Balansai, ataskaitos,... tada važiavau namo, kur televizorius laukė savo eilės dienos rutinoje. Norėjau pasukti mašiną į kitą pusę, visiškai kitą pusę, kurios gal išvis net nebuvo. Bet nepasukau...

***

Trumpos atostogos.

Vaikštinėdama jūros pakrante pirmą kartą pamačiau žmogų, kuriam akyse švietė rami, primenanti tylą muzika. Tas žmogus atėjo į mano gyvenimą su pajūrio vėju, be praeities ir be ateities, tik su begaline dabartimi.

- Ar tave čia išmetė jūra? – Klausiau akimis.

- Ne... – Bylojo nepažystamojo žvilgsnis.

- Kažko ieškai? – Neišdrįso paklausti mano siela.

- Smiltelės smėlio. Ją nusinešė jūra. – Liūdėjo jo širdis.

***

Lietingas rudens šeštadienis.

09.29 ir 46 sekundės. 09.30 jau turėjau būti kavinukėje prie bažnyčios. Įsispyriau į juodus batelius, užsimečiau paltelį ir jau bėgau pro duris. Dar kartą žvilgtelėjau į laikrodį: 09.29 ir 46 sekundės. - Nieko baisaus, vėluosiu tik kelias minutes. Kavinukė čia pat, už kelių namų. – Raminau save.- 09.29 ir 46 sekundės. Velnias... Sustojo. Turbūt jau labai vėluoju.

Išbėgusi į gatvę išsigandau. Lietaus lašai buvo pakibę ore, žmonės nurimę skubėjime, mašinos sustoję važiavime. Bėgau per lietų lydima juokingų, sustingusių žmonių grimasų, susirinkdama visus lašus ant palto ir palikdama tunelį nelyjančiame lietuje.

Iš kavinukės sklido ramybė. Praveriant duris, pirmą kartą neskambėjo virš jų pakabintas varpelis. Šmikis jau sėdėjo viduje, prie pianino. Jis visuomet grodavo nuostabiai, bet tą kartą ore sustingusi fa nata man rėžė ausį. Patraukiau Šmikio ranką nuo klavišų, bet fa nata skambėjo toliau. Paėmusi Šmikio puodelį nuo pianino, gurkštelėjau kavos. Pirmą kartą ragavau tokios bekvapės ir šleikščios kavos.

Apsidairiusi pamačiau prie trečio staliuko sėdinčią pagyvenusią moteriškę su puodeliu arbatos. Senukas sėdintis prie lango slapčiomis ją stebėjo. Kiekvieną šeštadienio rytą jis sėdėdavo toje pačioje vietoje ir slapta stebėdavo ponią, prie trečiojo staliuko. Kiekvieną šeštadienio rytą jis atsinešdavo su savimi tamsiai raudoną rožę ir kiekvieną šeštadienio rytą pasidrovėjęs įteikti rožę, išeidamas pamerkdavo ją į ant staliuko stovinčią, melsvais piešiniais margintą vazą.

Prie ketvirto staliuko sėdėjo vyriškis su juodu kostiumu, prie ausies priglaudęs mobilų telefoną. Jis visuomet išbėgdavo iš kavinukės palikęs ant stalo pusryčius ir puspilnį puodelį kavos.

Senučiuko, sėdinčio prie lango, rožę padėjau pagyvenusiai moteriškei prie trečio staliuko, o vyriškio su kostiumu mobilų, ištraukusi iš rankos, įdėjau į švarko kišenę. Pasiėmusi kėdę atsisėdau prie Šmikio ir spaudžiau nebylius pianino klavišus, o fa nata vis skambėjo ir skambėjo ore.

***

Rytas. 09.29 ir 46 sekundės. Apsiaviau savo mėgiamiausius batelius, užsimečiau švarkelį, pagriebiau skėtį, nes lauke lijo, ir jau darydama duris paskutinį kartą žvilgtelėjau į laikrodį. 09.29 ir 46 sekundės.

- Po galais, laikrodis sustojo... – Prisiminusi nakties košmarą pajutau silpną nerimą.

Išbėgusi į gatvę išskleidžiau skėtį, mane aptaškė pravažiuojanti mašina, traukdamasi atgal atsitrenkiau į stambų vyriškį ir atsiprašiusi jo nubėgau į kavinukę.

Mažas paauksuotas varpelis, pakabintas virš kavinukės durų, mane pasitiko savo maloniu tilindžiavimu. Šmikis sėdėjo prie pianino ir grojo pasakišką melodiją. Prie trečio staliuko sėdėjo senukas ir pagyvenusi moteris laikanti rankoje tamsiai raudoną rožę. Vyriškis juodu kostiumu, pasidėjęs mobilų telefoną į švarko kišenę, prašė padavėjo atnešti jam dar kavos.

Pasiėmusi kėdę atsisėdau prie Šmikio. Žvelgdama jam į ilgus pirštus, greitai bėgiojančius pianino klavišais, leidausi užhipnotizuojama jo muzikos. Ore sklandė daugybė susiliejančių natų, o mano nosytė užuodė ant pianino padėtos Šmikio kavos aromatą ir iš virtuvės atsklindantį kepamų bandelių kvapą. Kažkas pravėrė kavinukės duris ir iš lauko ataidėjo bažnyčios varpų skambesys, kviečiantis į pamaldas.

***

Kartais namuose girdėdavau Šmikio švelnų knarkimą, basų kojų trepsenimą, sarkastišką juoką ar tylų dainavimą. Jis surinkdavo nuo stogų varvančius lietaus lašus, palaistydavo kambario gėles, įleisdavo saulės spindulius pro langą arba nukniaukdavo kokį saldainuką iš „dėžutės liūdnoms dienoms“.

Mano gėlėms jis labiau patikdavo nei aš. Savaime suprantama, juk jis prižiūrėdavo mus visas. O aš tik kartais prisiminusi, kad senokai jas laisčiau įpildavau savo baigiančios atšalti arbatos.

***

- Šmiki, nori padainuosiu lopšinę?

- Aš juk ne vaikas...

- Vis vien padainuosiu, o tu miegok.

- Mhm...

- Už lango varvekliai braška, o namuose jauku. Į sapnų karalystę pakyla, arkliukas ant sparnų. Angelėliai žarsto cukruotas snaigutes. Paimk mane už rankos ir bėgam pabraidyti, po debesų pusnis. Ten rožės be spyglių, o žvėrys be dantų... – Kikenau pati sau.

Šmikis jau miegojo, o jo veide spindėjo rami, tarytum vaiko, šypsena.

***

- Sveiki, sveiki!!! Štai ir aš, pagaliau vėl su jumis. – Plyšavo įkyrus tipas iš radijo.

- Bjaurybe, muzikos leisk paklausyti. – Niurzgėjau perjungdama kitą radijo stotį.

Štai tada... Atrodo tada ir išgirdau dainą apie verkiantį Berlyną. Ėmiau svajoti pamatyti ašaras - to didelio miesto ašaras. Mėginau prisiminti kiek kartų gyvenime teko matyti ašaras: kažkokio vargšo krokodilo iš televizoriaus ekrano, keistos žmogystos kitapus veidrodžio, mažo vaiko, kuriam mama nenupirko lėktuvėlio ir kiti abejotinos reikšmės atvejai.

***

Buvo pavasario rytas. Lijo lietus. Orai darėsi vis šiltesni.

Šmikio akyse spindėjo lietus. Liūdnas lietus...

***

Nuvykusi į Berlyną važinėjau metro, klaidžiojau tarp pastatų, rodos siekiančių dangų, o naktį Berlynas pravirko. Lygiai taip pat, kaip ir toje dainoje. Milžiniškos ašaros krito užpildydamos visus gatvių plyšelius, tekėdamos stogais, grodamos palangėmis liūdniausias melodijas, susiliedamos į upelius ir pranykdamos kažkur po naktinėmis Berlyno gatvėmis.

***

Naktį, po daugelio kitų naktų, praleistų svetimame mieste grįžau į užmigusį Vilnių. Vienišame savo lange įjungiau blausią lempelės šviesą. Šmikio jau seniai nebebuvo, tik apdulkėjusi atvirutė ant stalo... Grįžo į Šveicariją. Išvažiavo kaip paprastas žmogus, o juk kažkada sugebėjo paversti mano gyvenimą stebuklu.

Sudžiuvusios kambarinės gėlės, kurias vadinau savo Edeno sodu, priminė Sacharos dykumą. Ir ta tyla, visai kaip dykumoje, kai girdisi tik vėjas.

***

Pralenkdama eilinę mašiną gatvėje išsigandau, kad savo gyvenimą jau senokai pralenkiau. Viskas kas gražu, rodėsi, liko pasimetę praeity. Norėjau vėl išgirsti dainą apie Berlyną, tikėdamasi nors kiek pamarginti baltą dabarties lapą. Bet dainos nebebuvo nei radijo stotyse, nei kur nors kitur... Kaip nebebuvo Šmikio ir Berlyno ašarų.

***

Šeštadienio rytą pamėgtoji kavinukė - tuščia. Nei senučiuko su rože, nei pagyvenusios moteriškės, nei vyriškio su juodu kostiumu. Tik niūri tyla slankiojanti iš kampo į kampą. Kokie burtai šioje dykumoje kažkada buvo sukūrę nuostabiausią oazę?

Ir tik pasirodęs padavėjas priminė, kad čia visada ir buvo ta jauki oazė. Kaip kadaise, net nesudvejojęs ir nelaukdamas kol užsisakysiu, atnešė indelį su mano mėgstamiausiais vaniliniais ledais ir vyšnių uogiene. Padėjęs indelį prisėdo šalia, ant gretimos kėdės.

- Žmonės ateina su savo gyvenimais, atrodo nepaprastai įdomūs, norisi pabendrauti su jais, pažinti, matyti kasdien. Bet nepasakysi „palauk“, „neišeik“. Toks jau tas verslas. Tu lieki čia, o jie išeina. Ateina kiti. Taip ir gyvenime,... nes toks jau jis yra... – kalbėjo padavėjas žvelgdamas pro langą ir mintimis pasiklysdamas tarp gatve skubančių žmonių.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Nematomi žvalgybininkų karai, pinigai ir naujas ginklas – moterys (28)

Mečys Laurinkus – pirmasis Nepriklausomos Lietuvos žvalgybos vadas. Koks šio profesionalo...

Latvijos talentų nesulaikiusi Lietuvos rinktinė kapituliavo Rygoje (752)

Kontrolinėse rungtynėse Rygoje Europos čempionatui besirengianti Lietuvos rinktinė pralaimėjo...

Kaip iš siaubo filmo: Baltimorės monstras pardavinėjo aukų kūnus užkandinėje (18)

Neseniai mirė žudikas maniakas Josephas Roy’us Metheny’is, dažnai vadinamas Baltimorės...

Profesinė liga baigėsi kankinimo prietaisą primenančiame vežimėlyje (68)

Lazdomis varomas invalido vežimėlis . Kai kam jis panašus į kankinimo prietaisą, bet vos...

Atrodo paprasta, bet efektyvu: kaip miestai gelbėjasi nuo nepakeliamos kaitros

Didmiesčiai visame pasaulyje ieško būdų, kaip išgyventi vasarą ir išsaugoti gyvybes. Kovoje su...

Po įgyvendinto plėtros projekto „Mega“ tapo sunkiai atpažįstama (29)

Po metus trukusių plėtros darbų didžiausias prekybos ir laisvalaikio centras vidurio Lietuvoje „...

Danijos vėjo jėgainės gali atsirasti ir prie Lietuvos krantų (22)

Kitąmet šimto penkiasdešimt metų jubiliejų minėsiantis Danijos Esbjergo uostas yra vienas...

Japoniją pribaigė ne atominė bomba, o Stalino sprendimas? (617)

Šiemet buvo minimos 72-osios Hirosimos bombardavimo metinės. JAV branduolinio ginklo panaudojimas...

Nevaldoma kinų kosminė stotis netrukus kris į Žemę (19)

Nevaldoma Kinijos kosminė stotis, kaip teigiama, po mažiau nei vienerių metų sugrįš į Žemės...

Neatsakingas antibiotikų vartojimas sukelia pavojingas infekcijas pražūtingiausia senyvo amžiaus pacientams (2)

Anot medikų, neatsakingas antibiotik ų vartojimas didina pavojingų infekcijų riziką. Jų...