Estams ir latviams trūko vokalinio meistriškumo
Iš dešimties pusfinalio nugalėtojų – ketvertas taikėsi į vadinamąjį „Eurovizijos“ standartą, ir šįkart pasisekė, finalas buvo pasiektas. Tai Moldovos, Serbijos, Graikijos ir Islandijos atlikėjai. Standartas yra standartas. Čia viskas sudėliota taip, kaip jau yra buvę ir įprasta. Jokių muzikinių naujovių. Klausos įtempti nereikia. Nuo pirmo takto žiūrovui viskas aišku: nežinia kiek kartų girdėtos intonacijos, tie patys ritmai, tie patys gražūs ir energingi Balkanų šokėjai. Ir apskritai viskas labai smagu ir „gražu“.
Tačiau nesmagu, kad į finalą nepateko viena geriausių pirmojo pusfinalio dainų „Aš turiu jėgų“, su kuria pasirodė Makedonijos atstovas Gjoko Taneskis. Kas atsitiko? Talkinęs reperis tikrai nepakenkė. Tad gal kultūringai išauklėtiems europiečiams nepatiko pernelyg vulgariai pozavusios šokėjos? Televizijos fiksuota detalė daro didžiulį poveikį: bemat gali sustiprinti arba sugriauti gerą visumos pojūtį.
Būtent artimas bendravimas su televizijos kamera (stambus planas), o iš tikrųjų nuoširdus bendravimas su mumis, padėjo įveikti pusfinalį Belgijos dainininkui Tomui Dice’ui, subtiliai, kaip tikram bardui, atlikusiam dainą „Aš ir mano gitara“. Geri konkurso ženklai buvo ir kitų pusfinalio nugalėtojų pasirodymai: Bosnijos ir Hercegovinos atstovo Vukašino Brajičiaus daina „Griaustinis ir žaibas“, Albanijos dainininkės Julianos Pachos „Viskas apie tave“, Baltarusijos kvinteto „3+2“ daina „Drugeliai“. Buvo matyti, kad konkurse ims dominuoti originalios dainos su ištobulintomis aranžuotėmis, stipriais vokaliniais ansambliais, atskirų instrumentų (tarp jų ir roko) intarpais.
Kaip tikros varžytuvės nuskambėjo Rusijos grupės „Peter Nalitch&Friends“ ir Lenkijos atstovo Marcino Mrozinskio atliktos dainas „Pamestas ir užmirštas“ ir „Legenda“. Nors abu pasirodymai pasižymėjo prasmingumu, stipriais atlikėjų jausmais, o dainų forma – išraiškinga dinamika ir kulminacijomis, nugalėjo Rusijos atstovai.
Taip pat su nestandartinėmis ir įdomiomis dainomis atvykusiems Estijos ir Latvijos dainininkams Malcolmui Lincolnui bei Aishai kovoti šiame kontekste buvo sunku: abiem pritrūko vokalinio meistriškumo ir patirties.
Tikrų žvaigždžių ir asmenybių triumfas
Antrasis pusfinalis – tai tikras iššūkis tiek pačiai „Eurovizijai“, tiek žiūrovams. Vargu ar kas tikėjosi tokios jaunų talentų gausos. Tad pagrindinis klausimas buvo ar jie susilauks teisingo įvertinimo, ar pateks į baigiamąjį konkurso koncertą. Pirmojo pusfinalio tendencijos pasitvirtino: 2010-ųjų „Eurovizija“ atsinaujina, kūryba vertinama labiau nei įprasti muzikiniai šablonai ir standartai.
Antajame pusfinalyje „standartas“ – atlikėjas Miro iš Bulgarijos – tebuvo tik vienas ir į finalą nepateko. Olandijos šlageris „Sha-la-lie“ ir Slovėnijos „Liaudiškų linksmybių rokenrolas“ nors ir smagūs, tačiau labiau tiktų country muzikos vakarėliui, todėl sėkmės taip pat negalėjo tikėtis. O Kroatijos merginų grupė „Feminnem“ tiesiog buvo neišraiškinga ir nuobodi.
Konkurencija buvo didžiulė: į finalą nepateko netgi švedų dainininkė Anna Bergendahl, jaudinančiai atlikusi baladę „Tai mano gyvenimas“ bei Šveicarijos atstovas Michael von der Heide, padainavęs stilingai instrumentuotą prancūzų dainos klasiką primenantį vokalinį kūrinį „Auksinis lietus“.
Didžiausias antrojo pusfinalio laimėjimas – originalios modernaus skambėjimo Ukrainos, Azerbaidžano, Gruzijos, Rumunijos ir Turkijos atlikėjų dainos. Štai jums ir akivaizdus atsakymas, ko reikia „Eurovizijai“. Standartas, formatas – tik fikcija, šešėlis, kai į arena ateina tikri kūrėjai: tikri kompozitoriai ir aranžuotojai, talentingi ir konkursui pasiruošę dainininkai – tikrosios žvaigždės ir asmenybės.
Ypač ekspresyvia dainavimo maniera (pasitelkdama netgi bliuzinį intonavimą) stebino Ukrainos atstovė Alyosha, dainavusi apie mūsų civilizacijos likimą. Stipriais balsais, raiškiu intonavimu ir puikia išvaizda išsiskyrė Azerbaidžano atstovė Safura ir gruzinė Sofia Nizharadze, armėnė Eva Rivas. O Danijos duetą „Chanee & Nevergreen“ į finalą atvedė viena melodingiausių konkurso dainų – „Akimirka kaip ši“.
Lena pralaužė ledus didiesiems
55-ojo „Eurovizijos“ dainų konkurso nugalėtoja tapo Vokietijos atstovė Lena Meyer-Landrut. Po jos pirmajame dešimtuke išsirikiavo Turkijos roko grupė „maNga“, Rumunijos duetas Paula Seling & Ovi, Danijos, Azerbaidžano, Belgijos, Armėnijos, Graikijos, Gruzijos ir Ukrainos dainininkai. Gerai įsižiūrėjus, pamatysime, kad visko čia yra: šiuolaikiško skambesio ir ritmikos įvairovės, stiprių balsų ir švelnios lyrikos, žaismės ir filosofijos.
Lenos pergalė, jos dainavimo ir buvimo didžiojoje „Eurovizijos“ scenoje maniera dar daug bus aptarinėjama. Galbūt išliks ir klausimas, ar tai buvo geriausia konkurso daina? Didžiausia staigmena yra tai, kad trapi ir reliatyvi, neapibrėžiama Lena keturioms didžiausioms Vakarų Europos valstybėms, dosniausioms konkurso fundatorėms – Vokietijai, Prancūzijai, Didžiajai Britanijai ir Ispanijai – pralaužė ledus į didžiąją „Eurovizijos“ sceną. Nei ispanų atstovo Danielio Digeso parodytas sentimentalus cirko artistų gyvenimo vaizdelis, nei senamadiškas britų dainininko Josho šlageris, nei prancūzų atstovo Jessy Matadoro „afrikietiškos bangos“ šokiai to padaryti negalėjo.
Kai kažkada pirmą kartą išgirdau Škotijos grupę „Cocteau Twins“, man ji, ypač solistė Elizabeth Fraser, pasirodė keista ir neįprasta. Tačiau po kurio laiko jos dainų skambesys taip įsitvirtino mano muzikiniuose pojūčiuose, kad tapo viena mylimiausių atlikėjų. Taip mums gali atsitikti ir su jaunąja vokiečių dainininke Lena Meyer-Landrut.
