Nors tikslą JAV vyras dar turi ne vieną, tačiau paklaustas ar norėtų visam laikui grįžti į Lietuvą, vienoje sostinės kavinių kalbintas M. Kubilinskas nusijuokia: „O manai, kad dabar aš šiaip čia esu?“

Interviu DELFI vyras atskleidė, kad visko pasiekė tikrai ne per naktį: ir dabar po 16 valandų kasdien dirbantis M. Kubilinskas gyvenimą Amerikoje pradėjo nuo darbo perkraustymo įmonėje, o anglų kalbos – beveik nemokėjo.

– Kodėl fotografuoji būtent vestuves?

– Man patinka žmonės.

– Bet žmones galima fotografuoti ne tik vestuvėse.

– Priklauso nuo to, ko nori iš žmogaus: ar nori parodyti modelį, ar parodyti tikrą emociją ir realybę. Tuomet renkiesi, ar eini daryti „tą patį per tą patį“, ar vestuvėse kiekvieną savaitgalį matyti naujus žmones. Nufotografuoti modelį, aišku, kad labai gražu, gali „pasiseilėti“, bet norisi, kad žmonės turėtų prisiminimų.

– Ar nebuvo baisu pradėti? Juk negali pakartoti vestuvių akimirkos, kai tuo tarpu modeliui gali pasakyti „dar kartą“.

– O kodėl turi būti baisu? Visi bijo ir manęs klausia, kaip aš tai darau, bet aš nesuprantu, ko čia bijoti. Kas atsitiks? Jei nuotraukos nepatiks dabar, tai patiks po metų. Kartą buvo taip, kad po vienų vestuvių nesulaukiau jokio atsiliepimo. Mąsčiau, ar žmonėms patiko, ar nepatiko? Po metų gavau elektroninį laišką, kuriame tie žmonės rašė, kad dabar jau supranta, kokias nuotraukas tąkart gavo.

Visi, aišku, prisižiūrėję žurnalų, kuriuose parodoma ideali šeima, įsivaizduoja, kad jie modeliai, tačiau jie nežino, kad „padarytum“ idealią šeimą reikia dar dešimties žmonių komandos.

– Kiek vestuvių nufotografuoji per metus?

– Per metus aš fotografuoju apie 150 kartų: apie 40 vestuvių, 100 sesijų ir maždaug 10 savų projektų. 40 vestuvių yra pakankamai daug. Nemažai mano draugų, kuriems pavyksta fotografuoti 20 vestuvių jau mano, kad einasi gerai.

Mantas Kubilinskas

– Ką labiausiai įsiminei iš fotografuotų vestuvių?

– Kol kas nė viena nuotaka nėra pabėgusi, bet Lietuvoje teko fotografuoti pagoniškas vestuves. Tuokėsi mano draugai ir tai buvo tokios netradicinės, tačiau įdomios vestuvės.

– Teko skaityti, kad kai kurie vestuvių fotografai su patirtimi įsigudrina net neva nuspėti, kiek laiko truks santuoka.

– Žinai, kai padarai 10-12 tūkstančių kadrų ir tau vėliau reikia juos peržiūrėti, sutvarkyti ir atrinkti, tai nufotografuotus žmones jau tiesiog „skaitai“. Tiesiog matai jų emocijas, kiekvieną „krypt“ ir „šypt“, kiekvieną judesį.

Užtektų nueiti į kelias vestuves, kad pradėtum matyti, o kai aš matau 40... (šyspsosi). Bet aš nefotografuoju žmonių, kurie tuokiasi iš reikalo, neva jau „amžius“. Būna, kad ateina žmonės, kurie jau daug metų kartu, bet atrodo kaip ką tik įsimylėję.

– Atsirenki, ką fotografuosi?

– Dažniausiai dirbu su tuo, kas pirmas kreipiasi, bet neseniai gavau elektroninį laišką, kurį perskaitęs supratau, kad dirbti negalėsiu. Kai kurie žmonės ateina tarsi į turgų ir ieško, kur pigiau, klausdami kiekvieno siūlančio. Tai pastebėjęs aš tiesiog suprantu, kad mes nesame ten pat ir tiems žmonėms rekomenduoju draugus.

Anksčiau to niekada nebūčiau daręs, bet dabar tiesiog matau, kad per daug skiriamės ir bus blogai. Visada maloniau gauti žmonių, kurie peržiūrėjo mano darbus, užklausas, o kartą viena pora net keitė vestuvių datą, kad galėčiau fotografuoti. Vienas vyras netgi piršosi kitą dieną, nes jo pasirinktą datą aš negalėjau fotografuoti.

– Fotografuoji ir sužadėtuves?

– Tai būna labai retai. Kartą buvo, kad mergina atsakė „ačiū“. Tuomet fotografavau ir galvojau: „greičiau namo“.

– Kaip atsidūrei Amerikoje?

– Tėvai laimėjo „žalią kortą“ ir į Ameriką išsiuntė mane, kai man buvo 21-eri. Tėtis juokėsi, kad būsiu bandomasis triušis. Mes susiradome po firmą ir Lietuvoje ir Vašingtone, kurios padeda susirasti darbą. Išvažiavau į Ameriką, o po trijų mėnesių atvyko ir tėvai.

– Minėjai, kad tuomet dar nemokėjai anglų kalbos?

– Taip. Rusų išmokau anksčiau nei anglų, nes dirbau perkraustymo kompanijoje kartu su rusais. Per tris mėnesius išmokau kalbėti rusiškai kaip lietuviškai. Toje įmonėje dirbau 10 mėnesių, o anglų kalbą išmokau tik vėliau. 23-ejų grįžau į Lietuvą ir pasilikau čia trejiems metams, tuomet įstojau į nemokamus mokslus ir supratau, kad jei noriu kažko pasiekti kitoje šalyje, tai turiu mokėti jos kalbą. Pamaniau, kad tokių, kaip aš kasdien atvyksta daugybė: jei jis atvykęs kalba angliškai, o aš lietuviškai ir rusiškai, tai susikalbėti galiu tik su juo ir rusakalbiais, o su amerikiečiais... nebent ženklų kalba. Supratau, kad reikia išmokti anglų kalbą ir įstojau į koledžą.

Sunkiausia, kad ten esi vienas.
M. Kubilinskas

– Ką mokeisi koledže?

– Psichologiją. Mokiausi dvejus metus. Viskas, ką darai gyvenime praverčia, tad kažkokia dalelė iš šių mokslų „įsidėjo“ ir man.

– Kaip pradėjai fotografuoti?

– Visa pradžių pradžia buvo tuomet, kai kambariokas grįžo iš vieno festivalio, parodė nuotraukas ir aš pamaniau: „vau, kas čia?“. Tuomet ir „užskabinau“, ėmiau pirkti įrangą, seną parduoti, pirkti naują ir taip žaidžiau, žaidžiau, kol Amerikoje, dirbdamas ambasadoje, sutikau Leoną, kuris šiuo metu yra geriausias Lietuvos architektūros fotografas.

Jis parodė fotoaparatą ir pamaniau, kad viskas – būsiu fotografu (juokiasi). Žaidžiau, žaidžiau, bet dar didesnę įtaką padarė draugas Aivaras, kuris pasakė: „arba daryk, arba nedaryk išvis“. Liepė negaišti laiko. Jei jis nebūtų pastūmėjęs, tai turbūt nieko ir nebūtų buvę.

– Ką dirbai ambasadoje?

– Lietuviškai tai skambėtų – ūkvedys, o šiuolaikiškai – administratorius (juokiasi). Dariau viską: ir tvarkiau, ir renginius organizavau. Turėjau daugybę pareigų. Ambasadoje dirbau maždaug 3-4 metus. Ten supratau, kad to daryti ilgiau nebenoriu, o tada pasibeldė ir fotografija.

Mantas Kubilinskas

– Kas buvo sunkiausia išvykus?

– Sunkiausia, kad ten esi vienas. Dėl to iš pradžių ir grįžau, tiesiog negalėjau susitaikyti su tuo, kad aplink nėra savų žmonių, draugų. Neturėjau nieko, tik darbą. Vėliau, kai dirbau ambasadoje, taip nesijautė, bet dabar vėl imu tai jausti. Du geriausi draugai susikrovė daiktus ir išvyko gyventi į Majamį.

– Vestuves fotografuoji visoje Amerikoje?

– Taip, prieš dvejus metus nusprendžiau, kad noriu keliauti po pasaulį ir fotografuoti, tad tas ir įvyko, bet tada suvokiau, kad pirmiausia reikia susitelkti į ten, kur tu esi. Taip išsikėliau tikslą tapti geriausiu Vašingtone.

Tik tada, kai esi geriausias ir gali rinktis darbus, tai gali sau leisti ir keliauti. Iš pradžių aš daug keliavau ir jaučiausi „kietas“, bet savo mieste klientų beveik neturėjau, o tai juk turėtų būti svarbiausia. Tad praėjusiais metais susitelkiau į darbą Vašingtone.

– Ar yra kas nors prie ko vis dar nepripratai JAV?

– Prie amerikiečių (juokiasi). Turi augti toje kultūroje, kad būtum jų dalimi. Negaliu būti tuo, kuo nesu. Nepriprantu prie to netikrumo. Buvo ir tokių atvejų, kai žmonėms, kuriuos laikiau draugais, papasakojau savo idėjas, o vėliau jie dalijosi jomis kaip savomis, tad dabar nė vieno neprisileidžiu.

– Bet gal taip neprisileidi ir gerų žmonių?

– Gerus žmones matai per kilometrą. Gerai sutariu su tais, kurie daug pasiekę, nes jie nebeieško, kuo pasinaudoti ir patys žino, kaip būna. Su daugeliu jų susipažįstu įvairiose konferencijose, tai ir patys sako, kad matosi, kas čia ko ateina.

– O kokios tau amerikietės moterys?

– Irgi nepatinka. O gal tiesiog neradau, kuri patiktų. Per tiek metų supranti, ko nori. Ten į tave žiūri gal labiau kaip į piniginį vienetą. Aš nenoriu užsienietės. Kai pradėjau labai daug keliauti, supratau vieną dalyką: gyventi gali visur, tik priklauso su kuo gyveni ir kas tave supa. Jei būsi kad ir Kambodžoje, jei turi artimą žmogų šalia ir esi pastoviai užimtas, tai tau bus ir Kambodžoje gerai. Grįžus į Lietuvą man patinka tai, kad jautiesi savas, gali kalbėti savo kalba.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (43)