Na, o Lietuvoje garbi ir gausi publika, kurios, kaip juokaudamas sakė DiSilva jam pavydėti galėjo net pats George'as Lucasas, iš arčiau jau susipažino su mažai kam žinoma ir gan slapta originalaus paveikslo išlikimo istorija.
Vilniaus metropolitas arkivyskupas Gintaras Grušas sveikino idėjos autorių ir visą kūrybinę komandą už norą parodyti pasauliui Dievo Gailestingumo paveikslo originalą, kuris kabo ne kur kitur, o Vilniuje. Filmo premjeroje dalyvavo kardinolas Audrys Juozas Bačkis, ministras pirmininkas, Vytautas Landsbergis ir kiti garbūs asmenys.
Nuo vasario 26 dienos kino juostą pamatyti gali ir visi „Forum Cinemas” lankytojai visoje Lietuvoje.
Savo įspūdžiais apie paveikslą ir kūrybinę patirtį, derinant aktorystę su tikėjimu, dar iki premjeros pasidalino Dalia Michelevičiūtė. Ji kaip ir Artūras Chalikovas, Modestas Pitrėnas, Dominykas Vyšniauskas ne tik prisidėjo prie ikipremjerinės filmo #esušedevras akcijos, bet ir kartu yra šio filmo ambasadorė. Taigi – apie gailestingumą iš arčiau.
- Kuo svarbūs šie metai, turint omenyje, kad popiežius juos paskelbė Gailestingumo?
- Nuostabu, kad popiežius skiria metus laiko tam, kad galėtume pasigilinti į gailestingumo slėpinį, peržvelgti savo vidinį ir išorinį gyvenimą, pasiryžti atgailos sakramentui, išsamesniam pokalbiui ar piligriminei kelionei, kad ir iki artimiausios mūsų miesto bažnyčios. Kartais ateiti iki klausyklos būna daug sunkiau, nei nuskristi į Ameriką, ar į tolimiausią pasaulio žemyną. Randame aibes priežasčių, kad šį ryžtingą veiksmą atidėliotume. Tarsi gyventume amžinai. Manau ir viliuosi, kad gailestingumo metai ir popiežiaus paraginimas daugelį paskatins šiam veiksmui.
Žmonės leidžia nemenkus pinigus psichologinėms konsultacijoms, medikamentams, grožio procedūroms, maistui, įvairiems sveikatos gerintojams, konsultantams, o dykai duodama malone nesinaudoja. Tai didžiausias paradoksas, kuris mane glumina. Prieštaravimas glūdi tame, kad mes norime, kad mums palengvėtų, bet nesame pasiruošę, nenorime keisti savo gyvenimo įpročių. Sielai kito maisto nėra, jos negalavimų plika akimi nepamatysi. Tačiau jei prausiame kūną, nes kitaip jis pašvinktų, kodėl užmirštame sielą, kuri taip pat ilgisi džiaugsmo ir ramybės, nors kartą per metus?
- Ką reiškia savo mieste turėti meno kūrinį, kuris žinomas ir vertinamas visame pasaulyje? Ar tai kuom nors ypatinga?
- Vilnius – ypatingas miestas. Per šį paveikslą daugeliui žmonių buvo ir nuolat gausiai išliejama malonių. Mano manymu, šis paveikslas padeda patikėti Jėzaus buvimu tarp mūsų, drąsina mus jį užkalbinti, išsisakyti. Kita vertus, man regis, dar svarbesnė yra Gailestingumo šventovėje vykstanti nuolatinė Švč. Sakramento adoracija. Ir nuolat budintys įvairiose bažnyčiose kunigai, kurie bet kada pasiruošę padėti ir patarti.
- Ar jums, kaip žinomam žmogui, reikia stengtis derinti tikėjimą su asmeniniu gyvenimu?
- Tikėjimas natūraliai keičia mano gyvenimą. Man tikėjimas – egzistencinė būtinybė. Kiekvienos dienos ištikimybė. Dvasinė kova ir nuolatinis darbas su savimi. Kartais reikia koreguoti dienotvarkę, jei nori dalyvauti ir švęsti šv. Mišias kiekvieną dieną. Gyvenant šeimoje taip pat reikia derinti daugelį dalykų. Tačiau taip elgtis skatina meilė, o ne vien pareiga. Mylimieji randa šimtus būdų, kad galėtų susitikti.
- Kaip jūs, iš savo meninės prigimties žvelgiate, suprantate gailestingumo sąvoką? Kuo ji reikalinga šiandienos žmogui?
- Man gailestingumas – esminis vilties laidas. Tai – meilės aktas, o ne nuolaidžiavimas ar neteisingai suprasta tolerancija. Jis neatsiejamas ir nuo tiesos meilės.
Man, besidarbuojančiai teatro meno srityje, svarbus uždavinys yra: kaip kalbėti apie gailestingumą meno kūriniais, kalbėti aktualiai, gyvai, ne sentimentaliai, kalbėti nemoralizuojant, ne tiesmukiškai, ne žodžiais, o darbais ir pavyzdžiais.
