– Kai kurie jūsų kolegos aktoriai tiesiog eina iš serialo į serialą, o jūs pasirodėte visai neseniai... Kodėl?
– Paprasčiausiai sutapo daug aplinkybių: ir nenorėjau, ir negalėjau, be to, ir nekvietė. Net ir šio vaidmens seriale buvau beatsisakanti. Mat pirmosios serijos filmavimas sutapo su premjera Valstybiniame jaunimo teatre – rugsėjo pabaigoje vyko režisieriaus Arvydo Lebeliūno rusų dramaturgo Vasilijaus Sigarevo pjesės „Gupelė“ premjera. Kiek žinau, prodiuserių kompanija „Videometra“ jau buvo beieškanti kitos aktorės, tačiau mano kolega ir partneris Andrius Bialobžeskis išreiškė gana griežtą norą filmuotis su manimi. Negalėjau nuvilti Andriaus. Nepaisant to, kad jis ekrane prieš mane mosuoja kumščiais, mes esame bičiuliai. Myliu ir gerbiu jį... Be to, žinojau, jog po „Gupelės“ neturiu jokių darbo planų. „Ai, – pamaniau, – man – ne dvidešimt, tad kada dar turėsiu galimybę filmuotis?“
Smalsumas nugalėjo.
– Ar manote, kad jūsų sukurtas Tamaros vaidmuo „Gupelėje“ turėjo įtakos ir seriale jūsų kuriamai Rūtai?
– Rūta ir Tamara viena kitai neturėjo jokios įtakos. Jas vienija tik tam tikri bendri bruožai: nuolankumas, naivumas, kaltės jausmas. Tamara – daugiau komiška nei dramatiška.
– Žiūrint į engiamą, vyro smurtą patiriančią Rūtą, nejučia peršasi mintis: „Kaipgi po tokių scenų jaučiasi jos kūrėja?“ Iš tiesų, ar galite po filmavimų džiugia ir pakilia nuotaika eiti namo, šypsotis ir džiaugtis gyvenimu?
– Aš gal labiau kenčiu kaip žmogus skaitydama scenarijų, o ne filmuodamasi. Skaitau ir juntu, kaip mane atakuoja ta smurto ir patyčių lavina. Filmavimo aikštelėje tiesiog apie tai nėra kada galvoti, nes čia yra daug techninio darbo – justi kameras, apsimesti, kad šalia nėra filmavimo komandos (o ji – ganėtinai didelė). Čia daug tų „Pradėjom“ ir „Stop“. Į savo namus Rūtos gyvenimo naštos nesinešu. Visi personažai lieka už mano namų durų. Aš esu aš. Gyvenu savo gyvenimą. O jie turi savo laiką ir savo vietą. Tik kartais paaugliai gatvėje neleidžia užsimiršti. „Ją Danielius muša!“ – rodo pirštais. Tai nėra malonu. Man labiau patinka būti nepastebimai.
– Ar tikite, kad Rūtos ir Danieliaus šeimos pavyzdys atspindi realią Lietuvos visuomenės padėtį?
– Manau, kad Rūtos ir Danieliaus gyvenimas nėra iš piršto laužtas. Ši tema mūsų visuomenėje – ne naujiena. Užtenka pavartyti spaudą...
– Ką jūs pati manote apie savo herojės gyvenimą, ar visus jos žingsnius galite suprasti ir pateisinti?
– Mano Rūta turi išeiti tam tikrą gyvenimo mokyklą, paruošti pamokas ir... atsistoti ant kojų. Tik aš... gal ir juokinga, bet sergu už Rūtos ir Danieliaus šeimą. Man visada gaila yrančių šeimų. Mes abu su Andriumi juntame, kad tai labai skaudi tema su smurto ir brutalumo akcentais. Tiesa, skaitant scenarijų įspūdis – dar baisesnis. Vaidindami ir fantazuodami stengiamės padėtį šiek tiek sušvelninti. Juk ir žiūrovų gailestis nėra beribis. Tikiuosi geros pabaigos. Juk serialuose, kaip ir pasakose, privalo būti laiminga pabaiga.
– Šalia jūsų seriale sukinėjasi ir trys maži aktoriukai. Kaip jums sekasi su jais susišnekėti?
– Mūsų mažieji aktoriukai, mūsų vaikai, yra nuostabūs, tikri gyvi „sidabrai“. Kartais tenka gerai pasmailinti liežuvį, kad paklausytų, laiku pasakytų repliką ir nepabėgtų iš aikštelės. Mažajam – tik dveji metukai. Jie visi labai organiški.
– Kas jums yra didžiausia šeimos gyvenimo vertybė?
– Man didžiausia vertybė – meilė. Į šį žodį telpa viskas: pasitikėjimas, supratimas, atjauta, švelnumas...
– Ar jums būtų paprasta dėl šeimos gerovės atsisakyti aktorystės?
– Dėl šeimos gerovės atsisakyti aktorystės nenorėčiau. Labai nukentėtų ta gerovė. Aktorystė – tai profesija, kuri mus maitina.
– Jūsų vyras Nerijus Gadliauskas – taip pat aktorius. Plačiajai visuomenei jis bene labiausiai žinomas iš jau ne vieną sezoną gyvuojančio TV3 serialo „Moterys meluoja geriau“, kur vaidina žmonos valdomą sutuoktinį Robertą. Ar namuose jūs dažnai aptarinėjate vaidybos reikalus?
– Apie teatrą šeimoje kalbame retai. Na, nebent prieš premjeras. Duodam vienas kitam į kaulus be gailesčio. Tai padeda augti.
– Ar žiūrite serialą „Moterys meluoja geriau“?
– Praėjusį sezoną žiūrėjau, bet kiekgi galima žiūrėti. Mūsų visa šeima dabar per TV6 žiūri rusų serialą „Rezidentai“. Tai labai geras serialas – puikus scenarijus, tekstai, kur nieko nei pridėsi, nei atimsi, profesionalus operatorių darbas, labai vykęs montažas. Kitaip tariant, visi serialo komponentai – labai vieningi.
– Abu su vyru dirbate tame pačiame Jaunimo teatre. O ar daugelyje spektaklių vaidinate kartu?
– Mes ne tik esame to paties teatro aktoriai, mes ir mokėmės tame pačiame kurse. Taip, yra nemažai spektaklių, kuriuose vaidiname kartu, bet nebūtinai esame pora.
– Vaidinti su savo sutuoktiniu – didelis pranašumas?
– Pirmiausia tai – didelis patogumas, nes paskui mes kartu grįžtame namo. O jei rimtai, tokios partnerystės scenoje aš nesureikšminu. Scenoje apie tai paprasčiausiai negalvoju.
– Nerijus seriale vaidina mamytės lepūnėlį, nepratusį prie buities darbų. O koks jis namuose – ar galite visiškai pasikliauti savo vyro kompetencija, kai nulūžta durų rankena ar namams reikia generalinės tvarkos?
– Aš gyvenu kaip mielinė bandelė „užpečkyje“. Daugeliu atvejų esu labai nesavarankiška. Tai charakterizuoja žmogų, su kuriuo gyvenu. Televizijos žiūrovai yra linkę tapatinti filmų herojų gyvenimus su aktorių gyvenimais. Antai Nerijus Jaunimo teatro spektaklyje „Keturiais vėjais“ vaidina poetą, rašytoją Kazį Binkį. Į šį spektaklį dažnai atvažiuoja vyresnių klasių moksleivių. Scenoje vos išvydę Nerijų, daugelis suprunkščia, nes jo pasirodymas iškart siejasi su serialo Robertėliu. Tik vėliau, įsigilinę į spektaklio turinį, žiūrovai suvokia, jog tai visai skirtingi dalykai. Iš tikrųjų tas Robertėlis namuose nėra toks kvailas, Danielius nėra smurtautojas (juk jis turi pianisto rankas!), o Rūta tikrai nėra nuolanki, nuskriausta vištelė.
– Auginate du sūnus. Ar jiems įdomus teatras, serialai, kur vaidina jų tėvai?
– Dovydui eina trylikti metai, o Benediktui greitai sukaks dešimt. Prišnekinti juos eiti į teatrą nėra lengva. Jiems sunku keletą valandų nusėdėti vienoje vietoje. Kartą po „Raudonosios Žizel“ Operos ir baleto teatre, po ilgų baleto artistų reveransų, mažasis sūnus gana garsiai pratrūko: „Ačiū Dievui! O dabar – namo! Valgyti!“ Šis žmogutis į patalą gulasi su krepšinio kamuoliu.
– Jeigu draugai ar pažįstami, negyvenantys Lietuvoje, prašytųsi jūsų pakviečiami į spektaklį, kuriame jaučiatės geriausiai atskleidusi savo aktorės talentą, į kurį juos nusivestumėte?
– Yra nemažai spektaklių, kurie man mieli. Vaidinau Antono Čechovo pjesėse: Aną Petrovną – „Ivanovas“ (rež. Algirdas Latėnas), Mašą – „Trys seserys“ (rež. Eimuntas Nekrošius). Vaidinau Margaritą dar ir šiandien rodomame spektaklyje pagal Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“ (rež. Oskaras Koršunovas), tik trisdešimčiai žiūrovų skirtoje pjesėje „Liūdnos dainos iš Europos širdies“ (rež. Kristianas Smedsas), režisieriaus A. Lebeliūno pastatytose pjesėse: Dorisę – Bernardo Sleido „Kitais metais tuo pačiu laiku“, na, ir Tamarą jauniausiame „kūdikėlyje“ – V. Sigarevo „Gupelė“. Teko daug gastroliuoti, pamačiau pasaulio.
– Kuris darbas iš jūsų pareikalavo daugiausia pastangų?
– „Liūdnos dainos iš Europos širdies“. Šis spektaklis pastatytas pagal Fiodoro Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“. Tekstus kūrėme kartu su režisieriumi, buvo labai daug improvizacijos, bandymų. Čia žiūrovai sėdi labai arti, dalyvauja spektaklyje. Todėl buvo daug bandymų su tuščiomis kėdėmis, įsivaizduojant, kad ten sėdi publika. Man tas spektaklis – labai mielas. Jį šešis kartus iš eilės vaidinau Švedijoje, dešimt – Suomijoje. Jis jau įaugęs į mane, jame labai gerai jaučiuosi. Šis spektaklis kaskart būna vis kitoks, nes vis kitokie žiūrovai ateina jo žiūrėti.
– Ar svajonės jums padeda gyventi? Koks jūsų svajonių vaidmuo?
– Esu laiminga aktorė. Ir svajonių vaidmenį turiu, bet dėl prietaringo būdo neišduosiu. Tiesa, naują kilimą jau po truputį audžiu!.. Kai nuoširdžiai svajoji, svajonės tikrai išsipildo.
– Šiuo metu turite darbų ir teatre, aktyviai dirbate ir TV seriale. Ar tai reiškia, kad išgyvenate didžiausio pakilimo laikotarpį?
– Nepasakyčiau. Apie septyniolika metų dirbdama teatre įsitikinau, kad teatrinis gyvenimas – tarsi sinusoidė: žiūrėk, tai visiškas štilis, tai pakilimas, tai ramybė, tai gastrolės...
– Jums patinka gastrolės?
– Kartais išvažiuoti labai sveika, bet jeigu jų labai daug, pradeda varginti. Ilgiausiai buvau išvykusi apie tris savaites, o vyras su O. Koršunovo „Vasarvidžio nakties sapnas“ buvo išvykęs tris mėnesius. Per tą laiką ir sūnus prakalbėjo. Kai tėtis išvyko, sūnus dar nekalbėjo, o kai sugrįžo, jį nustebino „Labas, tėti“.
– Ar išmokti ilgą tekstą – jums didelis iššūkis?
– Tekstus teatre mokomės iš lėto, nuosekliai repetuodami. Jie įlenda į galvą be didelių pastangų ir ilgam. Seriale tekstą gauname prieš filmuojant sceną. Kelis kartus permetu akimis, „nufotografuoju“ ir po filmavimo... iškart pamirštu. Teatro menas – gyvas, kintantis, o to, ką nufilmuoji, jau nebepakeisi. Teatre girdi, junti žiūrovą. Televizija nesuteikia tokios galimybės. Tai man visai nauja patirtis, tam tikra prasme aš mokausi.
– Ar tapti aktore buvo sena jūsų svajonė?
– Gimiau ir augau Kazlų Rūdoje. Mokykloje lankiau literatų būrelį „Diemedis“. Šventėms statydavome įvairius spektakliukus. Nebuvau nei poetė, nei prozininkė, bet man labai patiko vaidinti. Tačiau aktore niekada nesvajojau tapti. Toks pasirinkimas įvyko dėl fantazijos stokos. Baigusi mokyklą stojau į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros ir kartu į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją studijuoti aktorystės. Įstojau į neakivaizdinį skyrių Vilniaus universitete, tačiau gerai pamąsčiusi, kad mokytoja dirbti negalėčiau ir tai darbas ne mano nervams, nes jam reikia pašaukimo ir geležinės sveikatos, tiesiog nupėdinau sesers Eugenijos, Kauno valstybinio akademinio dramos teatro aktorės, pėdomis. Ji nuo vaikystės tikrai žinojo, kad nori būti aktorė.
– Tėvai, išgirdę, kad ir jūs norite būti aktorė, nesakė, jog šeimoje užtenka vienos?
– Ne, tėvai niekada nesikišo į mano profesinius dalykus. Jie puikūs tuo, kad mumis labai pasitikėdavo. Jie niekada mūsų nekontroliuodavo, gal tik pirmoje klasėje tikrindavo, ar mes paruošėm pamokas.
– Ar abi seserys aktorės domisi viena kitos darbais?
– Kai atvažiuojam gastrolių viena pas kitą, o šiaip specialiai nevažinėjame, nes palikti namus ir visai dienai išvažiuoti tiesiog nebūna laiko. Mano vaikai – dar nedideli, jiems reikia dėmesio. Be to, spektakliai ir jai, ir man būna vakarais ir dažnai sutampa.
– Kokius viena kitos darbus labiausiai gyrėte?
– Mes šiaip esame labai santūrios ir komplimentais nesišvaistome. Aš gerai atsimenu spektaklį vaikams „Meškos trobelė“, kur ji vaidino įspūdingą mergaitę, „blogietę“. Supratau, kad jai ir jos vyrui patiko spektaklis „Kitais metais tuo pačiu laiku“. Sakė, dar kartą su malonumu pažiūrėtų. Šis spektaklis apskritai jiems padarė įspūdį, bet ne dėl to, kad aš jame vaidinu.
– Kokie dalykai jums geriausiai leidžia užmiršti tai, kas esate ir kokie svarbūs darbai jūsų laukia?
– Galima sakyti, jog esu tikra darboholikė ir geriausiai jaučiuosi tada, kai dirbu. Kadangi gyvename nuosavame name netoli sostinės, gražiame gamtos kampelyje, mano laisvalaikis yra susijęs su daržo ar buities darbais. Kartais nutveriu virbalus. Nors nesu profesionali mezgėja, šis užsiėmimas man padeda nusiraminti. Ir netrukdo mąstyti. Mes su vyru labai mėgstame „Kino pavasarį“, beje, jis jau artėja. Nusiperkame bilietus į patį vėlyviausią seansą, įsitaisome paskutinėje eilėje, dažniausiai pavyksta pamatyti labai gerą filmą.
– O teatras laisvalaikiu – puikus pasirinkimas?
– Kartais nueinu pažiūrėti kolegų darbų. Tiesa, nelabai mėgstu premjerų. Man pačiai nervai nelaiko matant, kaip aktoriai jaudinasi. Apie spektaklį negalima spręsti iš premjeros. Reikia žiūrėti kokį dešimtą spektaklį, kai aktoriai jau atsipalaiduoja, pradeda fantazuoti.
– Sūnums laiko užtenka?
– Kai baigiasi diena ir ateina laikas miegoti, o vis dar norisi pabendrauti su vaikais, visi žaidžiame „žodį“ – sakome raidę ir kiekvienas turime pasakyti žodį iš tos raidės. O čia, žiūrėk, jau vienas žaidėjas ir iškrito iš žaidimo – miegas užmerkė akis. Kadangi turiu du berniukus, o berniukai yra judrūs, jiems reikia futbolo ar krepšinio, muštynių, šiuo klausimu jiems galiu mažai padėti...
– Klausydamas jūsų supratau, kad esate laiminga moteris, kuriai nieko netrūksta?
– Žmogui visada ko nors trūksta. Jeigu jis nieko neplanuotų, apie nieką nesvajotų, nebūtų stimulo gyventi. Aš – irgi ne išimtis. Sau ir visiems labiausiai linkiu sveikatos, pozityvumo, kurio labai trūksta mūsų visuomenėje. Būti pozityviam nėra lengva. Tai tarsi siekiamybė, didelis noras. Aš apie tai daug galvoju.