Į Baltijos jūroje esančią Saremą kas valandą iš Talino plaukia keltai. Tai populiari pačių estų poilsio vieta, tad vykstant savo automobiliu vasarą gali tekti eilėje prie kelto pastovėti ir valandą kitą. Vykstant iš Talino autobusu, vieta kelte garantuota be eilės. Bilietas į abi puses - apie 100 litų, daugiau kaip 200 kilometrų kelionė trunka apie keturias valandas. Tačiau nenorintiems gaišti laiko, galima rinktis lėktuvą (užtruksite tik pusvalandį, o bilietas ne daug skirsis nuo kelto - apie 140 litų) - jie į Saremą, didžiausią salos Kuresarės miestą, skrenda du kartus per dieną, rytą ir vakare.
Estai, vis nepamiršdami paminėti tragiškai 1994 metais nuskendusio kelto "Estonia", džiaugiasi, kad dabar turi daug greitų modernių keltų ir laivų. Yra nemažai žmonių, gyvenančių Taline (nes čia pigiau) ir kasdien plaukiojančių į darbą Helsinkyje. Greitieji keltai 76 kilometrų atstumą tarp šių miestų įveikia per pusantros valandos, o nedideliems laiveliams užtenka ir pusvalandžio.
Sauna net darbe
Kas nepamena dar sovietmečiu vasaros poilsiu garsėjusios estų salos Saremos, į kurią patekti dėl ten įkurtų karinių raketų bazių buvo net patiems estams nelengva, o gretimas estų salas žino tik iš prieš kelerius metus matyto pirmojo TV realybės šou "Robinzonai" ir "Ferma" (su daugybe uodų ir sunkiomis sąlygomis išgyventi), bus susidarę iškreiptą vaizdą. Iš tiesų Sarema pritaikyta patogiam poilsiui ištisus metus. Čia turistams pastatyta ne tik daug viešbučių, kempingų (ko trūksta mūsų pajūryje), yra net devyni SPA viešbučiai, siūlantys įvairias procedūras kiaurus metus. Beje, sauna ir viešbučio baseinu klientai gali naudotis neribotai visą dieną už tą pačią viešbučio kainą. Tad jei oras prie jūros ir prastas, yra ką veikti viešbutyje.
Kainos irgi negąsdinančios - pavyzdžiui, para puikiame SPA viešbutyje su pusryčiais, baseinu bei pirtimis dviem asmenims kainuoja apie 100 eurų. Kad sauną jums pasiūlys beveik visur, galite neabejoti - jos įrengtos net daugelyje įstaigų tarnybiniam naudojimui. Kai nedideliame Kuresarės oro uoste kilome laipteliais į apžvalgos bokštelį, iš kurio dispečeris valdo skrydžius, šalia taip pat matėme sauną oro uosto darbuotojams.
Saremos salos sostinės Kuresarės pakrantę skalauja ne atvira jūra, o Rygos įlankos pakrantė. Kadangi miesto paplūdimį prie senosios viduramžių pilies dar juosia ir daugybė mažyčių iškyšulėlių, vanduo čia atrodo tarsi ežere, jokios bangelės. Dėl to jis ir gerokai šiltesnis nei pas mus atviroje jūroje. Pasak vietos gyventojų, vasarą visada būna ne mažiau kaip 18 laipsnių. Tad nors Sarema - daug šiauriau nei Palanga, vandens galima tikėtis šiltesnio. Didelės audros čia kyla maždaug kartą per penkiolika metų.
Romantika - nusipirkti salą
Skrendant pro lėktuvo langą matyti, kokių mažyčių salelių esama - ant kai kurių vos porą žingsnių galėtum žengti. Kai jūra rami, viliojančiai gražiai atrodo miniatiūriniai paplūdimėliai jose. Kai jūra banguota, kai kurių nė nebūtų galima įžiūrėti. Tačiau tokia egzotika traukia estus. Dabar madinga tapo nusipirkti sau salelę ir nuplaukti ten, pavyzdžiui, praleisti dieną. Taip mėgsta pramogauti turtingi Talino gyventojai. Įsivaizduokite - diena negyvenamoje saloje. Tokių negyvenamų daug (tik aštuonios iš pusantro tūkstančio gyvenamos).
Neseniai Estijos spauda rašė apie vieną šeimą, kuriai taip pabodo didmiestis Talinas (arti pusės milijono gyventojų), kad jie viską metė ir persikėlė gyventi į salą. Ten susiremontavo seną apgriuvusį namą ir verčiasi namų ūkiu. Dabar ši šeima - vieninteliai gyventojai saloje. Tėvas vaikus kas rytą sunkvežimiu per vandenį perveža į kitą salą, kur jie lanko mokyklą. Atstumas tarp salų nedidelis, o ir negilu.
Visai kitaip Saremoje. Ji didelė, kaip sako vietiniai - ne trijų žuvėdrų sala (skersmuo apie 50 kilometrų). Važiuodamas pro ją net neįtartum, kad čia sala. Ir laukai dirbami, ir gamyklų esama. Kuresarėje kyla net nauja "Maxima". Pasak vietos gyventojų, visos keltu atgabentos prekės pas juos kainuoja šiek tiek brangiau nei žemyne, tačiau vietos gamintojų produktai (duonos, pieno, mėsos gaminiai) net pigesni.
Didesnė salos teritorija - paprasta gyvenama žemė, tik apie 22 proc. skirta draustiniams - gervių, kitų vandens paukščių perykloms, nykstančių augalų augimvietėms. Gervių čia daug, net Kuresarės pavadinimas reiškia "gervių sala".
Norėdami parodyti savo salų grožį vietos viešbučiai klientams pageidaujant organizuoja dienos išvykas į gretimas negyvenamas salas.
Salos laukia lietuvių
16 tūkst. gyventojų turinčioje Kuresarėje gausu viešbučių - net 1000 vietų (Taline - 5000), tačiau apsistoti galima ne tik viešbučiuose. Išplėtotas ir vietinis gyvenamas patalpas nuomojantis turizmo sektorius, visoje saloje iš karto gali apsistoti 4500 žmonių. Gyventojai pas juos apsigyvenusiems klientams paruošia ir pusryčius - kaip viešbutyje. Interneto svetain�je www.saaremaa.ee pasirinkimas gana didelis. Nurodomos ir aptarnavimo kalbos - estų, suomių, anglų, rusų. Saremos saloje 98 proc. gyventojų - estai. Su turistais jie visai noriai laužo liežuvį ir rusų kalba. Pasak salos SPA viešbučius aprodžiusio SPA viešbučių direktoriaus Toivo Asto, vyrai estai rusiškai geriau kalba nei moterys, kadangi jiems teko tarnauti sovietų armijoje. Jis pats kadaise tarnavo Lietuvoje, Kybartuose, tad puikiai žino, kad ir pas mus, ypač Kaune, būdavo geriau neprašnekti rusiškai. Panaši situacija buvo ir Estijoje, estai nenoriai kalbėdavo rusiškai. "Pamenu, kai aš armijoje gaudavau laisvadienių, nuėjęs Vilkaviškyje į barą prašydavau lietuviškai: "Man vienas butelis sabonio." Ir viskas būdavo gerai", - prisimena estas, dar pamenantis nemažai lietuviškų žodžių. Dabar, pasak jo, situacija kitokia, o kalba niekuo nekalta. Ir jei ja galime susikalbėti, tai nuo to abiem pusėms tik geriau. Turistai gali tikėtis, kad Saremoje pavyks susikalbėti ir rusiškai.
Suomių kalba nuo estų, pasak T.Asto, skiriasi daugiau nei lietuvių nuo latvių, tačiau beveik visi estai kalba suomiškai. "Yra itin daug panašių žodžių, tačiau daugelio reikšmės labai skirtingos. Mes turime net specialų žodynėlį, kuriame išvardyti tokie skirtingą reikšmę turintys, bet panašiai skambantys žodžiai", - pasakojo T.Astas.
Nenuostabu, kad aukštos kultūros ir palyginti nebrangaus turizmo paslaugas saloje ypač pamėgę suomiai. Vasarą jie tiesiog apgula salą. Pagal atvykėlių skaičių šie estų kaimynai iš anapus Baltijos - antrojoje vietoje. Vien pernai šiltuoju metu buvo 80 užsakomųjų lėktuvų reisų iš Helsinkio. 360 tūkst. gyventojų turinčioje saloje per metus apsilanko beveik tiek pat turistų, dažniausiai visi apsistoja pačioje Kuresarėje, turinčioje 16 tūkst. gyventojų. Tad mieste turistų atrodo daugiau nei vietos gyventojų. Iš 350 tūkst. atvykėlių - 150 tūkst. užsieniečių, o 60 proc. jų - suomiai. Trečiojoje vietoje - švedai, ketvirti - kaimynai latviai. Latviai pernai buvo net atidarę reguliarųjį tiesioginį lėktuvo reisą iš Rygos, tačiau labai dideli lėktuvai nepasiteisino, estai į salas skraido mažesniais lėktuvėliais, populiarūs 18 vietų.
Vis dėlto labiausiai Saremoje poilsiauti mėgsta patys estai - žemyno gyventojai. Jie čia atvyksta ir savaitgaliais, kaip mes į savo Kuršių neriją. Sovietmečiu dėl čia buvusių karinių raketų bazių į salą vietos gyventojai, norėdami pasikviesti savo gimines iš žemyno, galėjo tik parašę iškvietimą - kaip svečiui iš užsienio.
Po Saremą mus lydėję SPA ir turizmo agentūros darbuotojai apgailestavo, kad lietuviai saloje kol kas - tik aštuntojoje vietoje (pernai saloje ilsėjosi apie 250 mūsų tautiečių).
"Manau, kad mes vieni pas kitus galėtume dažniau keliauti, juk panaši kultūra, mentalitetas, daug kas suprantamiau (ne per seniausiai gyvenome vienoje šalyje), galima jaustis saugiau, - sakė T.Astas. - Aš, pavyzdžiui, buvau Druskininkuose, labai patiko, aukštas lygis."
Nemažai saloje galima sutikti ir vokiečių, kurių istorija su sala turi daug bendro.
Buvo įsiveržęs Traidenis
Daugiau kaip 20 metų Saremos saloje gyvenanti ir ekskursijas vedanti lietuvė Nijolė Karner pasakojo, kad saremiečiai ir dabar save laiko vikingų palikuonimis. Salos vyrai kadaise kontroliavo svarbius Baltijos jūros kelius. Norėdami saugiai plaukioti jūra su jais būtinai turėjo pasirašyti sutartis, kitaip laivai būdavo apiplėšiami.
Kai XII amžiaus pabaigoje prasidėjo Kryžiaus žygiai į Baltijos kraštus, žemyninė Estijos dalis buvo okupuota 1224 metais, o salos ilgai dar buvo laisvos. Į Saremą vokiečiai atsikraustė 1227-ųjų žiemą. Vietos gyventojai, bijodami netekti daug gyvybių, su vokiečiais pasirašė sutartį. Tačiau sutartis buvo gudriai surašyta, ir estai pateko į 700 metų vergiją. Supratę, kas nutiko, ne kartą bandė sukilti, bet vis nesėkmingai.
Saloje įsitvirtinę vokiečiai ją padalijo į dvi atskiras valstybes - dalis atiteko Kalavijuočių ordinui, dalis - Vakarų Estijos vyskupui ir vyskupijai. Vyskupas pasistatė tvirtą gynybinę pilį - ši ir dabar stovi Kuresarės mieste. Apsauginis vandens griovys siejosi su jūra. Beje, šią pilį buvo apiplėšę ir lietuviai. Jie puolė ne estus, o tada čia karaliavusius vokiečius. 1270 metais jūrai užšalus čia atžygiavo Traidenis su savo kariais. Prisiplėšę grobio iš vyskupo pilies, patraukė namo. Grįžtančius lietuvius pasivijo Livonijos ordino, vyskupų bei Šiaurės Estijos danų jėgos. Ant ledo įvyko didelis mūšis, tačiau lietuvių sutriuškinti nepavyko. Mūšio metu žuvo magistras Otonas Lutenbergas.
Vokiečiai iš Saremos išsikraustė tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Jiems tada buvo išmokėtos didelės kompensacijos, todėl vėliau jau neturėjo teisės prašyti grąžinti tėvų žemes ar namus.
"Auganti" sala
Mums, lietuviams, nepratusiems matyti pastatų visai prie pat Baltijos jūros ir vis girdint skandalus dėl nelegalių statybų pajūryje, atrodo keista, kad Saremoje nauji modernūs SPA viešbučiai stovi visai prie vandens. Tiesa, kaip mums pasakojo T.Astas, prieš keletą metų, kai jūroje siautė audros, vanduo buvo gerokai pakilęs, beveik apsėmęs viešbučius. "Tačiau taip būna retai, pas mus tokių ciklonų, kaip Azijoje, nebūna, o Sarema auga, kasmet virš jūros iškyla net po kelis milimetrus. Grėsmės, kad salą apsems, tikrai nėra", - sakė jis. Kad tai nuolat auganti sala, byloja ir istoriniai duomenys. Vien Kuresarės uostas buvo arčiau jūros perkeltas tris kartus, nes jūra nuo kranto įrenginių laivams pritvirtinti vis nutoldavo. Pilies apsauginis griovys, kadaise siejęsis su jūra, taip pat nuo jos atsitraukė.
Alus vietoj vandens
Saremoje švedmečiu buvo išleistas įsakymas gyventojams vietoj vandens gerti alų, nes alus buvo daromas iš virinto vandens, o per nevirintą viduramžiais plito įvairios infekcijos. Alus tada nebuvo toks stiprus kaip dabar, tad ir gerti, pagal įsakymą, reikėjo iki 3 litrų per dieną. Alaus stiprumas pakilo, kai vokiečiai ėmė alų eksportuoti į kitus kraštus, tad norint, kad jis ilgiau išliktų nesugižęs, į jį pradėti dėti apyniai - natūralus konservantas, kartu keliantis gėrimo stiprumą. Beje, saremietės moterys dar nepamiršę virti alaus sriubos. Liaudiškų valgių užeigose galima jos užsisakyti. Ji verdama iš nestipraus alaus, pieno, baltos duonos, kiaušinio ir cukraus. Iš vokiečių virtuvės estai paveldėjo ir egzotišką svogūnų džemą, kuris tepamas ant duonos (svogūnų galvos verdamos su cukrumi).
Ilgą saremiečių gyvenimą kartu su vokiečiais iliustruoja ir toks įvykis: kai iš Vokietijos atvykę turistai paprašė, kad jiems suorganizuotų parodomąsias liaudiškas estiškas vestuves, vokiečiai nustebo, kad dainų jiems versti net nereikėjo, melodijos jiems buvo girdėtos.
