Užteko reklamoje pranešti, jog “Titanikas: gelmių vaiduoklis” yra vienintelis pasaulyje filmas, pritaikytas diegiamai naujai stereo sistemai, ir prie bilietų kasų nusidriekė eilės. Po filmo belieka pykti tik ant savęs ir savojo niekaip neišgydomo bandos jausmo. Be to, kaip gi šiuolaikinės technikos laikais nepamatyti naujojo kino kūrimo proceso klyksmo?
“Titanikas: gelmių vaiduoklis”
O klyksmas atsimušė į sieną ir neturėjo jokio aido. “Mono” Titaniką nugramzdino ledo luitas, o stereo – pati technika. Regis, ir šiuolaikinės technikos kartais žengia žingsnį kitą atgal. Juk jau 1953 m. buvo sukurti net 33 stereo filmai, kurių tobulinimas užtruko iki 1975 m. – kai buvo sukurta Dolby garso sistema.

Ką jau bekalbėti apie prieš gerą dešimtmetį per Lietuvos miestelių kino teatrus pravežtą stereo filmą “Sent Džoiso krachas”, kai žiūrovai net tiesdavo rankas, norėdami nesusibadyti akių rodomo krūmo šakomis, ar šaukė, išsigandę artėjančio kumščio!…

Gali būti, kad žiūrovai dabar dar tam tikrą laiką bus alergiški stereo filmams. Vargšai amerikiečiai vėl visas pajėgas sudėjo į kūrinio formą ir ničnieko – į turinį. Blogiausia, kad toks kičinis produktas tapo (bent pretendavo tapti) tragiškai nuskendusio “Titaniko” paminklu. Visos filme rodomos įgulos pastangos prikelti praeitį primena pirmuosius nevėkšlos morgo praktikanto bandymus nugrimuoti numirėlį, kuris negali pasipriešinti ir yra viskam abejingas. Net buvo pikta, kad filmuojamas nuskendęs laivas “pasipriešina” tik trumpam sulaikęs įgulos kompiuteriuką.

Filme nėra jokios įtampos, jokios kulminacijos, jokios atomazgos ir, regis, jokio doro scenarijaus. O svarbiausia, “Titanikui”, kaip dokumentiniam filmui, visų pirma trūksta dokumentiškumo.

Gal Cameronas (Kameronas) galvojo, jog jis atsiras savaime – jis juk atsisakė saldžiosios pirmojo “Titaniko porelės ir apskritai visų personažų iš pirmosios juostos. Viena vertus, tai pliusas Camerono naudai – jei būtų juos rodęs ir “dokumentiniame” filme, atrodytų, kad kuria paminklą savo pirmajam filmui, o ne dugne gulinčiam laivui. Tačiau guldau galvą, kad dalis žiūrovų tikėjosi ir stereo filme kur nors kamputyje pamatyti bėgantį Leo ar deimantinės širdies besivaikantį blogietį. Gali ir galėjo taip pažaisti režisierius, juolab, kad jo pretenzijos į dokumentiškumą vis tiek buvo bergždžios.

Tikrame dokumentiniame filme režisierius tikrai įkištų stambų kokio barzdoto mokslininko, kuris drebančiu balsu apibendrintų, kiek “Titanikui” liko laiko gulėti vandenyne, planą (filme viena moteriškaitė “mokslininkė” tik padejavo, kiek ant laivo daug jį ardančių bakterijų, nors neišspaudė nei vieno jų lotyniško pavadinimo ir realios žalos), prikištų mikrofoną ir prie kokio nors vietinio politiko, pilna burna pasisakančio prieš invaziją į šimtų žmonių kapą Atlante (o kišti filmavimo kameras į laivą filme nebuvo jokių kliūčių – atrodo, tai galėtų daryti kiekvienas turistas), ir, svarbiausia, dokumentininkai iš po žemių atkapstytų nors vieną gyvą “Titaniko” tragedijos liudininką ar jo vaikaitį. Belieka spėlioti, kad Cameronas tikriausiai visus pinigus išleido technikai, tad kam čia dar papildomos sąnaudos…

Filmo dokumentiškumu neįtikina jau minėtas neapibrėžtas misijos į Atlanto gelmes tikslas. Prisiliesti prie praeities? Chm, tų, kurie tyrinėja piramides arba kasinėja Kernavės piliakalnius tikslas – tikrai ne paliesti prieš kelis amžius gyvenusiųjų dantis ir imti gaminti atvirukus su jų nuotraukomis. “Titaniko” tyrinėtojai tesugeba aikčioti: “O, žiūrėk, čia buvo laiptai”, “Durų ornamentai atrodo, lyg būtų išdrožti vakar” ir pan.

Ar tik ne vėl kalta amerikietiškoji vartojimo kultūra, šįkart norinti suvartoti vieną didžiausių pasaulio tragedijų? “Atėjau, pamačiau, parodžiau kitiems ir uždirbau pinigų”. Daug stipriau filme atrodo autentiškos (tikėkimės) nuotraukos, o ne autentiški “Titaniko” griaučiai. Prisidengęs dokumentiškumu Cameronas tarsi pridengia scenarijaus (o kartu ir filmo idėjos) tuštumą.

Filmo “netempia” ir charakteriai. Tėra visiškai istorine misija nesidomintys statistai, regis, į tyrinėtojų grupę patekę atsitiktinai: hamburgerių prisivalgęs tipas, nemoksliškas mokslininkų grupės vadovas (leisdamasis į 4 km gylį, jis klausinėja, kas bus, jei kapsulė neatlaikys slėgio. Pirma, rimtas mokslininkas apie tai būtų perskaitęs šimtus mokslinių darbų dar prieš misijos pradžią, antra, jei jis tikrai toje scenoje turėjo suvaidinti įtampą, tačiau niekaip to nesugebėjo, gal geriau kamera galėjo rodyti prakaito lašiukus ant jo kaktos?), juokingieji rusai (toks jų apibūdinimas sukosi reklamose, nors filme nenuskamba nei vienas jų juokelis. O scena, kai rusas porina rusiškai, o grupės vadovas – angliškai, nufilmuota taip nevykusiai, kad Cameronas galėjo atidžiau išstudijuoti panašias scenas juostoje “Gegutė”).

“Charakteriai” filme nesuvaidina nei vienos doros emocijos: kai išgirdus apie rugsėjo 11-osios tragediją laive (pasirodo, misija “vyko” kaip tik 2001. 09. 11 – ar filmui ne per daug dviejų tragedijų?) nei vieno akyse nesužvilga ašaros ir nei vienas nepuola skambinti krante likusiems artimiesiems paklausti, ar jiems viskas gerai, daugelis žiūrovų ėmė žiovauti ir dairytis į laikrodį. Juk dokumentiniai filmai irgi turi būti “gyvi”.

Paradoksalu, tačiau “gyvesni” už mokslininkus buvo vaiduokliai. Scenos, kai ant nuskendusio laivo griaučių sušmėžuoja kapitonas arba deniu ima bėgti minia, kvepia meistriškumu. Gaila, kad jos lakoniškos ir nesistemingos.

Stereo efektų aptarimą tyčia palikau pabaigai. Juk kaip tik dėl jų žiūrovai grūdosi į kino teatrą, nors kaip tik dėl jų ten ir visai nevertėjo eiti. Juostos pradžioje į žiūrovus lyg ir krypteli laivo vamzdis, o panirus povandeninei kapsulei į vandenį tarsi imi jausti aplink veidą besispiečiančius oro burbuliukus. Ir viskas. Regis, galėtum likusią valandą sėdėti ir be nuo nosies slystančių kartoninių akinukų, jei taip nesilietų titrai. Pikta, kad veik vieninteliai žmonės, turėję galimybę nusileisti prie “Titaniko” jo nenufilmavo taip, kaip galėjo. Cameronas net “nepažaidė” su povandeniniu pasauliu – žiūrovai juk ne kiekvieną dieną gali pamatyti, kaip atrodo vandenyno dugnas.

Baisoka, kad išmelžę viską, ką galėjo ir dar daugiau iš romantinių melodramų ar kovinių filmų žanro, Holivudo režisieriai kėsinasi į dokumentinių filmų žanrą. Juolab, kai pradedama nuo stereo įrangos kape. Bent jau tokį šventvagiškumą atpirktų rezultatas. O jo nėra (tiesa, į svetimas pinigines nelendame).

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Filmo „Žudiko asmens sargybinis“ recenzija: pozityvus ir pašėlusio veiksmo kupinas komedinis trileris

Veiksmo kino žanre su „Raudonąja kalva“ ir „Nesunaikinamais 3“ pasižymėjęs režisierius...

Geriausiame savo karjeros filme suvaidinęs R. Pattinsonas šokiravo kardinaliai pasikeitusia išvaizda (2)

Panašu, kad filmas „Geras laikas" su amerikiečių aktoriumi Robertu Pattinsonu taps jo karjeros...

Kakulį animaciniame „Emodži filme" įgarsinęs S. Jačėnas: iki šiol šio simbolio nenaudodavau (5)

Penktadienį kino ekranai pasipuoš spalvingomis ir daugeliui puikiai pažįstamomis emocijų...

Romantinėje komedijoje debiutavęs J. Jankevičius papasakojo apie pirmąjį savo bučinį (5)

Spalio 6 d. kino teatruose pasirodysiančioje romantinėje komedijoje „ Kaip susigrąžinti ją per...

Biografinis J. Walls bestseleris „Stiklo pilis" tapo filmu: žiūrėdama jį knygos autorė nesulaikė ašarų (1)

Stiprų įspūdį paliekančių romanų gerbėjai tikrai žino buvusios žurnalistės Jeannette Walls,...

Top naujienos

Gilyn į Rusiją. Vaizdas pro langą į Europą: Baltijos regionas Kremliui – tik viena jo baisios strategijos detalė (37)

Su rusų ekonomistu, žurnalistu Dmitrijumi Travinu DELFI susitiko Europos universitete Sankt...

Paėmusieji būsto paskolas viliojami galimybe sutaupyti nemenką sumą (37)

Tūkstančiai šalies gyventojų įsigydami nuosavą būstą skolinosi pinigų iš bankų....

Oftalmologė perspėja: jei nieko nekeisime, mūsų vaikai ligos neišvengs (2)

Mūsų darbas ir poilsis dažniausiai susiję su informacijos apdorojimu – analizuojame ataskaitas,...

Sankcijų Kryme ir Donbase sulaukęs asmuo tapo Rusijos pasiuntiniu JAV

Pirmadienį, rugpjūčio 21 d., Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskyrė Anatolijų Antonovą...

Blogiausia prognozė išsipildė: ledo slinkimas paspartėjo (22)

Prognozuojama, kad Grenlandijos ledynai artimiausiais metais tirps sparčiau, nors pastaruoju metu...

„Alfa Romeo Stelvio“: perėja į vairuotojo pasaulį (3)

2757 metrų aukštyje Italijos kalnuose, netoli Šveicarijos, esanti perėja, kurioje – net 48-ių...

Azija kuria savo pasaulio tvarką (105)

Pastaruoju metu daug pasakyta apie tai, kaip Donaldo Trumpo administracijos politika kertasi su tuo,...

Orai: pajusime tikrą rudens alsavimą (18)

Iki pat savaitės pabaigos šalyje išsilaikys gaivūs orai , dažnai varvės dangus, įsismarkaus...

Traukinys Maskva-Vladivostokas: lietuviai juo vyko, tikėdamiesi nuotykių ir problemų (280)

Šią vasarą aš – Tadas, ir mano brolis Mantas, atostogoms nusprendėme pasirinkti kiek...

Geriausi pusryčiai norintiems sulieknėti (5)

Norintys mesti svorį gali lengviau atsikvėpti – šį kartą nereikės valgyti nieko neįprasto. Ir...