Pasak kino apžvalgininko E. Pukštos, keiksmažodžiai filmuose gali būti pateisinami, jeigu jų naudojimas yra motyvuotas, jais ne vien siekiama sukelti skandalą: „Pateisinti keiksmažodžius ir slengą galima tuomet, jeigu to tikrai reikia filmo veiksmui ar eigai, jeigu tikrai jaučiasi, kad tai yra būtina ir pabrėžia personažą, jo charakterį bei tuo metu vaidinamą emociją. Manau, į suaugusią auditoriją orientuotame filme „Ronalas Barbaras“ keiksmažodžius galima pateisinti.“
Suaugusiems skirti animaciniai filmai ypač populiarūs Japonijoje ir Azijos šalyse, o Lietuvoje toks filmas kol kas yra naujovė: „Šio filmo tikslas buvo parodyti animacinį žanrą visai kitokiu kampu nei esame įpratę. Lietuvoje animaciniai filmai pristatomi kaip pramoga ar laisvalaikis visai šeimai, į juos pirmiausiai eina vaikai ir vedasi savo tėvus. Mūsų šalyje animaciniai filmai vaikams pirmauja pagal lankomumą – visokie šrekai ir ledynmečiai. Manau, parodyti kažką kitokio nei tauta dešimt metų žiūri yra drąsu ir revoliucinga,“ – teigia E. Pukšta.
Keiksmažodžių bei žargono naudojimas filmo veikėjų dialoguose – dažnas reiškinys įvairių šalių kino kūrėjų darbuose. Lietuvoje tokio necenzūrinio žanro pradininku galima laikyti Emilį Vėlyvį su filmais „Zero“ ir „Zero 2“. Iš rusų kūrėjų darbų E. Pukšta išskiria Pavelo Kostomarovo bei Aleksandro Rastorgujevo „Aš tave myliu“ bei pažymi, jog Holivudo filmuose keiksmažodžiais dialogai papildomi vien tam, kad išaugtų bilietų pardavimai: „Dažnai pasitaiko filmų, kai keiksmažodžių tankis filme yra sąmoningai viršijamas. Kaip pavyzdį galėčiau paminėti bet kurį filmą, kuriame vaidina Adamas Sandleris – jie visi vienodo sukirpimo.“
