Egzotiški filmai Lietuvoje populiarūs
„Azijos kinas Lietuvoje tikrai žiūrimas. Manau, pirmiausia dėl to, kad žiūrovus traukia savo egzotika – dažnai netradicinėmis temomis, problemomis. Taip pat ir egzotinėmis lokacijomis“, – lyg užbėgdamas už akių į klausimą apie Azijos kino populiarumą Lietuvoje atsako D. Valančiūnas. Jo paskaita šį ketvirtadienį – paskutinioji renginių ciklo „Trumpam į Kiniją“ dalis.
„Žinoma, vienų šalių kinas yra populiaresnis nei kitų – tarkim, japonų kinas bei anime yra daug labiau žiūrimi nei Indijos komercinis kinas“, – pasakoja pašnekovas. Jo teigimu, Lietuvoje nuo seno žiūrovų ypač pamėgtas ir Pietų Korėjos režisierius Kim ki Duk’as, kurio filmai visada sutraukia daug žiūrovų.
„Kinas yra Vakarų išradimas, ir daugelis kinematografijos technikų, komponavimo principų į Azijos šalių kiną atėjo būtent iš ten. Tačiau iš tiesų galima pastebėti tam tikras preferencijas vienai ar kitai technologijai, o tai galima sieti su skirtingomis estetikos ir kultūrinėmis tradicijomis Azijoje“, – patikslina pašnekovas.
Azijos kine – savos kinematografijos taisyklės
D. Valančiūnas pasakoja, kad Indijos kine ilgą laiką buvo naudojamas frontalusis planas, kai veikėjas žiūri tiesiai į kamerą, o tai sietina su tam tikromis religinėmis praktikomis, kalendorinio meno estetika. Kinijoje būdingesnis ilgas planas (angl. long take), giluminis fokusas (angl. deep focus) ir panoraminis filmavimas (angl. long shot), o tai, lektoriaus teigimu, gali būti siejama su peizažinės tapybos kinematografiniu įprasminimu.
D. Valančiūnas, paklaustas, ar Azijoje esama kokio išskirtinio kino žanro, kuris neturėtų atitikmens Vakaruose, susimąsto. „Būtų labai sunku pasakyti, ypač dabar – kai kinas yra veikiau ne nacionalinis, o transnacionalinis – vyksta labai aktyvi idėjų, estetikos principų apykaita“. Pavyzdžiu orientalistas pateikia specifinius japonų siaubo kino elementus, kurie Vakarų kine yra aprobuojami. Tuo tarpu naujausios kompiuterinės technologijos iš Vakarų praturtina Kinijos ir Hong Kongo kovinius filmus. „Kažkokių išskirtinių vien tik Azijai būdingų žanrų gal ir nėra – yra tik tam tikri aspektai, kurie, sakykim, indišką melodramą skirtų nuo vakarietiškos“.
Kaip įdomesnį atvejį pašnekovas išskiria Indijos „deivių filmus“: „Tai labai specifiniai filmai, kurie, nors ir papultų į mitologinių filmų žanrą, vis dėlto yra išskirtinai skirti Indiškai auditorijai, nes kalba apie konkrečias moteriškas dievybes ir jų istorijų interpretacijas, kurios yra aktualios būtent to regiono žmonėms“.
Filmai, kurie skatina domėtis
Dažnam besidominčiam Azijos kinu gali kilti klausimas, ar suprantami Azijos kino kūrėjų sumanymai žiūrovams, kurie nėra artimiau susipažinę su egzotiška, tolima, jiems svetima kultūra. D. Valančiūnas patikina: „Viena vertus, mes galime žiūrėti bet kokios šalies kiną – kartais, net ir nemokėdami kalbos. Vaizdas pats kalba ir mes bet kokiu atveju fiksuojame veikėjų nuotaikas, mums patinkančius reginius. Tuo labiau, jei dar galima ir suprasti kalbą“.
Tačiau, kaip patikslina pašnekovas, kiekvienos šalies filmai dažnai yra paženklinti būtent tai šaliai būdinga estetika, istorine patirtimi, simboliais ir kultūriniais kodais, kuriuos ne visuomet galime atpažinti.
„Todėl tokie filmai, galima sakyti, testuoja mūsų kultūrines kompetencijas – ką supratome, ir ko ne. Filmai skatina mus domėtis ir aiškintis tai, ko nesupratome. Todėl filmo žiūrėjimas tampa ir edukaciniu procesu“, – pasakoja D. Valančiūnas, daugiau Azijos kino subtilybių atskleisiantis šį ketvirtadienį VšĮ Azijos menų centro ir VU Konfucijaus instituto inicijuotame edukaciniame kino vakare „Kaip žiūrėti Kinijos kiną“.
