– Pastaruoju metu griaunu šiokius tokius kalnus (juokiasi). Esu moksleivis, nors šiuo metu turiu metų atostogas, liko dar vienuolikta ir dvylikta klasė. Tiesiog vasarą daug dirbau ir nespėjau užsiregistruoti mokytis ten, kur noriu, teko pailsėti.
– Įsiamžinai nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL vaizdo įraše, kuriame kartu su dar dvejais žmonėmis, papasakojai savo istoriją. Ar ilgai svarstei prieš prabildamas viešai?
– Svarsčiau gal minutę. Paklausiau tik ar tas įrašas nepasieks televizijos. Vis tik pasirodo, kad pasiekė po dienos... (Juokiasi) Bet nieko, aš nebijojau. Jau kurį laiką stengiuosi dėl tokių žmonių ką nors gero nuveikti, o kai pasitaikė tokia proga, pagalvojau, kodėl ja nepasinaudoti.
– Kada supratai, kad gyveni ne savo lyties kūne? Kaip ateina šis supratimas?
– Nuo vaikystės žaisdavau su mašinytėmis, mušdavausi su kaimynų vaikais ir panašiai. Kol buvau mažas, net nesupratau, kad kažkas ne taip, viskas atrodė labai normalu. Atrodė, kad ir kitiems taip yra.
Vis tik kai suėjo kokia trylika metų, pradėjau galvoti, kad man – asmenybė susidvejinimas. Tuo metu gavau pirmą mobilųjį telefoną su internetu ir visur, kur registravausi, pasivadindavau Oskaru.
Jau tuo metu pradėjau tą gyvenimą tik kitur, internete. Ir po kiek laiko supratau, kad noriu būti Oskaru pilnu etatu.
Pamenu, kažkada klasėje sėdėjau ir galvojau: „bliamba, man asmenybės susidvejinimas“.
– Kaip į tai reagavo Tavo artimieji?
– Mano močiutė ir kiti viską matė. Tik jie juk nebuvo apsišvietę tokiu klausimu ir nežinojo, kame čia esmė. Kai kas galvojo, kad išaugsiu. Mano močiutė iki šiol galvoja, kad išaugsiu (nusijuokia).
– O gal vis tik jie teisūs?
– Jau nuo vienuolikos suprantu, kaip yra. Šiuo metu pilnu etatu gyvenu kaip Oskaras ir jaučiuosi labai gerai, man taip patinka. Man patinka, kai į mane kreipiasi teisingais įvardžiais. Kai pagalvoju apie vaikystę, suprantu, kad ji buvo kažkiek apgadinta.
– Ar kas nors į Tave iki šiol kreipiasi tuo vardu, kuris įrašytas pase?
– Taip, ypač giminės. Kai kurie apie tai sužinojo tik tada, kai pasirodė tas vaizdo įrašas. Pagalvojau, kam eiti pas visus ir kartoti dešimt kartų, kaip yra ir dar klausyti moralus. Pasirinkau lengvesnį kelią, visiems pasakiau vienu metu.
– Kiek Tau buvo metų, kai apie tikrąjį save prisipažinai savo šeimai?
– Gyvenu su močiute. Jai apie viską pasakiau būdamas penkiolikos, kai jau pradėjau skaityti anglišką literatūrą ir pats supratau, kas yra tas „trans“.
Pamenu, „YouTube“ svetainėje radau vaizdo įrašą, kur kalbėjo vaikinas, tris metus geriantis hormonus. Žiūrėjau į jį ir mačiau save.
Kai apie tai pasakiau močiutei, važiavome į Kauno klinikas ir po tyrimų paaiškėjo diagnozė – esu translytis. Kiekvienas translytis žmogus turi tokią gauti, kad galėtų pradėti gydymą, tačiau Lietuvoje negalime gauti gydymo, galime gauti tik diagnozę.
– Paaiškink plačiau apie diagnozę ir gydymą.
– Teoriškai yra taip: gavus diagnozę (speciali diagnozė, kuria nustatoma, kad žmogus tikrai yra translytis – DELFI), turi kelis mėnesius lankytis pas psichologą, kuris aiškinasi, ar tikria nori taip gyventi. Tada kažkurį laiką tu turi gyventi kaip priešingos lyties asmuo. Tik po to pradedi vartoti vienų hormonų „blokatorius“ ir kitus hormonus. Keistai skamba, bet tai tokia hormonų terapija.
Vaistų vartojimo metu gali priaugti šiek tiek svorio, gali kisti balso tembras ar net veido bruožai. Tik po metų ar pusmečio galima atlikti operaciją. Tarkime krūtų pašalinimo arba pridėjimo operaciją. Yra dar ir apatinės dalies operacija.
Kai kuriose šalyse užtenka tiesiog atlikti, taip grubiai tariant, kastraciją arba sterilizaciją, o Lietuvoje, norint pasikeisti dokumentus, būtina operuoti visus lytinius organus. Deja, operacijos tikrai dar nėra tiek pažengusios, kad galėtume darkyti savo kūnus.
– Kaip reaguoja aplinkiniai, kai Tu, Oskaras, pateiki moteriškus asmens duomenis?
– Būna visko, tačiau aptarnavimo sferoje žmonės turi mandagiai elgtis, todėl kažkokių ypatingų reakcijų nebūna. Tik stengiasi netaikyti kažkokių įvardžių, kuriais galėtų įžeisti.
– Nejau pas mus, Lietuvoje, niekada nesusidūrei su neigiamomis reakcijomis?
– Yra buvę ligoninėje, kai ilgai kalbėjo su manimi, tada padaviau dokumentus ir sako: „O iki šiol galvojau, kad tu berniukas“.
– O kaip mokykloje?
– Nė vienoje mokykloje nesistengiau būti kažkuo kitoks. Tiesiog supratau, jei bandysiu kažką vaizduoti, tai kitą dieną mane ras šiukšlių konteineryje arba išveš į logoninę. Jei nelankai prestižinės mokyklos, tai tų vaikų mentalitetas tikrai nėra kažkoks ypatingas.
Na, aš ir pats nesu iš tų gerųjų mokinių, todėl visuomet susirinkdavau savo grupelę ir bendraudavau. Nemėgstu kai man „ant galvos“ sėdi.
– Ar yra tokių žmonių, su kuriais Tu ilgą laiką bendrauji, tačiau jie net neįsivaizduoja, kad esi translytis?
– Taip. Beje, lietuvių kalboje nėra tikslių atitikmenų. Pavyzdžiui angliškai – „sex“ – tai, kas pas mus kelnėse, o „gender“ – tai, kas yra galvoje (tiek „sex“, tiek „gender“ lietuviškai verčiama atitikmeniu „lytis“ – DELFI).
Visą gyvenimą save identifikavau kaip vyrą. Daktarai, kai gimiau, pamatė, kas pas mane kelnėse, todėl ir identifikavo kitaip.
Juk jei kažkam nesakiau, kad kelnėse nesu berniukas, tai dar nereiškia, kad melavau ar kažko nesakiau. Buvau ir esu berniukas (šypsosi).
– Įsiamžinai vaizdo įraše, kuriame atvirai kalbėjai apie savo istoriją. Kaip manai, ar tai pasiteisins?
Lietuvoje yra trys milijonai gyventojų, jei tuo įrašu palietėme bent šimtą, mūsų priemonė pasiteisino. Mes tiesiog siekiame, kad sukurtų įstatymą, kuriuo suteiktų gydymą. Juk „Olialia Pupytėms“ galima įsidėti papus, o mums jų išsiimti neleidžia. Tai tos teisės kaip ir yra, kaip ir jų nėra.
Vaizdo įrašu skatinama pasirašyti elektroninę peticiją ir paraginti mūsų politikus sukurti greitą, skaidrią ir prieinamą lyties keitimo procedūrą Lietuvoje. Akciją įgyvendina Nacionalinė LGBT teisių organizacija LGL.
