Ir lygiai kaip ir „Oušeno vienuoliktuke“, taip ir „Apgaulės meistruose“ nereikėjo apsimetinėti, kad žiūrovams rūpi kažkas daugiau nei įdomios profesijos užkulisiai ir ekrane matomi garsūs aktoriai. Niekas nesitiki „Krikštatėvio“ ir jeigu filmas susitelks tik į įdomias scenas nebandydamas nagrinėti paviršutiniškų veikėjų gyvenimų, visi liks patenkinti.
Kaip ir originaliajame filme, taip ir čia kūrėjai tai supranta ne iki galo.
„Apgaulės meistrai 2“, prasidedantis praėjus metams nuo pirmosios dalies pabaigos, pristato nuo teisėsaugos besislapstančius Keturis raitelius (kurie pradžioje po Isla Fisher pasitraukimo yra tik trys, bet ši klaida greitai ištaisoma).
Jie, bendradarbiaudami su Akies organizacija ir FTB agentu Dilanu (akt. Mark Ruffalo), pakliūna į turtingojo Volterio (akt. Daniel Radcliffe) spąstus ir norėdami iš jų ištrūkti privalo už turtuolį atlikti vieną didelį darbą (didelė filmo dalis vyksta Kinijoje, kas jau tampa savotiška tradicija; kinams patinka matyti savo gatves Holivudo filmuose, todėl „Apgaulės meistrai 2“ taip tarytum užsitikrino, kad 90 mln. dolerių kainavęs filmas bent vienoje valstybėje pasirodys įspūdingai).
Labiausiai tęsinyje (kurį veikiausiai būtų sunku žiūrėti nepamačius pirmosios dalies) į akis šokantis dalykas yra tai, kad šįkart Edo Solomono parašytas scenarijus daug dėmesio kreipia į asmeninius veikėjų gyvenimus. Tai apima ir vaikystę, ir netolimą praeitį, ir dabartinius tarpusavio santykius. Svarbiausia filmui istorija, susijusi su Dilanu ir jo tėvu, veikia išties neblogai, bent vienam veikėjui suteikianti įtikinamą motyvaciją daryti tai, ką jis daro.
Kitų veikėjų asmeninės istorijos labiau primena desperatišką būdą visus veikėjus susieti tarpusavyje. Idėja gal ir graži – kai suktame filme asmeniniai santykiai būna persipynę, viskas gali tapti dar įdomiau, – tačiau čia asmeninės kovos dėl galios, šeimos ar garbės praktiškai neturi įtakos siužetui ir tik užpildo ekraną nieko nereiškiančia informacija.
Pagrindinis siužetas veikia kiek geriau. Nors filmas nepersistengia aiškindamas, ko vaikosi visi filmo veikėjai – kažkas apie mikroschemą, galinčią padaryti bet ką ir bet kaip, – tačiau tai sukuria išties įdomų kontekstą ir palankias aplinkybes pristatyti tai, dėl ko žiūrovai žiūri šį filmą – magijos triukus. Pagrindinė istorija šiek tiek užkabina daug potencialo turinčią siužeto liniją apie mokslo ir magijos priešpriešą, bet ji, kaip ir pagrindinis filmo antagonistas (įkūnijamas linksmų blogiukų vaidmenims nuostabiai tinkančio D. Radcliffe‘o), yra pateikiama paviršutiniškai ir praranda bet kokį potencialą iš „Apgaulės meistrų 2“ išspausti naujovišką požiūrį apie įdomią temą.Ir visgi tai mažai rūpi tuomet, kai kalba pakrypsta prie magų darbo. Pirmoji dalis savo populiarumą neabejotinai užsitarnavo būtent dėl intriguojančių ir daugybę posūkių turinčių scenų, ir bent jau tai režisierius Jon M. Chu išties suprato.
„Apgaulės meistrų 2“ triukai prilygsta, o kai kuriais atvejais net pranoksta pirmtaką. Filmo viduryje esanti scena, trunkanti apie 10 minučių, yra vienas labiausiai kvapą gniaužiančių dalykų, kuriuos būsite matę kine šiais metais. Ji, kaip ir kitos triukus demonstruojančios scenos, puikiai supranta, kad žiūrovai žino pačios situacijos baigtį ir jiems įdomiausia yra pamatyti tai, kaip tas rezultatas bus pasiektas.
Vienas kiek nuviliantis, net jeigu bendrai filmo kokybei nedaug įtakos turintis aspektas yra pačių demonstruojamų triukų prigimtis. Pirmoji dalis žavėjo tuo, kad visi ar bent jau dauguma rodytų gudrybių atrodė kaip įmanomos realiame gyvenime, net jeigu reikalaujančios daug laiko ir nereikalingo pasiruošimo.
Tuo tarpu šiame filme to buvo kur kas mažiau. Nors kaip ir originale, taip ir čia žiūrovams buvo bandoma paaiškinti, kaip buvo atliktas kiekvienas triukas, su kiekvienu paaiškinimu situacija darėsi vis painesnė ir turinti vis mažiau logikos. Galiausiai filmo logika susivedė į tai, kad veikėjai yra magai ir jie gali daryti magiškus dalykus, kas yra suprantama ir nuobodu tuo pačiu metu.
Galima džiaugtis dėl to, kad prie greito ir chaotiško siužeto nesunkiai prisitaiko aktoriai, kurie visad atrodo besidžiaugiantys būdami tokio masto filme, net jeigu apie nei vieną veikėją nebūtų galima papasakoti daugiau nei trijų sakinių. Markas Ruffalo ir Jesse Eisenbergas atrodo kaip mažiausiai įsitraukę aktoriai, kadangi jiems komedija nėra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, o draminių scenų yra pernelyg mažai ar jos per daug silpnos, kad juodu išties sudomintų.
Likusius tris raitelius galima drąsiai įvardinti geriausia filmo dalimi. Dave‘as Franco išties atrodo kaip tikras magas, rodantis tikroviškiausius ir įdomius triukus, ir tuo atvirai didžiuojasi. Woody Harrelsonas filme įdomiu būdu gauna dvigubai daugiau darbo ir vėlgi džiaugiasi būdamas abiejose stovyklos pusėse. Prie komandos šiame filme keistai prisijungianti Lizzy Caplan į darbą įsitraukia sėkmingai, komedijos dėka atrodanti kur kas įdomiau nei už vieną prasčiausių pirmojo filmo aspektų atsakinga Isla Fisher.
Michaelas Caine‘as ir Morganas Freemanas tęsia savo jau porą dešimtmečių besitęsiančią tradiciją pasirodyti filme, pabūti savimi, nepersistengti ir pasiimti solidų atlyginimą, nors matyti juos ekrane visad būna šioks toks įvykis.
Galiausiai „Apgaulės meistrai 2“ stengiasi ir išties parodo dar daugiau nei pirmajame filme, net jeigu pagrindinė tiesa išlieka ta pati – geriausiai tokio žanro juostoje visuomet atrodys triukai ir juose dalyvaujantys aktoriai.
Visa kita atrodo kaip vienas iš tų magijos triukų, kuriuose magas jums per sekundę parodo 20 skirtingų dalykų, susuka galvą ir atima piniginę. Įdomu, įspūdinga, bet po kelių sekundžių supranti, kad tai buvo tiesiog migla ir visa tai buvo galima pasiekti kur kas lengviau.
„Apgaulės meistrai 2“ dvi valandas užpildo tuščia migla tam, kad parodytų maždaug pusvalandžio trukmės istoriją, ir negaliu pasakyti, kad ant smagaus ir neigiamų emocijų nesukeliančio filmo dėl to galima pykti.
Filmo anonsas:
