„Ši ekspedicija man buvo šeštas bandymas kopti į aukštesnį nei aštuonių viršūnę kilometrų, bet nei vienoje ankstesnėje ekspedicijoje neteko susidurti su tokia gausybe didesnių ar mažesnių problemų,- sako Saulius Vilius. -Dar niekada planuojant kopimą į aukščiausias pasaulio viršūnes triskart neteko keisti kalno. Dėl olimpinių žaidynių Kinijoje negavome leidimo kopti nei į Čo Oju, nei į Sisia Pangmos viršūnes. Kaip ten bebūtų, manau, nei vienas mūsų komandos narys nesigaili ambicingų planų - kopti į Daulagirio viršūnę.“

Nei vienam iš lietuvių alpinistų nepavyko pasiekti septintos pagal aukštį pasaulyje viršūnės. Ekspedicijos vadovo teigimu, gal kam pagrindinė priežastis skambės keistai, bet pritrūko sėkmės, kuri alpinistams labai svarbi.

„Nepasisekė su orais, nes prie kalno atvykome šiek tiek vėluodami. Mūsų pasirinktas kopimo laikas labiau tiko Tibeto, bet ne Nepalo kalnams. Dėl šios priežasties kurį laiką į kalną lipome, kai aplink nebebuvo nei vieno kitų šalių ekspedicijų alpinisto. Dėl lenkų grupės klaidos teko du kartus įkūrinėti antrąją stovyklą. Antrakart teko aukštyn užnešti dvi aukštumines palapines, deguonį, maistą ir kitą alpinistinį inventorių, kuris per klaidą buvo nugabentas žemyn“,- išgyvenimais dalijosi S.Vilius.

Labai daug jėgų ir laiko kopiant į Daulagirio viršūnę Lietuvos alpinistai prarado gelbėjimo darbuose. Tuo metu, kai buvo planuojamas nuoseklus kopimas viršūnės link drauge su kitų šalių alpinistais ir aukštuminiais šerpais, teko viską atidėti ir skubėti į pagalbą savo ir kitų grupių kopėjams.

Du lietuviai - Egidijus Mockus ir Ernestas Markšaitis, buvę antroje stovykloje sugebėjo suteikti būtiną pagalbą žemyn besileidžiančiam, pervargusiam ir rankas nušalusiam Argentinos alpinistui, kurio draugas buvo žuvęs vos prieš kelias dienas. Beveik tuo pat metu kiti lietuviai skubiai žemyn nuleidinėjo insultą patyrusį savo komandos narį. Buvo padaryta viskas, kas įmanoma, ir ligonis jau kitos dienos popietę buvo patalpintas intensyvios terapijos skyriuje, vienoje geriausių Katmandu klinikų.

Šiemet ant Daulagirio šlaitų žuvo du alpinistai.

Po trumpo poilsio Lietuvių alpinistai net ir likę vieni ant Daulagirio šlaitų tęsė kopimą ir vienam grupės nariui du kart pavyko pasiekti šturminę aukštuminę stovyklą, iš kurios buvo planuojamas kopimas aukštyn. Antrąkart su Lietuvos alpinistu šią stovyklą pasiekė ir vienas grupės šerpų. Antrasis šerpas dėl sveikatos sutrikimų nei karto nesugebėjo pakilti net į antrąją stovyklą, ir tuo metu jau buvo pakeliui į Katmandu ligoninę.

Po labai vėjuotos nakties 7200 metrų aukštyje buvo priimtas sunkus sprendimas nebetęsti kopimo ir leistis žemyn. Po beveik visą naktį kritusio sniego ryte buvo įsitikinta, kad sprendimas leistis buvo teisingas. Visai šalia bazinės stovyklos nuo lietuvių alpinisto atsilikęs šerpas vos išvengė sniego lavinų.

„Patirtis ir išgelbėti kolegos šios ekspedicijos metu mums buvo svarbiau nei viršūnė,- įsitikinęs lietuvių ekspedicijos vadovas Saulius Vilius. – Manau, tokios pat nuomonės dabar būtų ir Dainius Makauskas.“

Legendinio Lietuvos alpinisto atminimui ir buvo skirtas šis Lietuvos alpinizmo asociacijos ir fondo “Baltų Žygiai” organizuotas projektas. Dainius Makauskas buvo pirmasis lietuvis, sėkmingai įveikęs aštuonių kilometrų aukščio kalną. 1990 metų rudenį alpinistas sėkmingai įkopė būtent į Daulagirio viršūnę, bet niekada iš jos nebegrįžo.

Lietuvos alpinistų ekspedicijos dalyviai nuoširdžiai dėkoja visiems, kurie tikėjo žygio į Daulagirio viršūnę prasme ir jiems šiame kopime padėjo.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją