Dėl meilės (vedęs, su žmona Agne augina dukrytę) pašnekovas grįžo į Lietuvą ir dirbo šefu garsiuose Vilniaus restoranuose, o artėjant vasarai viską metė ir įsirengė kavinę ant ratų bei įsikūrė Monciškėse. Tokio populiarumo pradėdamas verslą pašnekovas tikina nesitikėjęs. Dėl jo paties rankomis gamintų mėsainių klientai atvažiuoja ne tik iš Palangos ar Šventosios, bet ir Klaipėdos ir kitų aplinkinių miestų.
„Mano uošviai čia turi vasaros rezidenciją. Atvažiuojame čia ir žiemą. Monciškėse renkasi labai šaunūs žmonės. Gera publika, gera vieta – tai ir nusprendėme, kad čia būtų puiku išbandyti mūsų projektą. Atvirai kalbant, jei darytume Palangoje arba Šventojoje, pusė žmonių nesuprastų, ką mes darome. Antra, būtų per dideli srautai, neužtikrinčiau kokybės. Kam ta kiekybė, jei gali duoti kokybės? Kaip sakoma, iš to milijonų neuždirbsi. Aišku, gali bandyti, bet tai – ne mūsų stilius“, – naujienų portalui DELFI pasakojo pašnekovas.
Darbą pajūryje Audrius pradėjo per Jonines. Vėliau savaitę pailsėjęs vėl kibo į darbus. Rudenį vyras verslą planuoja perkelti į Vilnių. „Gal rugsėjo pradžioje dar pabūsime. Žiūrėsime, kaip žmonių srautas, kaip orai. Jeigu oras leis, tai pabūsime ir visą rugsėjį“, – netolimos ateities planais dalijasi pašnekovas.
Nors meniu – vos šeši patiekalai (5 rūšių mėsainiai ir unikalusis angliškas patiekalas – žuvis ir skrudintos bulvytės („fish and chips“), tačiau klientų Audrius atšilus orams neatsigina. Reklamai neišleidęs praktiškai nė cento, jis pagamina ir parduoda maždaug po 300 mėsainių kasdien. O tikėjotės tokio populiarumo? „Tikrai nenorėjau lįsti į viešumą. Norėjau dirbti ramiai savo darbą ir daryti gerą maistą, kad visiems būtų prieinamos kainos“, – kuklinasi jis.
Sulaukti tokio antplūdžio jam padėjo sėkmingai iš lūpų į lūpas sklindanti reklama: „Pavalgo vieni. Jie tada ateina su dar 3 draugais. Būna, kad ir daugiau“. Anot verslininko, tuo pačiu – tai ir didžiulė rizika:
„Jei duosi bent vienam prastą mėsainį, atkris dar šimtas žmonių iš karto. Kokybę nori ar nenori, turi palaikyti
Audrius paneigė mitą, kad turint nuosavą verslą nugarą reikia lenkti kiaurą parą. „Daugiau 8 valandų nedirbu, nes būna soldoutas (kadangi vietos vagonėlyje nėra daug, kasdien pašnekovas nusiperka reikiamą kiekį žaliavų ir dirba tol, kol viską išparduoda – DELFI). Būdavo, kad ir daugiau sėdėdavau prastu oru. Tada dar tokio populiarumo nebuvo. Pradžia buvo tikrai sunki, o dabar maloniai sunku, nes daugiau žmonių ir daugiau darbo“, – nesiskundžia iš emigracijos grįžęs kulinaras. Monciškėse veikia keturios maitinimo įstaigos, tačiau konkurencija jaunam verslininkui visiškai nebaisi. „Jie turi savo variklį kažkokį, aš savo. Taip ir darbuojamės“, – šypsosi besikuklindamas pašnekovas.
Pokalbį kartas nuo karto pertraukia nekantrūs klientai. „Vieną jautį ir vieną su vištiena?“, – pasitikslina Audrius ir tęsia pokalbį su žurnalistais.
Atšilus orams A. Kukštai darbuotis padeda svainis Mantas. Kurį laiką jis dirbo visiškai vienas. Paklaustas, kodėl nebandė ieškoti pagalbos ir samdyti daugiau personalo, pašnekovas neslepia – bijo, kad samdyti žmonės nesistengs taip, kaip jis pats. Jo teigimu, nenori, kad nukentėtų nei patiekalų kokybė, jei klientų aptarnavimo standartai. „Nemanau, kad kažkas, gaudamas algą, šiais laikais būtų labai atsidavęs tam darbui. Aš atiduodu visą save. Pastebėjau, kad Lietuvoje tokių virėjų arba likę minimaliai arba visiškai nebėra. Kiek pats pavilksiu, tiek dirbsim. Dėl ateities matysime“, – nesiskundžia jis.
Verslininkas neslepia, kad net ir tokį nedidelį verslą pradėti reikia išties nemažai investicijų. „Būčiau atsidaręs mažame miestelyje restoranėlį. Pirkau automobilį, jį įrenginėjau – davėme žmonėms, kurie išmano savo darbą. Išlankstė, sudėjo stendus, langus, įrangą pats pirkausi. Jie padarė stalviršius. Gerai pasidaryti tikrai kainuoja“, – atskleidžia jis.
Verslininkas rimtai svarsto galimybę savo užkandine ant ratų aplankyti ir muzikos festivalius. Pasakoja sulaukęs poros pasiūlymų. „Būtinai reikėtų plėstis, nes su šituo (autobusiuku – DELFI) nelabai. Juokauju, kad jau fūros reikėtų. Netilpsim tikrai. Festivaliuose per dieną reikia ne 300, o 3000 žmonių pamaitinti. O jeigu dar pataikai, kad esi vienintelis maitinimo operatorius...“, – svarsto jaunasis verslininkas.
Nuolat veikiančios kavinės Vilniuje A. Kukšta neplanuoja atidaryti. Labiausiai tikėtina, kad jo vagonėlis rudenį įsikurs viename iš sostinės miegamųjų rajonų. „Bus sunku baigti vasarą. Sutikau naujų žmonių, visi malonūs. Didžioji dauguma – labai malonūs ir smagūs. Vilniuje, manau, bus sudėtingiau, bet turint įdirbį, viskas bus gerai. Juk ir dabar didžioji dalis klientų iš Vilniaus“, – apie artėjančius pasikeitimus atviravo jis.
Nors suktis nuo ryto iki vakaro prie kepsninės aplinkui zujant šimtams poilsiautojų išties nelengva užduotis, tačiau kulinaras neturi dėl ko skųstis. „Visose virtuvėse juk karšta, – šypsosi pašnekovas ir priduria, kad darbo sąlygos jo tikrai negąsdina. – Juk dirbi sau. Tas nuovargis po darbo man malonus. Anksčiau ar vėliau darbo diena baigiasi, grįžti namo, pabūni su šeima, pavakarieniauji. Kitą dieną vėl šypsaisi“.
Ar verslas buvo pelningas, Audrius skaičiuos rudenį. Dabar jam rūpi atsigriebti už praėjusias prastas ir lietingas vasaros dienas, kuomet klientų buvo kur kas mažiau.
