Jautresnės krauna jaunesniems, gražesniems, labiau nuodėmingos ar prašymų daugiau prikaupusios – vyresniems, labiau patyrusiems, pažintį su Dievu seniau užmezgusiems.
Ir darbas geras, ir tvirtas žingsnis išrišimo link. Nes Laoso budistų širdimi vadinamame mieste viskas labai panašu. Tik drabužiai vienuolių mažiau judesius kaustantys. Ir spalva linksmesnė.
Kasryt saulei tekant eina susikaupusi vilkstinė su puodais, o į juos ryžiai ir kitokios gėrybės rankomis tiesiamos. Nevalia vienuolių rimties trikdyt kalbomis, kelio pastoti, ryšio su kosmosu nutraukt. Tik ne kaži kaip tai įgyvendinti pavyksta. Turistai blykstėm akina, sumaištį dėl geresnio kadro kelia. O ir vietos moterėlės nesnaudžia, čia pat ryžius norintiems pasidalinimo malonumą patirti pardavinėja, vis galvom krato: “mažai, mažai perki, vienuolių daug, visiems neužteks”.
Lyg nuo tavęs vieno priklausytų, kas šiandien bado dieta vaduosis. Negresia jiems ji. Puodai eisenos gale jau gausybės ragą primena, todėl su ta pačia, netrikdoma veido išraiška, ryto pagrindinės gatvės žvaigždės beria perteklių šalia su dideliais krepšiais bindzenantiems vaikams ir vargetoms, atsirenka, kas gardžiau, atsikrato kaupu. Ir dėl saiko dorybės. Ir dar dėl to, kad kai kurie ryžiai galbūt jau trečią rytą taip keliauja: sako, yra ir pas juos nesąžiningų moterėlių, tą likusį perteklių vis susirenkančių ir vėl per kitą aušrą turistams parduodančių.
Ir nesuka jos galvos dėl tikslo ištrūkti iš nesibaigiančio gyvenimų rato. Kažkuriame kitame jų pabandys iš naujo. Kol kas joms ši diena terūpi.
Aną dieną, sėkmingai pasibaigus mūsų pačių šventai krepšinio sklaidos misijai džiunglėse, kur, sako, naktimis jau ir drakonai trys prieš tris varžybas rengia, turėjom planuotą laisvą pusdienį.
Todėl buvo laiko ir patiems vietiniu sportu pasidomėt. O vadinasi jis “tiubingu”. Net į tą krepšinį panašus kažkiek, nes apranga irgi tokia – ant petnešėlių. Dar gauni pripūstą sunkvežimio rato kamerą. Tada sukrauna tavo komandą į tuk tuką, nuveža tolokai už miesto, į medžių ir krūmų raizgalynę, praveda jiems vieniems žinomais takais ir parodo upę.
- Va, upė, - sako treneris.
- Gerai. – Atsako jam žingeidus žaidimo naujokas. - Tai ką? Kas toliau?
- Nieko. Meti pūslę ant vandens, atsisėdi į ją ir leidies pasroviui.
- O kiek kėlinių? – bando įkyresnis žaidėjas smalsaut. Bet tik sunervina vietinį šio sporto veteraną:
- Kiek barų pakeliui ant kranto rasi, tiek ir kėlinių. Tik finišo nepraplaukit. Už inventoriaus negrąžinimą iki saulėtekio – bauda ir diskvalifikacija.
Ir nuvažiavo.
Vėsu nebuvo. Plius keturiasdešimt. Ir neaišku, kiek laiko tęsis varžybos. Bet negi grįši su tais ratais. Žmonės užjuoks. O ir kelias ne artimas. Vis upe arčiau turėtų būti. Turėtų. Nes upės srovės karščiausiu metų laiku visai nesimato. Ne ta kryptim atsispyręs nuo kranto ir aukštyn vandeniu gali taip pat sėkmingai nulinguoti. Todėl pradžioje paleidom sausą lapą. Šis, kiek pasvarstęs, dar ir vėjo gūsio padedamas, pasirinko kelią. Mes paskui.
Kad neplūdūriuot vietoj ir išvengt baudos, nuo pėdų nuėmę sandalus į rankas, ėmėmės irtis. Tokiu būdu neužilgo ir sugrįžom. Po dviejų kėlinių ir keturių valandų saulės. Nekeista, kad judėjimas upėje buvo menkas, vos kelios valtys su nuo saulės visus odos lopinėlius po drabužiais paslėpusiais irkluotojais. O mums kas? Žmonės pas mus tik dėl to ultravioleto riebios porcijos metus taupo, kad į Palangos paplūdimį bent savaitei nusibelstų.
Tik va, krūtinės plaukai kiek pasvilo. Kvapas nemalonus, aišku. Bet užtat - savas.
