksli konflikto priežastis filme nėra įvardinta, bet galima suprasti, kad tai yra susiję su paveldėta žeme. Nesistengiu priežasties išryškinti, man svarbiau parodyti, kad konfliktas tapo tam tikru įpročiu, kasdienybe. Šis filmas yra ir apie žmogaus prigimtį, žmogiškumą, meilę žmogui, gyvūnui ir gamtai. Noriu atkreipti dėmesį kokie svarbūs yra santykiai tarp žmonių, kad žmonėms reikia vienas kito.
- Ar „Avinai“ remiasi tikra istorija? Gal galėtute įvaryti įkvėpimo šaltinius?
- Rėmiausi tikra istorija, kurią man papasakojo tėtis. Du broliai, gyvenę šalia vienas kit,o nekalbėjo 40 metų. Tik tikroje istorijoje jie negalėjo matyti vienas kito namų pro langą ir šuo neperduodavo laiškų. Šią funkciją atliko šalia gyvenantis kaimynas. Labiausiai mane įkvėpė tikras gyvenimas. Filme įtraukiau daug matytų, patirtų ar girdėtų detalių. Pavyzdžiui, scena, kurioje traktoriumi gabenamas žmogus į ligoninę iš tiesų įvyko. Dar vienas įkvėpimo šaltinis – labai populiarus, vienas mano mėgstamiausių islandų literatūros kūrinių – rašytojo Halldor Laxnesso romanas „Nepriklausomi žmonės“ („Independent People“) apie užsispyrusį avių augintoją, kuris nori būti nepriklausomas. Dar mane įkvepia tokie kino režisieriai kaip suomis Aki Kaurismäki, norvegas Bent Hamer ir broliai Coenai.
- Kaip pavyko sukurti itin efektingą sniego pūgos sceną?
- Dalis pūgos dienos metu buvo tikra. Naktį naudojome sniego gaminimo, oro pūtimo mašinas. Dar sniego pripiešėme kompiuterinės animacijos pagalba. Tikrai negalėjome filmuoti tikros pūgos naktį, nes būtų per sudėtinga – sniegas patektų ant kameros lęšių, būtų labai šalta ir sudėtinga suvaldyti procesą. Sukūrę netikrą pūgą, galėjome ją sustabdyti ir pradėti filmuoti iš naujo. Sniego pūgos Islandijoje gali būti labai netikėtos ir labai aršios. Norėjau sukurti jausmą, kad tai labai galinga pūga. Ši simboliška scena filmui labai svarbi. Filmo personažai tarsi palieka realybę, sugrįžta į gamtą ir savo praeitį.
- Gal galite papasakoti apie vizualinę filmo pusę ir darbą su operatoriumi Sturla Brandth Grøvlenu, kuris lietuviams pažįstamas iš vienu kadru nufilmuoto filmo „Viktorija“ (rež. Sebastian Schipper, 2015).
- Filmavimo stilius panašus kaip ir kituose mano filmuose. Man patinka statiški, plataus kampo, lėtos eigos kadrai. Nelabai mėgstu karpyti medžiagą montavimo metu, todėl daug scenų su dialogais yra nufilmuotos pirmu kadru. Kartu su operatoriumi šį filmą įsivaizdavome kaip islandišką vesterną ir kiek imitavome vesternišką stilių. Labai kruopščiai ruošėmės filmavimams, dėliojome kadro kompozicijas ir buvome nusipiešę tikslią kadruotę. Neturėjome laiko vizualinėms improvizacijoms aikštelėje. Manau, kad viena mano, kaip režisieriaus stiprybių yra pasakoti istoriją vaizdais, naudojant vizualinę kalbą. Jeigu galiu tai pasakyti vaizdu, žodžių nenaudosiu.
- Ar kitą filmą taip pat filmuosite Islandijoje?
- Taip, kitas mano filmas bus apie vidutinio amžiaus namų šeimininkę gyvenančią mažoje bendruomenėje, kuri „išlenda iš spintos“ ir prisipažįsta, jog yra lesbietė. Islandijoje yra poreikis kurti filmus apie moteris ir aš bandau prisidėti. Niekas dar nėra pastatęs filmo apie islandę namų šeimininkę. Taip pat vystau projektą anglų kalba ir šiuo metu montuoju dokumentiką, kuri vadinsis „Mažoji Maskva“ („Litle Mosquo“) apie Šaltojo karo metu buvusį mažą komunistinį žvejų kaimelį. Šis kaimelis egzistavo demokratinėje kapitalistinėje šalyje, tačiau turėjo socializmo elementų.
Filmo "Avinai" anonsas:
