Turtingesnį užsienietišką kiną kokybiškai gaminti ir nacionalinio kino sūkius didinti pasiruošusi Lietuvos kino pramonė laukia reikšmingesnio valstybės vadovų ir Seimo narių įnašo. Žiemos miegu užsnūdusi Lietuva turėtų tapti viena paskutinių Europos šalių, kuriose kino gamybai taikomos mokestinio skatinimo priemonės.
Edvinas Pukšta
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Nepriklausomų prodiuserių asociacijos nariai bent septynerius metus mėgino įtikinti sprendimus priimančius politikus, kad su mokestinio skatinimo schema Lietuva grįžtų į užsienio prodiuseriams paslaugas teikiančių šalių žemėlapį.

Ko dabar visi laukia

Tarpininkaujant Seimo nariui Petrui Auštrevičiui, Lietuvos kino pramonė priartėjo prie galimybės lygiai konkuruoti su Latvija, Bulgarija, Vengrija, Rumunija, Kroatija ir net Čekija, kad užsienio prodiuserių investicijos dažniau ir greičiau plauktų į mūsų šalį. Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris ’12“ metu vykusiame forume „Meeting Point – Vilnius“ privatizuotos Lietuvos kino studijos vadovas Ramūnas Škikas atskleidė sensacingą naujieną: gegužės 8 d. Seimas planuoja svarstyti įstatymo projektą ir balsuoti už mokestinio skatinimo priemonių įvedimą. 

Jeigu Seimo nariai balsuotų pagal logišką scenarijų, Lietuva galėtų taikyti 20 proc. mokesčio lengvatą, mūsų šalyje kino gamybai išleidus mažiausiai 150 tūkst. litų. O filmų gamyboje finansiškai dalyvauti nusprendęs privatus investuotojas būtų atleistas nuo pelno mokesčio ir galėtų dar užsidirbti apie 11,5 proc. pajamų grąžą. 

„Visos šalys stengiasi įsivesti mokestines skatinimo priemones, o to nepadariusios tiesiog lieka už borto. Turėdami galimybę taikyti mokestinio skatinimo schemą vėl būtume paklausūs užsieniečiams“, – teigia prodiuserė ir UAB „Era Film“ direktorė Rasa Miškinytė.

„Dėl mokestinio skatinimo schemos galėsime konkuruoti kainomis su kitomis šalimis, nes mūsų teikiamos kokybiškos paslaugos pigesnės negu Bulgarijoje, Rumunijoje, Čekijoje ir Vengrijoje. Nepakanka dviejų lietuviškų ir dviejų užsienietiškų filmų per metus, kad kino gamyboje dirbantys Lietuvos specialistai išgyventų“, – pabrėžia UAB „Baltijos filmų paslaugos“ („Baltic Film Service“) įsteigęs britų prodiuseris Gary Tuckas. 

Kaip viskas buvo gražu

Lietuvos kino pramonė sužydėjo 1997 m., kai amerikiečių studija „Warner Bros.“ dar nenugriautoje Lietuvos kino studijoje pradėjo filmuoti televizijos serialą „Naujieji Robino Hudo nuotykiai“. Su šiuo legendiniu kūriniu užaugo ir neįkainojamos patirties įgijo įvairių kino gamybos sričių specialistai. „Ketverius metus turėjome nuolatinį darbą, nufilmavome 52 serijas, kurios tiesiogiai prisidėjo prie lietuvių kino gamybininkų kvalifikacijos kėlimo ir profesionalumo ugdymo. Norėčiau palinkėti, kad artimiausioje ateityje Lietuvoje atsirastų dar vienas toks „Robinas Hudas“, ir mes gautume progą užauginti dar daugiau specialistų.

Būtų puiku, kad vienoje pozicijoje turėtume ne keturis penkis, o bent 18 patyrusių žmonių“, – teigė su serialu dirbusi vykdomoji prodiuserė, kovo pradžioje Metų kino moterimi pripažinta Lineta Mišeikytė. Tais auksiniais laikais amerikiečius pavyko prisivilioti palankiomis finansinėmis sąlygomis, nes patrauklus JAV dolerio kursas (1:4) stipriai sumažindavo gamybos sąnaudas, o Lietuvoje brendo profesionalūs kaskadininkai, dekoracijų dailininkai, kostiumų dizaineriai, režisierių ir operatorių asistentai, garso režisieriai, specialiųjų efektų kūrėjai ir kt.

2004 m. pradžioje L. Mišeikytė su kolega G. Tucku įsteigė įmonę „Baltijos filmų paslaugos“ ir užsienietiško kino gamyba įgavo dar didesnį pagreitį. Lietuvoje, Latvijoje ir Rusijoje buvo dirbama su televizijos filmu „Archangelskas“, kuriame vaidino dar niekam nežinomas britų aktorius Danielis Craigas. Tuoj po to į Lietuvą atvažiavo būsimas „Oskaro“ laureatas Tomas Hooperis („Karaliaus kalba“) ir filmavo televizijos dramą „Elžbieta I“, kuri buvo apdovanota „Auksiniu gaubliu“. Mūsų šalyje dirbo ir gyveno ryškiausios britų kino žvaigždės: Jeremy Ironsas, Helen Mirren, Hugh Dancy ir Toby Jonesas. 6 mln. svarų biudžetu įkainotas filmas už Lietuvoje suteiktas paslaugas sumokėjo trečdalį – maždaug 12 mln. litų. 

2007 m. rudenį į Lietuvą pavyko prisikviesti aukščiausios klasės režisierių Edwardą Zwicką („Oskaras“ už istorinės dramos „Įsimylėjęs Šekspyras“ prodiusavimą) ir jo karinę dramą „Pasipriešinimas“ su aktoriais Danieliu Craigu (jau kartą suvaidinusiu Džeimsą Bondą), Lievu Schreiberiu ir Jamie Bellu. Anot L. Mišeikytės, Holivudo studijos „Paramount Vantage“ prodiuseriai per dvi dienas apsisprendė pasirinkti mūsų šalyje teikiamas kino gamybos paslaugas, nors prieš tai detaliai studijavo Rumunijos ir Vengrijos pasiūlymus. „Norint pritraukti didelį projektą, reikia ir sėkmės. Mums buvo kiek lengviau, nes autentikos siekusiam E. Zwickui būtinai reikėjo baltarusiško miško. Bet privalėjome sutelkti aukščiausios kvalifikacijos specialistus ir suteikti geriausias įmanomas paslaugas, nes amerikiečiai buvo ypač reiklūs, o buhalteriją skaičiavo centų tikslumu“, – prisimena L. Mišeikytė.

2008 m. Amerikos filmų instituto kino festivalyje Los Andžele pirmą kartą parodytas „Pasipriešinimas“ Lietuvoje paliko iki šiol rekordinę pinigų sumą – net 24 mln. litų.

Prieš šį įspūdingą desantą Lietuvos geležinkeliais 2006–2007 m. važiavo amerikiečių režisieriaus Brado Andersono kriminalinis trileris „Sibiro ekspresas“, kuriame vaidinusiai lietuvių aktorių rinktinei išaušo unikali galimybė dirbti su seru Benu Kingsley, Woody Harrelsonu, Emily Mortimer ir Thomasu Kretschmannu. Lietuvos kino studijoje nufilmuotas kūrinys debiutavo 2008 m. Sandanso kino festivalyje ir sulaukė kvietimo į Berlyno kino festivalį, kur per premjerinį seansą B. Andersonas nuoširdžiai dėkojo visiems lietuviams, prisidėjusiems prie 15 mln. JAV dolerių kainavusio ir 6,23 mln. litų Lietuvos ekonomiką pagyvinusio filmo gimimo.

Kokią situaciją turime dabar

Statistikos duomenimis, auksinės sėkmės 2007 m. užsienio kino gamintojai Lietuvoje išleido 36,2 mln. litų. Tada skaičių kreivė pradėjo sparčiai kristi žemyn, nes su euru susietas litas radikaliai pakenkė JAV dolerio kursui ir gudresnės Europos šalys prodiuseriams jau spartietiškai siūlė mokestinio skatinimo schemas. Negalėjusi užtikrinti panašių sąlygų, Lietuva tapo nepatraukli ir neteko garantuotų klientų. 2008 m. mūsų šalyje užsienio kino gamybos sektorius sumažino sūkius iki 7,86 mln. litų, o Lietuvos kino pramonės paslaugų pageidavo daugiausia kuklesnio biudžeto televizinės dokumentikos filmai. 2009 m. užsieniečių išlaidas simbolizuojantys skaičiai pasiekė dugną – 1,52 mln. litų. Lietuva buvo išbraukta iš konkurencinės kovos. Tuo metu 15 proc. mokesčio lengvata visu tempu veikė Latvijoje. 

Į mūsų šalį grįždavo tik tie patys prodiuseriai, dirbę čia anksčiau, mat vertino kokybiškas paslaugas ir net negalvojo ieškoti alternatyvų kitose šalyse. Dauguma kitų pokalbių baigdavosi po pirmo esminio klausimo, kokias mokesčio lengvatas galime pasiūlyti. Be jų Lietuvai beliko minimali tikimybė tikėtis stebuklų ir palankių aplinkybių.

Džiugu, kad taip nutiko bendrovei „Nordic Productions“, kai nusišypsojo laimė ir paskambino Lietuvoje anksčiau filmavusių kolegų rekomendacijų išklausę italai. „Manau, kad šį kartą sugrojo konkrečios lokacijos. Italų prodiuseriai ieškojo kraštovaizdžių, kurie galėtų autentiškai atitikti Padniestrę. Jie atvyko po apsilankymo Bulgarijoje ir net neprašė atsiųsti kainoraščio, neklausė apie mokesčio lengvatas. Kai parodėme vietas ir pristatėme galimybes, prodiuseriai paskambino režisieriui ir procesas pajudėjo“, – prisimena vykdomoji prodiuserė Milda Leiputė, kuriai teko dvejus metus kantriai dirbti, kol „Oskaru“ apdovanotas italų režisierius Gabriele Salvatoresas atvyko į Lietuvą filmuoti didelės dalies dramos „Sibirietiškas auklėjimas“ (Siberian Education).

2006 m. per grandiozinio televizijos filmo „Karas ir taika“ (Lietuvos ekonomika nuo šios gamybos pagyvėjo solidžiais 14,2 mln. litų) gamybos procesą pirmąsias pažintis su italų kūrėjais užmezgusi M. Leiputė šį kartą derybose galėjo pasinaudoti ankstesne patirtimi. Bet lietuvių prodiuserei susidarė įspūdis, kad elitiniam režisieriui mažiausiai rūpėjo finansinės sąlygos. Jis tiesiog nerado geresnės vietos ir nuo pat pirmųjų bandymų įsimylėjo Lietuvą (čia neatmetama lietuvių aktorės Ingeborgos Dapkūnaitės pagalba, nes ji su G. Salvatoresu 2010 m. vertino Venecijos kino festivalio filmus). „Sibirietiškas auklėjimas“ Europos krepšinio čempionato dienomis į Vilnių atviliojo pasaulinio garso kino asmenybę – Johną Malkovichių, kuris nereikalavo jokių išskirtinių sąlygų, vaikštinėjo gatvėmis be asmens sargybinių, apsistojo gyventi I. Dapkūnaitės rekomenduotame viešbutyje ir stulbino šiltu nuoširdumu. 

Dviem etapais (iš viso 10 savaičių) Lietuvoje filmavę italai mūsų šalyje išleido 1,5 mln. eurų (apie 5,17 mln. litų) ir suteikė darbo 150 įvairios pakraipos specialistų. Vaidmenis dramoje gavo 70 lietuvių aktorių (dar 800 žmonių filmavosi masinėse scenose), o pagrindinio herojaus konkursą laimėjo aktorinės praktikos neturėjęs filosofijos studentas Arnas Fedaravičius. G. Salvatoresas pirmą kartą per savo karjerą sumontavo juodraštinį filmo variantą ir viešnagės pabaigoje parodė lietuvių kūrybinei grupei. Jis nespėjo baigti filmo iki Kanų festivalio, bet premjerų Venecijos ir Toronto kino festivaliuose perspektyvos įmanomos. Be to, režisierius pažadėjo grįžti į Vilnių ir surengti „Sibirietiško auklėjimo“ premjerą Lietuvos žiūrovams.

Mūsų šalies kino teatruose nemenką paklausą turės ir britų režisieriaus Bobo Mullano drama „Žvaigždžių sonata“ apie kompozitoriaus, dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurliono ir rašytojos Sofijos Kymantaitės aistringos meilės santykius. Gegužę ir birželį planuojamam filmuoti kūriniui Didžiosios Britanijos bendrovė „Gizmo Films“ ketina investuoti 600 tūkst. litų, o vykdomasis prodiuseris Kęstutis Drazdauskas planuoja surinkti dar 100–120 tūkst. eurų iš Rusijos verslininkų ir privačių rėmėjų lėšomis padidinti biudžetą iki 3,5 mln. litų. Valstybės finansavimo negavusią „Žvaigždžių sonatą“ vis dar žada paremti Vilniaus, Palangos ir Druskininkų savivaldybės, bet konkrečių sprendimų kol kas nėra. Pagrindiniams vaidmenims patvirtinti pianistas Rokas Zubovas (M. K. Čiurlionio provaikaitis įkūnys patį maestro), aktoriai Inga Mikutavičiūtė, Vidas Petkevičius, Janina Gudzinevičiūtė, Andrius Bialobževskis, Vaidotas Martinaitis. Scenarijaus autorius ir filmo sumanytojas B. Mullanas negali laukti dėl įsipareigojimų investuotojams, tad „Žvaigždžių sonata“nespės pasinaudoti galimomis mokesčio lengvatomis. 

Ką mes praradome ugnyje

„Pralaimėti derybas neskaudu, kai turi lygias sąlygas“, – pabrėžia L. Mišeikytė. Milžinišką patirtį sukaupusios vykdomosios prodiuserės teigimu, Lietuva vis prarasdavo galimybes gaminti skambius užsienio filmus ir neišnaudodavo mūsų šalies specialistų sukaupto potencialo. Niekam nesinori vardyti dėl Lietuvos politikų ir įstatymų leidėjų neveiksnumo konkurentams atiduotų filmų pavadinimų, bet vienas tokių – prabangiausias ir ambicingiausias Pietų Korėjos karinis epas „Mano kelias“ (My Way). Tai pripažinto režisieriaus Kang Je-kyu idėjomis ir tikrais įvykiais paremta istorija apie korėjiečio ir japono maratono bėgikų susipinančius likimus, kai jaunuoliai buvo priversti tapti kareiviais, kovojo vienas su kitu okupacijos įkarštyje, pateko į rusų nelaisvę Sibire, išsigelbėjo su kitokių tikslų turėjusiais vokiečiais ir vėl susitiko Normandijoje. Filme vaidino ryškiausi Azijos žvaigždūnai Jang Dong-gunas ir Jo Odagiri. 

Įdomiausia tai, kad korėjiečių prodiuseriai visų pirma atvyko į Lietuvą ir dvi savaites derėjosi su „Baltijos filmų paslaugomis“, kai vykdomasis prodiuseris G. Tuckas rado filmuoti tinkamiausias vietas pagal užsakovų pageidavimus, o kolegos reikiamiems vaidmenims atrinko lietuvių aktorius. Tačiau korėjiečiai sužinojo, kad Latvija siūlo 15 proc. mokesčio lengvatą, ir nuvažiavo patikrinti kaimynų sąlygų. Jie žadėjo grįžti, bet beveik visas „Mano kelias“ buvo nufilmuotas Latvijoje, tačiau kūrybiniame procese vis tiek dalyvavo Lietuvos specialistai (kaskadininkai, arklių treneriai, vizualiųjų efektų kūrėjai, dekoratoriai) ir į Vilniaus kino klasterį susibūrusios paslaugų teikimo bendrovės. Jų veiklą koordinuojantis K. Drazdauskas nė neabejojo, kad Lietuva savarankiškai galėjo suteikti kokybiškiausias paslaugas tokio lygio filmui ir įgyvendinti ambicingiausius korėjiečių sumanymus. 2012 m. Berlyno kino festivalio programoje „Panorama“ debiutavusiame kariniame epe mirga lietuviškos pavardės (svarbus brutalaus rusų generolo vaidmuo patikėtas aktoriui Remigijui Sabuliui), tačiau Lietuvos ekonomika prarado galimybę surinkti mokesčius iš atlyginimų ir gauti dideles korėjiečių investicijas, kurias lyg tyčia priglaudė lietuvio Tomo Makaro Latvijoje įsteigta „Angels studio“.

Lietuva savanoriškai atsisakė unikalios galimybės investuoti į ukrainiečių režisieriaus Sergejaus Loznicos dramą „Rūke“ (In the Fog), kuri balandžio 19 d. gavo oficialų kvietimą varžytis 2012 m. Kanų festivalio konkursinėje programoje. Vos už 150 tūkst. eurų investiciją Lietuva būtų tapusi mažąja koprodiusere ir prisijungusi prie Rusijos, Vokietijos, Olandijos, Baltarusijos. Deja, šią vietą vėl užėmė protingesnį sprendimą priėmusi Latvija, o lietuviškus pinigus vietoj S. Loznicos pasiėmę mūsų prodiuseriai iki šiol dar nepradėjo filmuoti savų šedevrų.

„Visi Kultūros ministerijos skirti pinigai būtų buvę išleisti Lietuvoje, o filmo prodiuseriai būtų palikę mūsų ekonomikai dar dvigubai didesnę sumą. Pagrindinę filmavimo stovyklą planavome įrengti Zarasuose, nes vienai svarbiai scenai reikėjo ypatingos lokacijos ir ją Sergejus rado Latvijoje, prie pat valstybės sienos su Lietuva. Režisierius džiaugėsi mūsų aktorių bandymais ir pabrėžė, kad Eimunto Nekrošiaus mokyklos aktoriai atrodo dviem galvomis aukštesni“, – informavo tarptautinei komandai tarpininkavusi R. Miškinytė. Šį nelinksmą, bet pamokantį atvejį galime sąžiningai vadinti Lietuvos gėda, nes patys nepasinaudojome kvietimu iškelti savo vėliavos Kanų festivalio konkurse ir užleidome vietą Latvijos studijai „Rijafilms“. „Rūke“ neliko lietuviškų pinigų, tačiau kūrybinė grupė išsaugojo daug lietuvių: filmą sumontavo Danielius Kokanauskis, garso postprodukciją Šarūno Barto studijoje „Kinema“ koordinavo Vladimiras Golovnickis, aktorių atrankoje asistavo Mindaugas Survila, lietuvių specialistai rūpinosi logistika ir dekoracijų gamyba.

Kaip veiktų nauja sistema

Norint ištaisyti klaidas ir grįžti bent į 2007 m. lygį, būtina gegužės 8 d. priimti įstatymą dėl mokestinio skatinimo schemos. Seimo narių teigiamas balsavimas tik pravertų duris į šviesesnę ateitį, juk per vieną dieną Lietuva nevirs svajonių šalimi. „Turėsime derinti savo mokestinio skatinimo priemones su Europos Komisija ir laukti jų atsakymo, ar šiuo įstatymu neiškreipiame konkurencinės kovos“, – primena R. Miškinytė. „Mokesčio lengvatų įstatymas būtų didelis žingsnis į priekį, nes be jų mes tik prarasdavome filmus. Bet prieš gaudami konkrečius pasiūlymus dar privalėsime įgyvendinti kitus kriterijus. Praeis daug laiko, kol nauja sistema pradės veikti taip, kaip reikia“, – įspėja G. Tuckas. Pučiant palankiausiam vėjui, planuojama, kad tikėtinai priimto įstatymo pirmieji dividendai bus jaučiami galbūt šių metų rudenį, bet didesnė tikimybė, kad užsienio kino gamintojus Lietuva pradės vilioti tik nuo 2013-ųjų. 

Įstatymo projekte Nepriklausomų prodiuserių asociacija pasiūlė supaprastintą Vengrijos mokestinio skatinimo schemos modelį, kuriame dalyvautų vietos prodiuserio atstovaujamas gamintojas, privatus investuotojas ir valstybė. Jis būtų vienodomis sąlygomis taikomas vaidybiniams filmams, dokumentiniams projektams ir televizijos serialams. Šiuo modeliu galėtų pasinaudoti ne tik užsienio gamintojas, bet ir Kultūros ministerijos paramą gavęs nacionalinio filmo kūrėjas. „Iki šiol pasiturintys verslininkai ir pinigų turinčios turtingesnės įmonės į pasiūlymus remti nacionalinį kiną reaguodavo klausimu „O kas man iš to?“ –- akcentuoja L. Mišeikytė. Pagal naują schemą prodiuseriai galėtų motyvuoti pelningai veikiančią ir laisvų apyvartinių lėšų turinčią Lietuvos įmonę ar sąlygas atitinkantį bet kurį kitą juridinį asmenį. Investuodami į kino gamybą, jie nemokėtų pelno mokesčio nuo paramos dydžio ir gautų valstybės garantuojamą grąžą.

Užsakymą iš užsienio gamintojo gavęs Lietuvos prodiuseris turės užregistruoti filmą Nacionaliniame kino centre ir rasti privatų investuotoją, kad jo įneštos lėšos iki 20 proc. sumažintų gamintojo išlaidas. Visi dalyviai taptų nugalėtojais: investuotojas laimėtų, nes sumokėtų mažiau pelno mokesčio nei turėtų, valstybė surinktų daugiau mokesčių, o gamintojas su prodiuseriu laimėtų, nes filmo biudžetas sumažėtų apie 20 procentų. 

Kaip nuostabiai galėtų prisidėti Vilnius

Dar geresnių rezultatų Lietuvos kino pramonė galėtų tikėtis, jei šalia 2011 m. lapkritį įsteigto Vilniaus kino biuro pradėtų veikti Vilniaus kino fondas, kokį turi tolyn į priekį pabėgusi Ryga. Kol kas Artūro Zuoko pastangomis pradėjęs veikti Vilniaus kino biuras nelabai efektyvus, nes negali suteikti jokios apčiuopiamos finansinės pagalbos, tik kuria aiškesnį komunikacijos planą ir bando daryti apšilimą. „Šiuo metu realiausia ir pastebimiausia mūsų pagalba – leidimų filmuoti išdavimas, efektyvūs susitarimai su policija ir kitomis valstybės institucijomis, prašymų pildymas, savivaldybei priklausančių patalpų nuoma, nemokamas transporto priemonių statymas“, – sako Vilniaus kino biuro direktorė Jūratė Pazikaitė.

„Sibirietiško auklėjimo“ vykdomoji prodiuserė M. Leiputė patvirtino, kad prie gamybos prisidėti negalintis Vilniaus kino biuras suteikia daug nematomos pagalbos ir vis tiek sumažina sąnaudas, nes anksčiau kino pramonės veikėjams reikėdavo mokėti rinkliavas už menkiausius sprendimus ir gadintis nervus, jeigu oro išdaigos priversdavo staiga keisti vietą, o leidimų nebūdavo. „Džiugu, kad jau turime kažką panašaus į tai, ką turi Ryga. Prieš kelerius metus ten filmavome ir miesto valdžia leido laikinai užtverti gatvę bei sustabdyti tramvajų eismą. Jie sakė: „Tik filmuokite, filmuokite.“ Dabar matome, kad Vilniaus meras supranta miestui daromą kino gamybos poveikį ir naudą. A. Zuokas mėgsta kiną ir aktyviai rūpinasi filmų gamybos reikalais. Jis turi tikslą Vilnių padaryti kinui palankiu miestu“, – sakė M. Leiputė.

Pasak J. Pazikaitės, Kino biuro steigėjai puoselėjo idėją kartu apsvarstyti ir Kino fondą. Tačiau nutarta neskubėti ir pokalbius su taryba suskaidyti į du etapus: „Politikus reikia įtikinėti tik per ekonomikos prizmę ir konkrečiais skaičiais. Jiems nepadarys įspūdžio nei režisieriaus autoritetas, nei aktorių žinomumas. Didžiausia kliūtis – ilgai besitęsiantys biurokratiniai procesai ir artėjantis atostogų metas. Vien tik Kino biurui įsteigti reikėjo apsilankyti aštuoniuose iš devynių komitetų, kurie pageidavo nuodugniau išnagrinėti siūlymo projektą, ir gauti jų leidimus finaliniam balsavimui.“ Kino fondo gimtadienio nevertėtų laukti anksčiau nei 2013 metais. Svarbiausia žinia, kad į Vilnių atvykę užsieniečiai greitai susižavi filmuoti tinkamomis vietomis ir ilgai neabejoja. „Kino pavasario ’12“ komisijos narys, „Sidabrinio lokio“ laureatas Pavelas Kostomarovas taip susižavėjo Lietuvos sostine, kad užsimanė čia filmuoti ir jau buvo susitikęs su Vilniaus kino biuru. 

Kuo mes būsime pranašesni

Užsienio kino gamybos antplūdį pajutusi Latvija iš pradžių neturėjo infrastruktūros ir darbo jėgos, todėl samdė Lietuvos kino specialistus, mat jie galėjo pasigirti tarptautinius standartus atitinkančia darbo patirtimi. Prieš trejus ketverius metus Latvijoje gaminamų filmų kūrybinių grupių 60 proc. sudarydavo lietuviai. Šiandien latviai siūlo darbą tik specifinių profesijų atstovams ir profesionalams, kurių veikla susijusi su didžiausia rizika, tad kiekviename filme dirba tik iki 20 proc. lietuvių (kaskadininkai, specialiųjų efektų kūrėjai, gebantys susprogdinti automobilį, kad būtų matyti kameros ekrane). Vadinasi, su mūsiškių pagalba ir patirtimi Latvija jau išsiugdė savų specialistų gvardiją, kurie gauna nuolatinius užsakymus ir sparčiai tobulėja. 

Nepriklausomų prodiuserių asociacija tiki, kad iš JAV apsisprendusius išvykti holivudiečius sugebės privilioti savo pranašumais. „Mūsų pranašumas – dailininkų departamentas, dekoracijų statytojai, vizualiųjų efektų kūrėjai. Mes pajėgūs priimti užsienio režisierius, prodiuserius ir buhalterius. Padirbėję su reikliais užsieniečiais ir pasidaliję savo įgūdžiais su lietuviškų filmų kūrėjais, jie automatiškai pakelia mūsų kino kokybę“, – pabrėžia L. Mišeikytė. Ji žino paprastą kino verslo tiesą: „Jei gerai atlikai savo darbą, suteikei kokybiškas paslaugas, neviršijai sutarto biudžeto ir pasiekei pažadėtą kokybę, prodiuseris neieškos alternatyvų ir grįš.“

Šios formulės veiksmingumu spėjo įsitikinti ir R. Miškinytė, 2007 ir 2009 m. Lietuvoje dirbusi su prancūzų režisieriumi Jeanu François Delassus dviejuose atkuriamosios dokumentikos projektuose. „Lietuvoje tebėra gana ryškūs metų laikai, galime nufilmuoti jūrą ir dykumą, o miestų architektūrą įmanoma išnaudoti Maskvos, Berlyno ar Paryžiaus gatvėms. Be to, turėtume konkuruoti paklausiomis kainomis“, – teigia „Era Films“ direktorė. 

R. Škiko manymu, užsienio prodiuserius įtikintų skaičiai ir ekonominiai veiksniai. Privatizuotos Lietuvos kino studijos vadovas prognozuoja, kad, įvedus mokestinio skatinimo schemą, pavyktų pritraukti du tris kartus daugiau užsienio kino gamintojų per artimiausius trejus metus. Vilniaus kino klasteryje susibūrę paslaugų teikėjai galėtų kasmet kokybiškai dirbti su bent dviem trimis užsienietiškais filmais. K. Drazdauskas įsitikinęs, kad Lietuva dabartiniais pajėgumais sugebėtų kasmet panaudoti 100 mln. litų investicijas iš kino gamybos. „Praktika rodo, kad, įvedus mokesčio lengvatas, gamyba staigiai didėja per pirmus dvejus metus, o tada progresas sumažina pagreitį ir tempas sulėtėja. Neabejoju, kad gamybos pajėgumais galėtume konkuruoti su daugeliu šalių, o dalinius darbus perimtume iš Čekijos ir Vengrijos, nors, turiu pripažinti, Lietuva startuoja per vėlai. Su geografiškai skirtingais filmais sėkmingai dirbančią Latviją šiandien lenkiame infrastruktūra. Bet būtų naudinga Vilniuje įrengti daugiau filmavimo paviljonų, pastatyti studijų kompleksą pajūryje“, – teigė K. Drazdauskas. 

Post scriptum

„Manau, sugebėtume stipriai konkuruoti dėl komercinių filmų“, – neabejoja G. Tuckas. Jo nuomonei pritaria ir K. Drazdauskas, teigiantis, kad į Lietuvą pirmiausia atvyks pigesni B ar C lygio veiksmo trileriai, turintys garsių aktorių, bet priklausantys komerciniam repertuarui arba einantys tiesiai į DVD rinką. „Reikia tik laiko, kad į Lietuvą sugrįžtų J. Ironsui, H. Mirren ir D. Craigui žinomumu prilygstančios aukščiausios lygos žvaigždės“, – prognozuoja L. Mišeikytė.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kakulį animaciniame „Emodži filme" įgarsinęs S. Jačėnas: iki šiol šio simbolio nenaudodavau (4)

Penktadienį kino ekranai pasipuoš spalvingomis ir daugeliui puikiai pažįstamomis emocijų...

Romantinėje komedijoje debiutavęs J. Jankevičius papasakojo apie pirmąjį savo bučinį (4)

Spalio 6 d. kino teatruose pasirodysiančioje romantinėje komedijoje „ Kaip susigrąžinti ją per...

Biografinis J. Walls bestseleris „Stiklo pilis" tapo filmu: žiūrėdama jį knygos autorė nesulaikė ašarų (1)

Stiprų įspūdį paliekančių romanų gerbėjai tikrai žino buvusios žurnalistės Jeannette Walls,...

T. Cruise'o trauma sugriovė „Neįmanoma misija 6“ filmavimo planus: darbai stabdomi neribotam laikui

„Neįmanomos misijos 6“ filmavimas buvo sustabdytas, nes Tomas Cruise'as , atlikdamas...

6 A. Schwarzeneggerio sėkmės taisyklės (3)

Milijonai neateina veltui, kino žvaigždė Arnoldui Schwarzeneggeriui viską gyvenime pasiekė...

Top naujienos

Japoniją pribaigė ne atominė bomba, o Stalino sprendimas? (244)

Šiemet buvo minimos 72-osios Hirosimos bombardavimo metinės. JAV branduolinio ginklo panaudojimas...

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Liūdnas teroristų likimas (22)

Terorizmas nekeičia pasaulio ir tai labiausiai erzina pačius teroristus, kurie bando įsivaizduoti,...

Gelbėtojai įspėja: šeštadienį vakare siaus škvalas, stambi kruša (11)

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas informuoja, kad šeštadienį šalį siaubs audra.

Atgijęs Latvijos krepšinis: auksinė karta – pakeliui į šlovės olimpą specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (112)

Latvija prieš Lietuvą. Rungtynės Rygos arenoje, į kurias bilietai ištirpo akimirksniu. Akistata,...

Nemaitonių kaime – tragiška nelaimė: prie namų nuskendo du vaikai papildyta 19.39 (64)

Šeštadienį Kaišiadorių rajone esančiame Nemaitonių kaime mirė du mažamečiai. Prie namų...

Kovos su terorizmu ekspertas: ruoškimės, tuoj teroristai panaudos naują ginklą (267)

Ateityje teroristų ginklu dideliuose Europos miestuose gali tapti valdomi dronai su sprogmenimis. Tai...

„Karklės“ dalyvių stilius traukė akį: išsiskyrė keisčiausiais įvaizdžiais (3)

Vainikuoti 2017 metų vasarą ir ištraukti iš spintos dar nespėtus pademonstruoti stilingus...

J. Lopez specialistė atskleidė jos grožio paslaptis – stebuklingų priemonių ieškokite savo virtuvėje

Rugpjūtis – saulės ir karščio nualintų plaukų mėnuo. Šis scenarijus kartojasi kiekvienais...

Kauniečiai butų pirkėjai pakeitė kryptį (33)

Nekilnojamojo turto ekspertai stebi kintančius kauniečių poreikius renkantis gyvenamąjį būstą....

Aprangos kodas: žmonės, kuriems galioja „švaraus stalo“ etiketas biure (16)

Penktadienį DELFI Stilius lankėsi vienoje didžiausių draudimo bendrovių „Gjensidige“ . Tik...