Po šiuo straipsniu pasipylė daug neigiamų ir vagystėms pritariančių komentatorių pasisakymų. Pasirodo, žmonės ne tik pritaria piratavimui, bet dar tuo ir didžiuojasi.
Žinoma, šie žmonės, jeigu juos galima pavadinti žmonėmis, visiškai nesupranta, kaip atrodo kino mechanizmas iš vidaus, ir tuo labiau nesuvokia, jog piratavimas tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva yra skaudus ne tik mūsų nacionalinių filmų kūrėjams, tačiau ir vietiniams platintojams, kurie praranda krūvas pinigų dėl vis dar pas žmonės nusistovėjusio sovietinio mentaliteto palikimo.
Tačiau, labiausiai dėl to kenčia kino entuziastai ir žmonės, kurie myli kiną, kurie nori pamatyti geriausius pasaulio filmus mūsų šalies kino ekranuose.
Oskarinių ir festivalinių filmų vagystės
Kiekvienais metais gruodžio – sausio mėnesiais į interneto platybes atkeliauja labai daug "Oskarams" ir kitiems svarbiems apdovanojimams nominuotų juostų, kurias, kaip įprasta Amerikoje, pavagia hakeriai. Šios kopijos, arba kitaip tariant „DVDScreeneriai“, pritaikyti Kino Akademijai, kino kritikams ir svarbiems kinui atstovaujantiems žmonėms, kurie metų pabaigoje dar kartą turi galimybę pasižiūrėti filmą ir atiduoti savo balsą, tarkim, už geriausią aktorių, filmą ar scenarijų.
Panašiai būna ir su festivaliniais filmais. Tačiau, kaip jau minėta, šios kopijos priklauso žmonėms, besisukantiems kino industrijoje, o ne eiliniams žiūrovams.
Šių metų pradžioje į interneto platybes atkeliavo tokių Oskarinių filmų kaip „Hju Glaso legenda“ (angl. „The Revenant“), „Grėsmingasis aštuonetas“ (angl. „The Hateful Eight“), „Ponas Trumbo“ (angl. „Trumbo“), „Didžioji skola“ (angl. „The Big Short“) nelegalios versijos. Visi filmai, išskyrus „Hju Glaso legendą“ pasaulyje pasirodė labai silpnai. Atsižvelgus į gautus duomenis iš kelių didžiausių torentų resursų, būtent apdovanojimams skirti filmai buvo dažniausiai vagiami.
Tačiau, pasaulis tai pasaulis, ir prie jo galime negrįžti, kol neišsprendėme problemų savo kieme.
Mūsų šalyje "Oskarams" nominuotus filmus taip pat labai daug žmonių pasižiūrėjo internete, o ne kine. Tą įrodo ir atsisiuntimų skaičius tokiose svetainėse kaip „Linkomanija“ ar „Torrent.lt“.
Abejingas požiūris į kino teatrų repertuarus, kuriuose buvo galima pamatyti šiuos filmus privedė prie to, jog jie iš ekranų dingdavo vos po savaitės rodymo. Nes kam laikyti filmą, į kurį ateina vos keli žiūrovai. Geriau į jų vietą įgrūsti kokią buką amerikietišką komediją apie antrą galą.
Toks abejingumas geru kinu priveda prie dviejų problemų. Viena iš jų – platintojas. Mažas žiūrovų susidomėjimas ir mažos pajamos leidžia platintojui apsvarstyti galimybę kitais metais atsisakyti nekomercinių ir apdovanojimams skirtų filmų atvežimą į Lietuvą. Puikiai suprantama, kai filmai užsidirba vos 2 tūkstančius eurų visoje Lietuvoje, o jų reklamai išleidžiami 2-5 tūkstančiai eurų.
Niekas nenori dirbti nuostolingai. Kita bėda iškyla būtent dėl to. Visgi, neatvežus į mūsų kino rinką svarbiausių metų filmų, labiausiai nukenčia gero kino žiūrovas. Jis neturi galimybės pamatyti savo išsvajoto filmo, kuris galėjo atsidurti kino teatrų repertuare. Ir tai, galiausiai, gali priversti jį imtis radikalių priemonių – piratavimo.
Gaunasi užburtas ratas, kurį panaikinti gali solidarumas su kino teatrais, platintojais ir pačiais žiūrovais. Visgi smagu, kai tokios mažos šalies, kaip Lietuva didžiuosiuose ekranuose yra rodomi "Oskarams" nominuoti ir juos pelnę darbai.
Kitokio kino ignoravimas
Puikiai suprantama, kad kino teatruose visu metus dominuoja holivudiniai blokbasteriai ir filmai, kainavę kino studijoms šimtus milijonų dolerių, tačiau ne visi žmonės žiūri tokius filmus. Kai kuriems reikia europinių, kai kuriems azijietiškų, tretiems Pietų Amerikos juostų. Tačiau tokiems filmams išgyventi mūsų šalies kino ekranuose nėra lemta. Buvo tik vos kelios išimtys, kai nekomerciniai ir ne holivudiniai projektai mūsų žemėje susilaukė sėkmės.
Vienais iš įsimintiniausių kino projektų buvo filmai „Kaliniai“ (angl. „Prisoners“) ir „Reidas 2“ (angl. „Raid 2“). Šie filmai užsidirbo itin mažai, ypač „Reidas 2“, kuris buvo rodomas net po šešis seansus per dieną Vilniuje.
Galiausiai, filmas per premjerinį savaitgalį uždirbo vos 4 tūkstančius litų. Tačiau, kai šie minėti filmai pasirodė internete ir juos pasižiūrėjo dalis piratų, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Visur internete tik ir buvo galima pamatyti šių filmų rekomendacijas, kokie jie geri, kad verti dėmesio ir sugaišto laiko. Argi ne pikta?
Platintojams jų atvežimas kainavo tikrai nemažai, o galiausiai patirtas finansinis nuostolis ateityje pasireikš, kai reikės atvežti panašaus pobūdžio filmus į mūsų kino rinką.
Lietuviški filmai ir jų vagystės
Dažnai galima išgirsti ar pamatyti kur nors kokį nors komentarą apie tai, kad lietuviai nemoka kurti filmų, kad režisieriai kuria sau, kad kažkas ten plauna pinigus ir panašiai. Ir tai iš dalies tiesa. Tačiau ar mes kada nors susimąstome, kodėl taip būna?
Sukurti filmą Lietuvoje nėra taip pigu, o pasamdyti gerus aktorius, scenaristus ir kitus savo srities profesionalus irgi kainuoja. Niekas nenori rizikuoti ir kišti didelių pinigų, kad pamatytų neigiamą finansinį rezultatą.
Būna išimčių: „Redirected“, „Tarp mūsų berniukų“ ar „Nepatyręs“. Tačiau tai yra komedijos žanrų atstovai. Ar mes norime, kad mus visą laiką maitintų vien komedijomis? Ar mes nenorime, kad būtų sukurti geri ir taip mėgstami Lietuvoje veiksmo ar siaubo žanro filmai?
Norime, tačiau, kad tai įvyktų, iš pradžių turime išsivalyti savo kiemą nuo antrarūšių kino projektų. O kol klesti piratavimas, tol ir bus kuriami mažabiudžėtiniai filmai.
Kai neliks skurdžiai atrodančių filmų, o žmonės rinksis tik kokybiškai skurtus darbus, tada ir mūsų rinka klėstės, mes galėsime didžiuotis savo filmais ir juos rodyti užsienyje nepatiriant jokios gėdos. Ir čia jau kalba eina ne apie festivalinius filmus kaip „Lošėjas“ ar „Sangailės vasara“, o apie komercinius projektus.
Kaip išvengti piratavimo ir tapti doru piliečiu?
Yra keli būdai, kaip galime išvengti piratavimo ir prisidėti prie geresnio Lietuvos rytojaus kine. Visai neseniai Lietuvoje atsirado puiki alternatyva, kuri gali atriboti mus nuo nelegalių filmų ir serialų peržiūrų. Žinoma, kalba eina apie „Netflix“, kuris siūlo ne tik naujausius filmus, serialus ir visokiausias programas, bet ir duoda galimybę pamatyti senesnius filmus.
Taip, iškyla problema, jog nėra lietuviškų titrų ar įgarsinimo. Ne problema, nes į pagalbą ateina ir mūsų šalies vieno didžiausių televizinių kanalų alternatyva.
Kitas būdas, tai žinoma apsilankymas kino teatruose. Tačiau čia jau žmonės, kurie įklimpę iki ausų piratavime ras šimtą priežasčių, kodėl jiems geriau žiūrėti filmus namie. Pirma – kaina. Taip, kino teatrų bilietų kainos šiais laikais nėra mažos, jos svyruoja nuo 4 iki 8 eurų. Bet nepamiršime, jog yra visokiausios nuolaidos su tam tikromis kortelėmis, yra visokių akcijų, ir tuo labiau dienų, kada bilietai kainuoja perpus pigiau.
Nedaug, kas žino, jog kino teatrui atitenka tik pusė sumos už vieną nupirktą bilietą. Kiti pinigai išplaukia platintojui.
Bet dažnai net ne pačios kainos sudaro problemą, o pats žmogus, kuris nenori sėdėti pilnoje salėje žmonių, girdėti kitų kikenimą ir tuo labiau užuosti popkornų kvapą, kurie yra neatsiejamu kino teatrų komponentai.
Ir ką daryti, kai norisi pamatyti norimą filmą ne kino teatre, o namuose? Išeitis paprasta: jeigu žmogus laukė kelerius metus, tai kokį pusmetį iki DVD ar Blu-Ray išleidimo gali pakentėti. Ten jis gaus ir norimus titrus, ir dar įgarsinimą, jeigu to pageidauja.
DVD ar Blu-Ray kaina nėra tokia didelė, tačiau, palaukus palankios akcijos, filmą galima įsigyti dar pigiau. Todėl ši alternatyva naujiems filmams taip pat pasiteisina. Piratavimas dingsta, žmogus susimoka už produktą, pinigai keliauja platintojui.
Taip pat yra dalis žiūrovų, kurie neina į Holivude kurtus filmus iš principo, nes tai masėms skirti ir žmones bukinantis projektai. Puiku, todėl tokiems žmonėms yra sukurti kino festivaliai kaip „Kino Pavasaris“, „Scanorama“. Nuo ryto iki vakaro meninių filmų gerbėjai gali tūnoti kino teatre ir žiūrėti norimus filmus.
Daugelis žmonių naudojasi taip vadinamas „Online“ resursais, kai filmus galima žiūrėti be jokių atsisiuntimų ar diskų pirkimų. Tačiau dauguma net nežino, jog jie lygiai taip pat žiūri filmus nelegaliai. Net ir sumokėdami kelis eurus už „taškus“, jie leidžia klestėti piratams, nes tie pinigai keliauja tiesiogiai į jų kišenes, o ne į tų žmonių, kurie stengėsi sukurti filmą ir mus nudžiuginti.
Dar vienas iš patikimų būdų, nuspręsti, ką žiūrėti ir ko - ne, yra kino profesionalų (kritikų) atsiliepimai. Lietuvoje yra vos keli žmonės, kurie rašo apie kiekvieną rodomą Lietuvoje filmą. Jų požiūris į kiną yra ganėtinai objektyvus, todėl atsirinkti, kuris yra blogas filmas ir geras, šie žmonės tikrai gali. Tokiu būdu, žmogus gali nuspręsti, už ką jam reikia mokėti pinigus, o už ką - neverta.
Taigi yra daug būdų, kaip galima išlikti padoriu piliečiu ir nevogti to, kas mums nepriklauso. Filmų ar kitokios intelektualinės nuosavybės vagystės yra toks pat skaudus smūgis, kaip ir kokio nors kito žmogui vertingo daikto vagystė. Pradėkime nuo mažų dalykų kurti naujos Lietuvos ateitį. Daugiau pagarbos kitiems ir sau, o tada ir išaus nauja diena, kai bus galima didžiuotis savimi ir kinuose stebėti kokybišką nacionalinį kiną.
