– Kaip kilo idėja sukurti filmą apie E. Nekrošių?
– Mes esame seni pažįstami. Su režisieriumi pradėjau dirbti dar kai kūrėsi „Meno fortas“. Pajutau, kad tam tikri dalykai, kuriais jis remiasi savo darbe, gyvenime, kūryboje – man pačiam yra svarbūs. Šiuo požiūriu filmas yra gana asmeniškas. Tai nėra tik žmogaus stebėjimas iš šalies. Filme bandoma kalbėti apie tai, kas man pačiam yra svarbu.
– Ar buvo sunkumų su kuriais susidūrėte filmavimų metu?
– Pagrindinis sunkumas buvo sąžiningai kurti filmą. Nenorėjau, kad tai būtų paniegirika, ar žiūrėjimas į režisierių kaip į kažkokį stabą. Norėjosi, kad filmas būtų žmogiškas, parodytų E. Nekrošių įvairų: jo darbą, žmogiškąsias savybes, įvairias nuotaikas, charakterio bruožus ir tai, kaip viskas tarpusavyje yra susiję. Tai – filmas apie žmogų, ne apie nacionalinę vertybę.
– Ką labiau norėjote atskleisti: režisieriaus žmogiškąją pusę, ar parodyti jį kaip kūrėją?
– Tai nėra biografinė dokumentika, tačiau filme aiškiai nurodytos datos, laikas. Jo kūrybą norėjosi parodyti kaip visumą tame laike, susieti dabartį su praeitimi. Nekrošius atsiskleidžia per kūrybą. Mes matome jį gyvenimo nuotrupose, intervių metu, bet kartais, kai jis kalba prieš kamerą, prieš diktofoną – užsideda šarvus, tarsi ginasi nuo aplinkos. Tuo metu jis yra žuvis išmesta į krantą. Savo stichijoje – vandenyje, teatre jis yra visai kitoks.
– Kokį konkretų E. Nekrošiaus gyvenimo laikotarpį apima filmas?
– Filmavimai truko dvejus metus. Viena dalis filmuota Italijoje, kita – Vilniuje. Visas filmas yra dviejų vietų persipinimas, ne vien geografiškai. Filmo laikas – dabartis, tačiau bus trumpų fragmentų iš jau išnykusių spektaklių. Jie atsiras ne kaip kažkokia informacija, o bus prasmingai įpinti į filmo audinį. Šis žmogus nesidairo į praeitį, jos nesureikšmina, todėl ir darant filmą nesinorėjo ten grįžti. Akimirkos, kuriose vaizduojamos jo spektaklių ištraukos, šmėstels kaip labiau dabarties kamertonas, o ne praeities informacija.
– Ar pats E. Nekrošius dalyvavo kūrybiniame filmavimo procese?
– Režisierius turi tokią savybę – nesikišti į kitų darbus. Darant interviu jis neskaito tekstų netgi jei yra siūloma. Jis sako, kad visiškai tavimi pasitiki, kad tai yra tavo atsakomybė. Taip pat buvo ir šiuo atveju.
– Minėjote, kad filme nekalba niekas, išskyrus patį E. Nekrošių. Kodėl?
– Aš norėjau, kad jis liktų vienas su savimi ir su savo darbu. Tikrai nenuvertinu aktorių, kurie su juo dirba. Tiesiog manau, kad tai nebūtų nieko pridėję jo paveikslui. Tokiam, kokį matau aš.
– Kodėl filmą pavadinote „Nutolinti horizontą“?
– Atsakymas į šį klausimą bus paskutiniai filmo žodžiai. Tai nėra kažkokia metafora, tai – paties E. Nekrošiaus žodžiai. Visas filmas kiek įmanoma labiau paremtas menininko prigimtimi ir charakteriu. Filmą mes kūrėme trise. Labai svarbus buvo filmo operatorius Donatas Buklys, kuris jau kokius 25-erius metus filmuoja E. Nekrošių. Jis labai jį jaučia. Be jo matymo, kameros, darbo niekas nebūtų pavykę. Juozas Javaitis režisavo kiekvieną „Nutolinti horizontą“ sceną. Filme nėra nė vienos inscenizuotos vietos. Viskas vyksta natūralioje gyvenimo aplinkoje. Mums norėjosi, kad nebūtų jokio melo, dirbtinumo, todėl kuriant filmą nereikėjo važiuoti į E. Nekrošiaus gimtinę ir prašyti, kad jis praeitų gimataisiais takeliais - tai būtų falšas.
– Prieš keletą metų interviu minėjote, kad viskas, ką darote, yra reikalinga Jums pačiam. Kaip yra šiuo atveju?
– Didžioji dalis to, ką dabar darau, yra dėl E. Nekrošiaus. Aš augau žiūrėdamas jo spektaklius. Bendravimas, požiūris į dalykus, kurie yra svarbūs profesijoje ir gyvenime tapo mano atskaitos taškais. Šį filmą kūriau ne dėl kažkokios istorinės būtinybės ar dėl to, kad apie jį nėra sukurto didesnio filmo. Kalbant apie šį menininką norėjosi pasakyti tai, ką jaučiu. Šis darbas buvo atsakingas, todėl stengiausi jį daryti kuo sąžiningiau, o ar pavyko, leisiu spręsti žiūrovams.
