Apie ką mes čia...
„Avalon“ kosminiame laive, skrendančiame į naująjį pasaulį, devyniasdešimčia metų anksčiau pabunda vienas keleivis iš penkių tūkstančių su juo skrendančių žmonių. Pabudęs ir supratęs, jog jam lemta mirti vieniša mirtimi kažkur kosmose, jis ieško būdų, kaip praskaidrinti savo likusias dienas ir rasti atsakymą, dėl kokios priežasties jam tenka išgyventi šitokį košmarą. Tačiau vieną dieną jis sutinka ją...
Kūrinio vidus
Šio naujojo režisieriaus Morteno Tyldumo filmo kūrimas labai primena moterį, kuri nors ir yra pasiekiama, bet iki paskutinės akimirkos laužosi ir neleidžia prie savęs prisiliesti kultūringam ir vertam dėmesio vyrui. O viskas dėl to, jog studija „Sony“ nuo 2012 metų niekaip negalėjo surasti šiam didingai atrodančiam, bet vidumi tuščiam, projektui tinkamo režisieriaus ir pagrindinių vaidmenų atlikėjų, o tik erzindavo pažadais rimtus kino kūrėjus ir net patį Keanu reevesą.
Toks delsimas privertė iš kuklaus 40 milijonų dolerių biudžeto išaugti iki solidžių, net 110 milijonų dolerių kainavusių investicijų produkcijai. Taip pat, metams bėgant, originalus ir itin patraukliai atrodantis pirmutinis scenarijus, kuris buvo skirtas griežtam „R“ cenzui, pavirto iš rimtos mokslinės fantastikos žanro į melodramą, kurią galima apibūdinti dviem žodžiais – „Titanikas“ kosmose.
Žinoma, iki paskutinės minutės tikėjau, jog mūsų lauks stipri juosta, nes ne veltui ją režisavo talentingas „Vaizduotės žaidimo“ kūrėjas, bet pamačius filmą tapo akivaizdu, jog režisierius čia neturėjo jokio svarbaus žodžio ar įtakos.
Čia labai įprasta praktika dirbant su didžiausiomis Holivudo studijomis prie blokbasterių, kai prodiuseriai nurodinėja kaip reikia režisuoti. Nebent tu esi koks Martinas Scorsese ar Stevenas Spielbergas.
Didžiausia šio filmo bėda, jog filmui sunku įlipti į žanrines normas. Tai lyg ir fantastinis filmas, kurį galima iš dalies priskirti ir prie mokslinės fantastikos žanro, bet iš kitos pusės, tai tik išorinis apvalkalas melodramai, kuri ir sudaro beveik visą filmo rodymo laiką. Ir kas keisčiausia, jog filmas prasideda išties ganėtinai įdomiai, jame jaučiamas rimtumas, yra šiokia tokia įtampa ir nežinomybė, bet po pusvalandžio viskas dingsta. Išsilaiko tik smalsumas, kas gi bus toliau tarp pagrindinių herojų ir iki ko gali privesti jų santykiai. Tipiškos melodramos pėdsakai. Ypatingai antroje filmo pusėje, kai santykiai tarp herojų pašlyja. Nenoriu čia nieko papasakoti, nes tada išvis nebus įdomu žiūrėti, bet paminėsiu, jog mintis apie žmogaus vienatvę yra ganėtinai taikli. Tai stipriausias šio filmo akcentas, kuris duoda peno apmąstymams apie savo gyvenimą, apie žmones, kurie mus supa, ir apie ateitį.
Kalbant apie pagrindinius filmo herojus, kurių čia vos keli, neįskaitant kelioms minutės pasirodžius kitus personažus, jie nepadaro tokio gero įspūdžio kaip ir norėtųsi. Nesijaučia tarp jų jokia chemija, sunku patikėti jų jausmais. Bet čia dėl to, jog vienas Džimas stengiasi ir bando parodyti savo jausmus Aurorai, kuri jo fone atrodo tokia pilka ir nemoteriška. Ir tai tikrai nėra geras ženklas, jeigu norima perjungti fantastinį žanrą į romantinį. Vieninteliu veikėju, kuris įtikina, tampa kiborgas Artūras. Ypatingai ramaus būdo, mėgstantis pabarstyti komplimentus Aurorai ir pasidalyti patirtimi su Džimu, kiborgas tampa neoficialia visos šios istorijos žvaigžde. Ir kas tik galėtų pagalvoti, jog pagrindinius herojus į šalį nustums antraplanis veikėjas?
Bet jeigu istorija yra pernelyg banali, nuspėjama ir netgi per saldi, tai ją bežiūrint neaplanko nuobodulys, o tik nusivylimas pačia istorija. Bendrai, filmas žiūrisi gerai, greitai, jis nepriverčia jaustis nepatogiai, o kartu jame galima rasti ir įtampos kupinų momentų, visai kokybiškai atrodančio veiksmo, kurio dėka iš ekrano sklinda ne vien jaunoms mergaitėms būdingi pokalbiai apie platonišką ir tikrą meilę, ir netgi pikantiškų momentų. Įdomu, kaip atrodytų filmas, jeigu jo cenzas būtų „R“? Bet to mes niekada nesužinosime. Belieka tikėtis, jog tą pamatysime 2017 metų gegužę, kai į kino ekranus atkeliaus „Svetimas: Pažadas“.
Techninė juostos pusė
Stiprioji šio studijos „Sony“ projekto dalis – specialieji efektai. Išradingai atrodanti filmo aplinka sužavi vien dėl dizaino ir dekoracijų, o ką jau kalbėti apie nuostabų CGI technologijos panaudojimą sukuriant tikroviškai atrodančią filmo išorę, pradedant kosminiu laivu ir baigiant įstabiais kosmoso peizažais. 3D irgi prisideda prie išraiškingesnio juostos vaizdo.
Muzika filme gera. Kai kur muzikinių kompozicijų dėka filmas gerai laiko įtampoje, ypač, jeigu kalbėsime apie paskutines filmo scenas, bet kartu, muzikos galia filme sukuria ramų pamatą vystomai kino ekrane melodramai. Bet čia nėra ko stebėtis. Filmui muziką parašė trylikai Oskarų nominuotas kompozitorius Thomas Newmanas.
Už kameros darbą atsakingas ne ką mažiau nusipelnęs profesionalas, operatorius Rodrigo'as Prieto, kuris dėka įvairių kameros rakursų sugebėjo apčiuopti kiekvieną menkiausią detalę. Prisiminus sceną baseine, kai nebuvo gravitacijos, ar beveik paskutines filmo scenas atvirame kosmose, tiesiog sunku atitraukti akis nuo rodomų vaizdų. Ir ne vien specialieji efektai čia atlieka svarbų vaidmenį, bet ir operatorius.
Garso montažas silpnas, kas neleido geriausiai atrodančiose ir įtampos kupinose scenose pasiekti epiškumo. Užtat vaizdo montažu galima grožėtis. Nors istorija ir banali, tačiau ji sudėliota taip patraukliai, jog per visą filmo rodymo laiką nesinori griebtis už telefono ar laikrodžio, kad pamatyti kiek laiko dar liko iki juostos finalo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Jeigu jau kalbėjau apie šio filmo ilgą kelią į kino teatrus, tai noriu dar papasakoti ir apie šios juostos aktorius, ypatingai apie Jennifer Lawrence, kurios užgaidos dėl honoraro buvo tiesiog juokingos. Gavusi išreikalautus 20 milijonų dolerių už savo Auroros vaidmenį, nes pasak jos, Holivude diskriminuojamos moterys, ji neparodė nieko įspūdingo. Visiškai neįtraukiantis, pilkas ir netgi tuščias personažas, kurį galėjo suvaidinti dešimtys kitų aktorių. Bet, matyt dėl to, jog jos populiarumas JAV yra didžiulis, studija ir susigundė pakviesti ją į šį filmą.
Juokingiausia, jog pagrindinio vyriško vaidmens atlikėjas Chrisas Prattas, kuris gavo žymiai daugiau ekraninio laiko, už savo pasirodymą nusipelnė 12 milijonų dolerių. Tai apie kokią diskriminaciją čia buvo kalbama? Bet dabar ne apie tai. Chrisas Prattas, atlikęs Džimo vaidmenį, su juo susidorojo tikrai gerai, bet dėl chemijos nebuvimo su Jennifer Lawrence, jo veikėjas nustumiamas į kampą. Gaila, tikrai gaila, nes aktorius stengėsi ir matėsi, jog jis tiki tuo, ką daro.
Užtat tikrąja šio filmo pažiba tampa Michaelas Sheemas, suvaidinęs kiborgą Artūrą. Tiesiog smagu buvo žiūrėti į šį personažą, kaip ir į jo atlikėją. Antraplaniuose vaidmenyse trumpam pasirodo Lawrence'as Fishbourne'as ir Andy'is Garcia. Bet jų pasirodymas toks trumpas, kad apie juos net neverta ir kalbėti.
Verdiktas
„Pakeleiviai“ – banali ir neįtikinanti savo skystu pateikimu kosmoso platybėse vystoma melodrama, kurios scenarijus ir istorija eina užmarštin bei atsiduria antrame plane dėka įspūdingai atrodančios išorės, sudarytos iš įstabių specialiųjų efektų, išradingų dekoracijų, kokybiško kameros darbo ir įsimintinos Thomaso Newmano parašytos muzikos.
