Su DELFI skaitytojais Viktorija dalijasi savo dienoraščiu, kuriame aprašo savo potyrius:
"100 km kalnuose atsirado mano norimų nubėgti atstumų sąrašuose iš karto, kai tik nubėgau 100 km plentu. Taigi apie 1,5 metų trypiau prie šios distancijos slenksčio. Ir štai - laikas, vieta, sukilimo kiekis, data - viskas tinka - ir į Chojnik Ultra su 105 km ir 5025 sukilimo jau užsiregistruota.
Labai laukiau šių varžybų, jas priskyriau prie savo A sąrašo ir joms ruošiausi, kai tik praėjo antkaulio uždegimas. Į pasiruošimą įtraukiau be tokių savaime suprantamų dalykų kaip ilgieji bėgimai, sukilimo rinkimas, greičio treniruotės (man nemėgstamiausias reikalas) dar ir keletą labai ilgų ilgųjų bėgimų (vienas iš jų buvo 6 valandų Rygos rogainingas), 2 savaites su 5000 sukilimo, ilgųjų bėgimų savaitgalį, trumpas ir greitas varžybas po ilgojo bėgimo ir kt.
Smagu buvo, kad į šių varžybų skirtingas distancijas užsiregistravo iš viso 15 lietuvių, Man visuomet smagiau, kai aplinkui yra "savos chebros".
Stebėjau orų prognozes. Labai nenorėjau ir net bijojau lietaus, nes paskutinė mano patirtis per lietų trail varžybose kalnuose labai nekokia - nuskeltas dantis, sudaužytas telefonas ir įsitaisyta šlapių ir slidžių nuokalnių baimė. Orų prognozės garantavo lietų, o informaciniame susirinkime buvome informuoti, kad numatoma audra, stiprus lietus ir vėjas, net gali būti taip, kad varžybos bus stabdomos arba bent jau trumpinama trasa, jei organizatoriams atrodys, kad situacija tampa pavojinga. Tikrai? Kažkur tai jau girdėjau ir patyriau. Taip, taip - būtent tose paskutinėse trail varžybose, kur išbandžiau laisvą vartymąsi kulvesčiu nuokalne.
Vakare prieš varžybų dieną pradėjo lyti, kartu su lietum aš pradėjau garsiai ir tyliai ne itin pagarbiai demonstruoti savo poziciją apie esamas oro sąlygas. Bežiūrint pro langą į visiškai užtrauktą dangų ir ramiai, be perstojo krentančius lietaus lašus, priėmiau sprendimą, kad šį kartą bėgsiu su šipais, geriau jau būsiu žvanganti trail fyfa, bet gal bent jau nesivartysiu ant šlapių uolų. Ausiuos Inov8 artictalon su metaliniais vinukais. Tai yra nerealiai puikūs batai bėgti ledu, sniegu, jie puikiai kimba į viską - medį, ledą, suplūktą sniegą, asfaltą, akmenis, šlapias uolas. Ir jie tikrai puikiai kibo į uolas, akmenis ir bet ką, taip stabiliai ir smagiai ant šlapių akmenų ir uolų dar niekad nesijaučiau, bet buvo ten ir kita medalio pusė - apie tai vėliau.
100 km startas buvo 2 val. nakties. Oras šiltas, pirštinių nereikia, netgi nelabai reikia striukės. Beje, nelyja. Gal kiek lašnoja, bet tikrai jokio lietaus. Danga šlapia. Startas tylus, be muzikos, papildomų šviesų ir triukšmo.
Taip buvo dėl to, kad nedrumstume gamtos ramybės ir miegančių paukščių bei žvėrių. Pirmą kartą dalyvavau tyliame starte ir man visai patiko. Triukšmas ir popsas pasirodo visai nesukuria jokios šventinės atmosferos, o tik papildomai dirgina.
Įsijungiame galvos žibintus ir pasileidžiame į tamsą, mišką, kalną. Pirmoji įkalnė nestati, visai netechniška, netgi bėgama, plati, puikiai tinkama "išsidėlioti" pagal pajėgumą. Tik pajudėjus kelios merginos nuskubėjo į priekį, man buvo įdomu pažiūrėti, kaip jos bėgs, kiek jos bėgs, greitės jos ar lėtės, taigi nusprendžiau bent jau kurį laiką bėgti su jomis ir įsivertinti situaciją.
Mačiau, kad jas nervuoju, nes vis atsisukdavo. Viena iš jų pradėjo greitėti, kita atsiliko, įdomumo dėlei pabandžiau laikytis tos merginos, kuri greitėjo. Pagal jos kvėpavimą bėgant į nestačią įkalnę supratau, kad ji tikrai greitai sulėtės, nes garsiai šnopuojant trečiam kilometre niekas šimto nebėga.
Ir sulėtėjo, ją aplenkus sulėtėjau ir aš, nes tikrai neturėjau jokio tikslo išsitaškyti pirmuose kilometruose, norėjau tik suprasti situaciją, kas dar šiame žaidime žaidžia (apie moteris aš čia, su vyrais nelenktyniauju).
Sulipus į pirmąją įkalnę pradėjo švisti. Švintant kalnai visuomet nuostabūs. Mėgstu tą laiką, kai spalvos pereina iš mėlynai pilkai žalsvos su oranžiniais intarpais į tokias, kurios lydės jau visą likusį laiką. Jaučiausi gerai ir stabiliai. Laukiau kada bus žymusis Chojnik'o upelis, Iš kolegų, bėgusių šią trumpesnę trasą anksčiau, buvau girdėjusi daug pasakojimų apie baisiąją ilgąją nuokalnę, kuri eina 2 ar 4 ar net 5 km (skirtingi žmonės skirtingus atstumus nurodė) žemyn akmenuotu ir labai slidžiu upeliu, o upeliui pasibaigus greitoji stovi, nes tame upelyje labai daug kas vartosi.
Su vartymusi nuokalnių upeliuose patirties aš jau turiu ir galvojau, kurį dabar dantį galbūt paliksiu. Besileidžiant viena akmenuota visai nestačia nuokalne, kur akmenys buvo tikrai bet kaip suvirtę be jokios tvarkos ir kai kuriose vietose šlapi supratau, kad čia turbūt ir yra tas didysis upelis.
Greitosios jo pabaigoje šį kartą nebuvo. Galbūt dėl to, kad bėgau su šipais, bet didelio extreem'o tame upelyje neradau. Taip, tai buvo viena techniškesnių trasos vietų, bet ši trasa po Alpių labai techniška neatrodė.
Bebėgant ties 30-tu km, mūsų keletos bėgikų grupelė pasiekėme sankryžą, kurioje nebuvo aišku, kur reikia bėgti. Buvo nuoroda į maratono trasą, bet nebuvo nuorodos, kur turi eiti ultra trasa.
Trasa toje vietoje susikerta, taigi gpx nelabai ką padeda. Savanorio, deja, ten nebuvo. Pasukome ne ten ir gavome dar kartą pasidžiaugti jau lipta 300 metrų įkalne ir 3 kilometrais.
Tokie momentai labai nemalonūs ir nuotaikos tikrai nekelia, bet čia pamoka man pačiai kaip varžybų organizatoriai - jei trasa kertasi savanoris ten privalo būti.
Pirmoje maitinėlėje buvau pirma, antroje maitinėlėje po paklydimo klausiau kelinta bėgu ir man pasakė, kad trečia ar ketvirta, o gal ir dar toliau - jie tiksliai neatsimena. Tikrai nedžiuginanti informacija, bet padedanti greičiau palikti maitinėlę. Judėjau toliau, jaučiausi gerai, valgiau pastoviai, gėriau ne per daug, nes karšta nebuvo. Norėjau pagauti bent kelias moteris, išjudėjusias į priekį, kol aš klaidžiojau. Vieną pasigavau ir aplenkiau gan greitai.
Kalnai buvo gražūs, panoramos tolimos, kartais sulįsdavome į mišką, paskui vėl išlįsdavome, danga daugiausia kieta - akmenys, uolos, žvyras, minimaliai minkštos dangos. Prabėgus pusę trasos džiaugiausi, kad jaučiuosi gerai, jokie raumenys "neatsisako" ir viskas veikia sklandžiai.
Bėgau nebe pirmą ir ne antrą ultrą bėgimą, dėl to labai norėjau nubėgti distanciją sklandžiai. Manau, kad nubėgti ultrą bent kažkiek pasitreniravęs gali tikrai bet kas. O nubėgti ultrą sklandžiai jau yra reikalų.
Ką aš vadinu "bėgti ultrą sklandžiai"? Čia turiu omeny visiškai valdomą situaciją visos distancijos metu, t.y. be "lūžimo", be aštrių judesius stabdančių skausmų (normalu, kad gali skaudėti raumenis, bet nenormalu, jei atsiranda tokie skausmai, kaip achilo ar kelio skausmas ir pan.), be skrandžio problemų (t.y. be vėmimo ar atsisakymo priimti maistą), be perkaitimų, traumų, dehidratacijos ar kaip tik vandens pergėrimo ir kt. Daugiau mažiau arti mano suvokiamo "sklandžiai" buvau nubėgusi gal vieną ultrą ir ji buvo plente.
Ties 50 km baigiantis nuokalnei, vedančiai į maitinėlę, kurioje laukė depositas (t.y. tenai buvo nuvežti daiktai, kuriuos galėjome palikti dar prieš startą) pajutau tai, ko tikrai nesitikėjau. Atsirado kelio skausmas.
Su šiuo "gėriu" neturėjau reikalų apie metus, buvau pamiršus, koks bjaurus jis gali būti. Tikėjausi kitokių problemų, bet tik ne šios. Kelio skausmas buvo toks stiprus, kad dalį paskutinės nuokalnės iki maitinėlės teko tiesiog eiti, nes bėgti buvo per skausminga.
Jausmas toks, lyg kelyje būtų įtaisytas aštrus peiliukas ir su kiekvienu stuktelėjimu į žemę peiliukas smigtų giliau į kelį. Buvo ne tai, kad sudėtinga bėgti nuokalne, bet dar ir einant teko atsargiai ir iš lėto dėti koją ant žemės, kad "peiliukas" nesmigtų gilyn.
Nesunku įsivaizduoti, koks tapo mano greitis ir kokia nuotaika tokiu greičiu judant. Ypač, kai tai tik trasos vidurys. Visi, kas bėgę kalnuose supranta, ką reiškia sulėtėti iki slinkimo nuokalnėje. O kas kalnuose nebėgę, tai paaiškinti galėčiau daugmaž taip: įsivaizduokite, kad bėgate maratoną dėl laiko, vidury trasos sustojate, susitepate sumuštinį, lėtai suvalgote, atsigeriate kavos (irgi lėtai), o paskui toliau bėgate žiūrėdami į laikrodį ir bandote pavyti tuos, kurie nuvarė į priekį, kol lėtai valgėte sumuštinį ir gėrėte kavą.
Teoriškai juos pavyti įmanoma, bet tikrai nėra lengva. O paskui dar kartą darote tą patį, ir dar kartą - čia priklausomai nuo to, kiek nuokalnių likę iki finišo.
Prasidėjus kelio skausmui pirmiausia, ką padariau, tai nusiėmiau kompresines šlaunines. Nežinau, kodėl taip padariau, tiesiog kažkaip instinktyviai jos pradėjo mane nervinti. Pagerėjo, kelio skausmas šiek tiek atlėgo, bet nepraėjo. Pasiekus maitinėlę buvau visai be nuotaikos. Kol kas gerai besiklostančios varžybos pradėjo eiti velniop. Žinojau, kas yra aštrus kelio skausmas ir žinojau, kad jis niekur nedings.
Trumpam buvo kilę dvejonių, ar sugebėsiu baigti šią distanciją, bet tai buvo kažkas panašaus į kelių sekundžių dialogą galvoje apie tai, kad nėr ko čia "į kelnes dėti", yra buvę ir kur kas blogiau ir ne tam čia važiavau, kad suskysčiau atsiradus pirmiems nepatogumams. OK, nuokalnių bus ir, panašu, kad teks ten pakentėti, bet bus ir įkalnių, kur galėsiu pailsėti nuo kelio skausmo.
Iš maitinėlės staigiai išjudėjau, kai tik pamačiau, kad ten atbėgo mergina, kurią anksčiau aplenkiau. Žinojau, kad būsiu labai lėta nuokalnėse, taigi vienintelis būdas nepraleisti jos ir kitų į priekį buvo nuoširdžiai padirbėti įkalnėse ir lygumose. Jėgų į įkalnes lipti buvo, ten daug ką lenkiau, bet kai prasidėdavo nuokalnės, jau maloniai pradedu pamiršti tą bejėgiškumo jausmą, kai mane lenkia visi, kas tik nors kiek juda, o aš klibinščiuoju žemyn su viena ištiesta koja ir tai dar rankomis koją dėlioju ir "amortizuoju", kad mažiau skaudėtų.
Tokiais momentais labai norėjosi staugti, bet ne iš skausmo, o iš bejėgiškumo. Kelį susiveržiau su elastiniu bintu ir galvaskare - tai kažkiek padėjo.
Susiskaičiavau, kiek man liko įkalnių ir nuokalnių ir judėjau tolyn. Įkalnėse ir lygumose spaudžiau kiek tuo metu galėjau, o nuokalnėse vilkausi. Netgi išmokau nestačiose nuokalnėse bėgti su viena ištiesta koja - turėjau labai juokingai atrodyti, bet bent jau judėjau šiek tiek greičiau.
Vienoje iš maitinėlių mane pasitiko su didelėmis ovacijomis. Buvau pirma iš moterų. Nelabai galėjau patikėti, nes anksčiau buvau gavus informacijos, kad prieš mane buvo bent trys, vieną aplenkiau, tai reiškia dar turėtų būti bent dvi. Pasitikslinau, ar tikrai pirma, ar jie užtikrinti. Jie buvo užtikrinti. Buvo likę apie 30 km. Nežinojau, kur yra kitos moterys ir kaip jos jaučiasi. Visuose nuokalnėse vis sukinėjausi atgal žiūrėti, ar manęs nesiveja. Ne kartą atrodė, kad girdžiu moteriškus balsus už savęs.
Labai nenorėjau būti aplenkta paskutinėse nuokalnėse. Likus mažiau nei 20 km pradėjau jausti artėjantį nuovargį. Tokį nuovargį, kuris pradeda stipriai lėtinti ir lygumose. Labai gaila, kad paskutinėse maitinėlėse nebuvo kolos. "Damušti" paskutinius 20 km su kola yra kur kas lengviau nei be jos. Nusprendžiau imtis kitos priemonės - išbandyti dar nebandytą geliuką su dideliu kiekiu kofeino. Tos firmos geliukus be kofeino buvau bandžiusi anksčiau per ilgas treniruotes ir viskas buvo gerai, bet kofeininio nebuvau išsibandžius.
Su mintim, kad kofeinas man dar nei karto nepakenkė, surijau geliuką ir po kelių minučių supratau, kad tie paskutiniai 20 km greitesni nebus, bet lėtesni būti gali. Pradėjo pykti skrandis. Kažkas jam nepatiko ir jis užsiblokavo, nebegalėjau praryti nei savo įprastų geliukų, nei energetinio gėrimo, tik vandenį.
Nubėgti 20 km "ant vandens" yra viskas gerai, bet nubėgti likusius 20 km po jau nubėgtų 80 km "ant vandens" - perspektyva jau nebedžiuginanti.
Tuo metu pagalvojau, ar dar kas blogiau galėtų nutikti ir atsiminiau, kad bent danties nenusiskėliau ir telefono dar nesudaužiau. Bent tiek.
Paskutinėje maitinėlėje, likus 10 km iki finišo, stovėjau ir ryjau arbūzus, nes juos mano skrandis priėmė. Ryjau griebdama abiem rankom ir išbėgant iš maitinėlės bent keturias riekeles pasiėmiau su savim.
Bėgant paskutinius kilometrus buvo vienas aiškus rūpestis - kad neaplenktų. Žinojau, kad finišuosiu, tik nesinorėjo prarasti pozicijos paskutiniuose kilometruose. O nuokalnių dar buvo.
Ir tas monentas, kai lieka tik apie 1 km tiesiosios, kai tolumoje girdisi finišo zonos triukšmas, kai iš už medžių išnyra vartai, kai jau nebesvarbu tos paskutinės sekundės, nes niekas nesiveja ir nieko tos sekundės iš esmės nebepakeis, kai gali ramiai, po visų 100 su trupučiu km ir belekiek sukilimo, atradimų ir praradimų ramiai artėti prie ilgiausios ultros finišo, kai pradeda girdėtis sveikinimai, plojimai, kai pasitinka šeima ir draugai, kai aplinkui visi sveikina su pirma vieta ir šypsosi, ir staigiai raportuoja, kad visi mes čia lietuviai Chojnike pavarėm ir susižėrėm beveik pusę visų podiuminių vietų, visa tai yra labai stipru.
100 km ultra kalnuose buvo mano svajonė kurį laiką, bet mes dažniausiai nesvajojame to, ko negalime padaryti. Su visais nesklandumais, paklydimu, kelio skausmu ir į pabaigą sustojusiu skrandžiu buvau pirma tarp moterų, su daugiau nei dviejų valandų persvara prieš artimiausią konkurentę ir 16-ta bendroje įskaitoje iš daugiau nei 100 startavusių dalyvių. Laikas - 17:21 - labai yra kur tobulėti :)
Labai džiaugiuosi kitų lietuvių rezultatais - Vaido, Artūro, Austėjos, Marijos, Jono ir visų, visų, kurie bėgo šią trasą. Kaip smagu, kad į ultrą įšoka vis daugiau žmonių!
Trasa - nuostabi, tokia, kaip man patinka. Daug skirtingos dangos. Vaizdai - super, tikrai ne miškelyje visą laiką bėgama. Mano vertinimu, ši trasa nėra techniška, nors techniškų atkarpų yra. Alpėse teko susitikti su techniškesniais paviršiais. Visgi 85-90 proc. dangos yra kieta - akmenys, uolos, asfaltas, žvyras - taigi visai kitokia nei įprasti Lietuvos trail'ai.
Mano manymu ši trasa galėtų būti puiki pažintis su kalnų trasomis tiems, kas dar nebėgo Alpėse. Buvo niuansų su trasos žymėjimu trasos susikirtimo vietose, bet, tikiuosi, organizatoriai padarys išvadas ir pasitaisys.
Mano atradimai šiose varžybose - kad ir kaip būtų stabilu, patogu ir jokių slidinėjimų bėgant su šipais (nes jie puikiai kimba ir į akmenis, uolas), bet bėgimas su šipais per akmenis yra labai kietas. Manau, kad dėl tokio kieto bėgimo ir pradėjo skaudėti kelį. Štai man ir atsakymas, kodėl ultra trail'uose kalnuose nieko nemačiau bėgiojančių su šipais.
Pirmą pusę distancijos jaučiausi padariusi nerealų atradimą ir stebėjausi, kaip čia niekas iki šiol tokio atradimo nepadarė. Juk šipai kimba į VISKĄ! Antrą pusę distancijos supratau, kas kaip yra ir kodėl niekas su šipais ultrų ant kietos dangos nebėgioja. Tiesiog per kieta.
Kitas atradimas, tiksliau ne atradimas, o senos tiesos patvirtinimas - geliukai, tik išbandyti treniruotėse. Beje, geriau geliukus išsibandyti ne tik per lėtus, "bepulsius" ilguosius, bet ir per intensyvesnes treniruotes, nes bėgant ultrą pulsas būna aukštesnis nei per lėtą ilgąjį bėgimą (nebent į lėtąjį įkeliamos atkarpos ar "užturbinama" pabaiga).
Šiemet ilgesnių distancijų už šią jau nebebus, bet kitiems metams turiu minčių ir svajonių...
