„Vaikystėje aš buvau mažas berniukas ilgais plaukais, bėgiodavau kaip berniukas, žaisdavau su berniukais. Mes karstydavomės po medžius, statydavome žaislines būdeles iš nereikalingų daiktų“, – pasakoja Dileta.
Savo vaikystės vasaras dainininkė leisdavo Jurbarko rajone, kaime, pas senelius. „Kai tik pavasarį išlysdavo saulė, negalėdavau sulaukti, kada pamokos mokykloje baigsis ir tėvai mane išgabens pas senelius“, – prisimena.
Vaikystės kaime Dileta turėjo savo draugų kompaniją. Joje buvo vieni berniukai. Žiemą kai kurie paauglių žaidimai tapdavo pavojingi. Na, kad ir lėkti rogėmis tiesiai į upelį. „Kartą įlūžau, parėjau šlapia namo, bet nuo tėvų savo išdaigą sugebėjau nuslėpti“, – juokiasi.
Tačiau vieną vaikišką Diletos išdaigą mama vis dėlto išsiaiškino. „Tai nutiko pirmoje ar antroje klasėje, – prisimena dainininkė. – Turėjome fotografuotis klasės nuotraukai. Iš vakaro išsiploviau galvą, o ryte prasibudau su stovinčiu kuokštu pakaušyje.
Kad ir kiek mamos laku purškiau, plaukų putomis tepiau, plaukai stovėjo, kaip stovėję. Tada nusprendžiau juos pakarpyti filiravimo žirklėmis, kurias namie buvo palikusi mamos draugė kirpėja. Nepadėjo... Galiausiai pasiėmiau tėčio skutimosi peiliuką ir išsiskutau pakaušį. Žiūriu, puikiai, niekas nebestovi, tačiau po keleto minučių sustingau – ir ką aš padariau!“
Vėliau Diletai mama pasakojo negalėjusi atsistebėti dukros gerumu – pamokas ruošia, plaukus pati šukuoja, pusryčius pasidaro. Paslaptis išaiškėjo vieną dieną, kai Dileta vėlavo į muzikos mokyklą. „Sėsk, sušukuosiu plaukus“, – liepė mama. „Aš pati!“ – mėgino ginčytis Dileta, tačiau su mama juk nepasiginčysi. „Atsisėdau ir drebu, – prisimena. – Mama nesakė nieko, tik paskui nukirpo plaukus trumpai ir laukė, kol visi susilygins“.
Dileta neprisimena, kad tėvai ją būtų stipriai baudę. Pabardavo, pasikalbėdavo. „Pokalbis yra geriausia auklėjimo priemonė, – įsitikinusi, – taip auklėsiu ir savo vaikus“.
