Dar niekada gyvenime Saikas nebuvo matęs tiek paparčių. Jie augo prie miško vienetais, kartais pasitaikydavo ir didesnis arba mažesnis papartynas, bet tiek daug... Vaikinas buvo nustebęs, bet ne kiek neišsigandęs: žengiant paparčiai švelniai šnarėjo ir glostė kojas.
Šlamančių paparčių garsas priminė ramią ir tylią melodiją. „ Iš tikrųjų, tai lyg jūra- didelė ir graži.- mąstė Saikas.- Įdomu, kiek mes ja keliausime?“ Jie jau kelias valandas brido papartyno pakraščiu ir tai toli gražu neprilygo ilgai bei sunkiai kelionei mišku. Abudu stengėsi neeiti gilyn jūron, nes, anot Lofrindo, ten galima lengvai prarasti orientaciją ir pasiklysti. Magas užgesino savo veidą, nes kelią apšvietė mėnesiena, kuri seniau negalėjo prasiskverbti pro tankius medžius.

- Eidamas čia, jaučiu, kaip nurimsta širdis, o stebint palaimintą gamtos harmoniją ir banguojančią paparčių jūrą, dvasią apima keistas džiaugsmas. Turbūt taip esti kiekvienam griovėjui. Paparčiai – tai mūsų augalai.

-Lofrindai,-klausė Saikas.- Ar mes taip ir eisime miškais ir laukais bėgdami nuo prakeiktų Folto piktadarių, ar vis dėl to mes turėsime šiokių tokių stotelių pailsėti?

- Turėsim,- atsakė Lofrindas.- Tai Karibail miestas.

- Karibail miestas,- lėtai ir mąsliai pakarojo Saikas lyg norėdamas kažką prisiminti.- Karibail miestas... Kažką esu apie jį girdėjęs... Lyg tai..O!- patenkintas sušuko ir spragtelėjo pirštais.- Atsiminiau! Labai retai, kartą į metus, turgaus dienomis, pas mus atvažiuodavo karavanai iš ten ir pirkdavo mūsų daržoves.

Staiga Saikas paniuro. Jis vėl atsiminė savo gimtąjį kaimą ir visus ,kuriuos jis pažinojo... ir tai, kad dabar visi buvo mirę. Lofrindas ,matyt, tai pastebėjo ir pasakė:

- Neliūdėk, Saikai. Ten iš tikrųjų įvyko baisūs dalykai, bet Blogio jėgos dažnai lemdavo daug šiurpesnes nelaimes. Suprantu, kad prarasti gyvenimą yra siaubinga, o kai mirtis tyko kiekviename kampe ir matai, kaip žuva draugai, tai dažnai norisi nuleisti rankas bei tiesiog praraudoti visą amžių. Daug kas žuvo kovoje ir ,jei imsimės apverkti tuos, kurie padėjo galvas, tai mums neužteks amžinybės. Todėl turime kovoti, kad ateinančios kartos ne liūdėtų dėl praeities, bet džiaugtųsi dėl ateities.

Draugo žodžiai šiek tiek nuramino Saiką ir kurį laiką jis ėjo tylėdamas ir įsiklausydamas į slėpingą gamtos muziką: tylų svirplio smuiką tamsoje ir tolimą paukščio čiulbėsį. Po kiek laiko tarė:

- Įdomu, ar sunku būti griovėjumi?

Po to iškart susigėdo, nes klausimas jam pasirodė vaikiškas ir kvailas. Tačiau Lofrindas tik pažvelgė į žvaigždėtą dangų, atsiduso ir visai rimtai atsakė:

- Kai tik sužinojau, kad galėsiu burti, labai apsidžiaugiau. Man visados buvo įdomu, kaip žmogus gali kažką nuveikti ne fizine, bet magiškąja galia. Atrodė, kad net toks menkniekis, kaip ,tarkime, šviečiantis veidas, kurį dabar matei, yra nepakartojamas. Ir dar kažkodėl buvau įsitikinęs, kad visi burtininkai yra tokie ,kaip aprašomi pasakose: žilabarzdžiai, seni, išmintingi ir visagaliai. Bet, deja, taip nėra. Norėčiau, kad ir tu, Saikai, tą visuomet turėtųmei omeny. Kai kurie burtininkai išmoksta daug, bet kaip žmonės lieka didžiausiais kvailiais ir neišprusėliais. Tuo tarpu daug išminčių apskritai nemoka burti. Tavo stebuklingoji galia kyla ne tupint kažkokiose alchemijos labaratorijose ir skaitant užkeikimų knygas, bet didėja tau gyvenant ir tiesiog buriant. O gyvenant ne visada didėja protas. Kaip sparčiai didėja tavo magiškoji galia ir apskritai, ar gali burti yra prigimties dalykas, o protas – tai tavo dalykas, jei supranti apie ką kalbu.

Saikas suprato.

-Į tavo klausimą atsakau tvirtai – taip,- tarė Lofrindas.- Griovėjumi būti sunku, ypač šiais tamsiais laikais, nes tikras griovėjas net bijodamas turi būti pasiruošęs priimti atsakomybę ir kovoti stengdamasis ne mirti kaip didvyris, bet išgyventi kaip nugalėtojas.

-Kaip atskirti juodąją magiją nuo baltosios?- paklausė jis. Skaitant knygas šis klausimas jam visada būdavo labai svarbus.

- Na, - paaiškino Lofrindas.- Žmonės mano ir pasakos kalba, neva esti kažkokie burtų rinkiniai: vieni priklauso juodajai magijai, o kiti- baltajai. Tačiau iš tikrųjų tai priklauso nuo žmogaus. Jei tarnauji Blogiui, tai ir tavo magija juodoji, kokį burtą beimtum. Be to, atsimink, kad magai neskirstomi tik į tamsiuosius ir baltuosius. Egzistuoja, tiksliau egzistavo tam tikri magų klanai: griovėjai, nekromanceriai, druidai...Dar jų jau nebėra.

Liko tik griovėjai. Visi kiti klanai nusilpo arba tiesiog užbaigė savo veiklą. Griovėjai, kurie, sakyčiau, universaliausi, tebegyvena. Didžiausias griovėjų klano ypatumas – neaprėpiama fizinė jėga, atsirandanti dėl magijos poveikio. Po kurio laiko ,netgi neburdamas, išlieki neįtikėtinai galingas. Tokie yra griovėjai.

- Ir kiek jų liko? - pasidomėjo Saikas.

Lofrindas suraukė antakius.

- Nedaug. Trys, įskaitant mane... ne, keturi. Baisu, pripažinti, bet tenka. Deja, keturi.

- Kodėl baisu?- nustebo Saikas.- Mano supratimu, kuo daugiau, tuo geriau.

- Tavo supratimu...- nusijuokė Lofrindas.- Ar žinai, kad ketvirtasis magas yra toks Blogio tarnas, kurio Žemė dar nebuvo nešiojusi. Jis vadinasi Gospodinas Skrat‘er‘sbrachas.

Tai ištarus, Saikui pasirodė, jog viskas aplinkui trumpam nuščiuvo taip, kaip nutyla vaikai, kai imi kalbėti apie didžiausias jų baimes. Bet netrukus vėl pasigirdo paukščio ir svirplio duetas, o paparčiai pratęsė savo šnarėjimą.

- Na ir vardelis,- tarė Saikas. Norėjo pajuokauti, bet balsas išdavė, jog jis iš tikrųjų siaubingai išsigando. O taip ir buvo.

- Daugiau apie jį nenoriu pasakoti. Po to pats sužinosi.

- Matau, mėgsti intriguoti,- pašiepė Saikas.

- Kaip kažin ką.

Taip jie keliavo, šnekučiuodamiesi kaip seni geri draugai ir pamažu užmiršo rūpesčius, pavojus ir nuovargį. Jokie vilkai ar kiti žvėrys nepasirodė, todėl Saikas ėmė galvoti, kad būtų neblogai, jei likusi kelionės iki Karibail dalis praeis taip pat ramiai. Jam labai magėjo pamatyti miestą, nes iš savo gimtojo kaimo niekur niekada nebuvo išvykęs. „Bet juk pirmiausia gyvenai kitur.“- priminė jis pats sau. Teisingai.

Nevalia to užmiršti. Kaip keistai kartais pakrypsta likimas! Vakar jis buvo paprastas fermeris, o šiandien jau pakliuvo į magijos ir stebuklų pasaulį. Tiesiog kaip pasaka. „Tiesa, pasakos nebūna tokios žiaurios.“- pagalvojo jis. Čia pavojai ir mirtis tykojo kiekviename kampe, o „Legendų ir padavimų“ herojai savo tikslą pasiekdavo lengvai ir laimingai. „Reikėtų tik mus nukneckinti – ir viskas žlugę. Vaje, juk ant kortos – visas pasaulis, jei supratau Lofrindą!“ Nuo tokios minties jaunuoliui pasidarė nejauku: jis pasijuto medžiojamu žvėrimi, kurį žutbūt reikia nudobti. Bet tada Saikas pastebėjo kažką silpnai šviečiant tarp nesuskaičiuojamos galybės paparčių ,ir tai patraukė jo dėmesį. Silpna, deganti tai oranžine, tai purpurine, tai gelsva liepsna siūbavo kartu su augalais į šalis. Vaikinui pasidarė labai smalsu, kas tai galėtų būti, ir jis ėmė artinintis prie tos keistosios ugnelės . Saikas šūktelėjo savo bendrakeleiviui:

- Lofrindai, ar negalėtum palaukti trupučiuką?

Burtininkas sustojo ir klausiamai žvilgtelėjo į Saiką. O tas, viską užmiršęs ir sužavėtas, žengė vis giliau į paparčių jūrą.

- Saikai! Saikai! Neeik per toli!

Bet jaunuolis neišgirdo. Jis lyg apkerėtas ištiesė raką link stebuklo ir nedidelis spalvą keičiantis žiedelis nukrito į jo delną. Staiga jis ėmė tirpti saujoj ir Saikas juto, kaip jį pamažu kažkas užpildo, kad šis žiedas tiesiog siurbiasi į jį ir ,virsdamas keista galia, skleidžiasi po kūną bei kraują. Saiką užplūdo jausmas, kad su juo vyksta kažkas lemtingo, keičiančio jo žmogiškąsias šaknis. Žmogus užsimerkė ir tuo metu žiedo neliko, tačiau dabar jis buvo susigėręs į patį Saiką ir tapęs jo dalimi. Dar niekada jaunuolio neapniko toks nepaaiškinamas džiūgesys ir ramumas, kaip tuo metu, kai jis turėjo saujoj tą keistą gėlę.

-Ei!- šūktelėjo Lofrindas ir Saikas atsisuko. Tada žengė prie jo.

-Kur tu buvai? Kas atsitiko?

- Lofrindai, aš tiesiog pamačiau...- Saikas nupasakojo, kas jam atsitiko ir kalbėdamas stebėjo, kaip burtininko veide atsiranda vis labiau platėjanti šypsena.

- Taip, tu suradai jį,- pagaliau tarė magas.

- Ką?

- Paparčio žiedą... Sveikinu jus, pone Saikai, nes jums lemta tapti griovėjumi. Ir aš kažkada buvau jį radęs, ir visi griovėjai. Šiuo metu tavyje apsigyveno magiška galia, kuri augs, nors ir nežinia, kaip greitai.

- Ir aš galėsiu burti?!- pradžiugo Saikas. Jis negalėjo patikėti savo laime ir sunku būtų aprašyti jo džiaugsmą.

- Taip, galėsi. Stenkis tai daryti kuo dažniau, nes tik taip tapsi stipresniu burtininku.

- Bet juk aš turiu išmokti užkeikimų ir visa kita…

Lofrindas tik nusijuokė.

- Jei nori žinoti, tie užkeikimai – tai niekas,- tarė jis.- Aš kalbu, kai buriu, nes man taip patogiau, o kiti tuo apskritai nesinaudoja, tiesiog “pagamina” burtą, kokio jiems reikia ir kokį jėgą leidžia, štai ir viskas. Bet netgi tai, ką sakau, negalima pavadinti užkeikimais. Beje, ar nepastebėjai, kaip tu dabar kalbi?

Nustebęs Saikas suprato, jog šneka ne ta įprasta kalba, kurią naudojo ligi šiol. Visi žodžiai skyrėsi, bet jis puikiai suvokė, ką sako. Lofrindas irgi kalbėjo ta pačia kalba.

- Matai? – tarė jis.- Paparčio žiedas iškart duoda šiokių tokių žinių.- Tu jau moki fėjų kalbą, o kai matai mane sakant užkeikimus, aš tiesiog fėjiškai pasakau , na tarkim: “šviesk, mano veide!“ Bet kartoju: čia greičiau į protis, nei būtinybė.

Netikėtai ramų Lofrindo veidą perkreipė siaubas, jo akys virto paklaikusiomis.

- Ne, tik ne tai,- sušnibždėjo griovėjas ir kištelėjo ranką Saikui už nugaros.

xxx

- Dabar mane supratote,- iš kubo tarė suirzęs Gospodinas Skrat’er’sbrachas, baigęs aiškinti kelią.- Ir atsiminkite, kad kol manęs klausėtės, jie jau bus nukeliavę tolėliau, kur nors iki papartyno pabaigos.

- Aišku, jūsų kilnybe,- atsakė Gorkas.

- Kiek jūsų čia yra?

- Dešimt koščejų, įskaitant mane ir Kserką. Trys būriai po trisdešimt penkis skelterius, tai yra šimtas penki skelteriai. Su jais mūsų šimtas…

- Ačiū, skaičiuoti moku,- piktai nukirto Gospodinas Skrat’er’sbrachas.- Kiek skraidyklių?

- Dvi šešiavietės, jūsų kilnybe.

- Tavo žioplumas lenkia visas ribas, Gorkai. Reikėjo paimti tiek, kad užtektų visiems. Kuklumas, ten ,kur jo nereikia, virsta debilizmu. Tegul visi koščejai ir du skelteriai jūsų nuožiūra skrenda iki Paparčių jūros, nutūpia ant kelio, nes miške neįmanoma, ir po to kaip įmanoma geičiau keliauja pėsčiomis iki paparčių galo.

Likusieji skelteriai tegul traukia iki jūsų patys. Ar skraidyklėse užtenka vandens ir magijos?

- Jos pilnos, jūsų kilnybe,- tarė Gorkas.

- Puiku. Tada skrisdami darykite kuo įmanoma didesnį lanką, kad Lofrindas ir Saikas negirdėtų jūsų.

Pasiskirstykite šalia jūros sienų ir laukite jų ateinant. Jeigu pamatysite, nepulkite iškart, bet šauksmu perspėkite kitus, kad ateitų pagalbon. Tikiuosi, viską supratote?

- Tikrai taip, jūsų kilnybe.

- Negaikškite. Jūsų vietoje Helga jau būtų baigiusi užduotį.

Marmurinis kubas pamažu ėmė gęsti ir Gorkas jį įsikišo atgal į užantį.

- Einame,- tepasakė.

xxx

Saikas pasisuko ir pamatė, kaip jo bendrakeleivis suėmė kažkokią apvirtusią penkiakampę žvaigždę, kabančią ant krūmokšnio, po to sugniaužė ją delne. Tada kažkas trakštelėjo ir Lofrindui iš rankos pabiro tamsūs pelenai. - Kas tai buvo?- paklausė Saikas.

- Tamsos akis,- atsakė Lofrindas.- Tokiomis galima stebėti, kas vyksta ten, kur jas pakabini. Dabar esame susekti ir privalome bėgti.

Nieko netaręs jis pasileido pirmyn. Saikas dar norėjo kažką sakyti, bet supratęs, kad gali nesuspėti paskui Lofrindą, irgi davė valią kojoms. Jie bėgo ir bėgo, o paparčiai čežėjo jiems po kojomis, tik dabar beveik negirdimai, nes jų šlamesį užgožė kojų garsas. „ Aš ilgai neištversiu, jei mes ir toliau taip lėksime,- galvojo Saikas.- Aš nepratęs judėti ilgai ir greitai. Tikrai nepratęs.“ Tuo tarpu Lofrindas vis ragino:

- Saikai, pasistenk greičiau.

- Aš negaliu!

- Gali, Saikai. Tu gi būsimas griovėjas.

Toks pasakymas suteikė vaikinui naujų jėgų. „ Taip aš turiu bėgti, nes aš nenoriu mirti. Kaip ten sakė Lofrindas: ne mirk kaip didvyris, o išgyvenk kaip nugalėtojas. Taip, po paraliais, puikus devizas. Jei liksiu gyvas, tai tokį amžinai kartosiu,“-mąstė Saikas.

Būsimasis griovėjas stengėsi bėgti taupydamas jėgas ir jam pasirodė, jog šįkart jį stumia ir padeda kažkokia paslaptinga jėga, kylanti iš vidaus. „Taip, matyt iš tikrųjų galėsiu burti ir tapsiu grio...“- spėjo tarti sau vaikinas ir užkliuvęs už paparčiuose pasitaikiusio akmens, palietė nosimi žeme. Šis kritimas nesibaigė taip laimingai, kaip miške, nes atsistojęs Saikas pajuto, kaip skauda kelias. Pažvelgęs žemyn pamatė mėnesienos apšviestą perplėštą savo drobinių kelnių medžiagą ir krauju papludusią koją.

- Velnias, Lofrindai, susižeidžiau.

Pribėgęs burtininkas skubiai apžiūrėjo nelaimėlio žaizdą ir pamojavo virš jos ranka. Po šito Saikui truputi palengvėjo.

- Dabar turėtų būti geriau,- tarė Lofrindas.- Nagi, kelkis. Mums nedaug liko. Ir pasisitenk kitąkart būti atsargesniu.

Saikui teko atsistoti ir tęsti bėgimą, nors ir šlubuojant. Jis buvo susirūpinęs, nes nežinojo kiek Lofrindo supratimu yra tas „nedaug“ – šimtas metrų ar šimtas kilometrų. Be to, koją po kurio laiko ėmė skaudėti ir Saikas baiminosi, kad magijos poveikis greitai baigsis.

Tačiau jau po kelių minučių Saikas horizonte pamatė kažkokius neįprastus didžiulius medžius storais kamienais ir suprato, jog paparčių jūrą baigėsi. „ Na, dar trupučiuka...“- pamanė Saikas ir iš paskutiniųjų padidino greitį, nors vidinis balsas jam sakė pristabdyti ir pataupyti jėgas. Jaunuolis beveik susilygino su Lofrindu ir ,kai tas netikėtai sustojo, Saikas dar šiek tiek pabėgėjo.

- Stok!- suriko Lofrindas ir iš balso buvo aišku, kad tai yra gyvybės ir mirties klausimas. Saikas pamėgino tai padaryti, bet krito ir skaudama koja teškėsi į purvą. Ir tada jis pamatė pelkę, kuri prasidėjo staiga, ir iš jos augo medžiai.

- Tau galėjo nepasisekti,- pasakė Lofrindas.- Štai pirmoji pamoka: pirmiausia akys, tik po to kūnas.

- Čia pelkė,- giliai kvėpuodamas pavargusiu balsu sušnibždėjo keldamasis Saikas.- Kaip praeisim?

- Ar niekada negirdėjai apie laipiojimą medžiais?- nustebo Lofrindas.

- Girdėti girdėjau, bet nebandžiau.

- Tada dabar bus tavo pirmas kartas,- atsakė Lofrindas.- Šie medžiai vadinami didžiaisiais plokščiašakiais ąžuolais ir keberiotis jais palyginti lengva

-Bet...

- Štai jie! Štai jie! Matau!- staiga pasigirdo šauksmas Saikui ir Lofrindui už nugaros. Atsisukę abu pamatė du skelterius (Saikas pirmą kartą). Vienas, matyt kiek bailesnis, apsisuko ir kažin kur nukūrė. Kitas ėmė trauktis lanką, kabantį ant pečių. Tačiau Lofrindas žaibo greitumu ištiesė ranką link jo ir iš delno šovęs ugnies kamuolys nuskriejo į skeletą. Pasigirdo nedidelis sprogimas ir iš priešo nieko neliko.

- Greičiau, turime sprukti! Jis tuoj atsives koščejų,- sušuko burtininkas ir negaišdamas ėmė lipti ant medžio. Saikas irgi pabandė ropštis ir pastebėjo, jog medžio šakos plokščios ir plačios. “ Ne taip jau ir sunku…”- pagalvojo vaikinas pasiekęs devintąją “pakopą” , bet tuo metu jo dėmesį patraukė žingsnių garsas. Pažvelgęs žemyn išvydo sugrįžtantį skelterį, kurį sekė koščejai nusmauktais gobtuvais.

- Štai jie!- šūkavo skelteris ir ranka rodė į medį. – Lipa. Noli pabėgti. Bet neišeiš. Nužudyšim! Meš nalšūš…

Toks pabirų ir trumpų sakinių kratinys, sklindantis iš skeleto burnos baigėsi prartėjus prie medžio ir menkas padarėlis pasislėpė už koščejų nugarų. Bet vienas čiupo jį už sprando ir rėkdamas išmetė pirmyn.

- Ko lauki, ištižėli? Imk lanką ir šaudyk.

Šis paklausė, bet nebuvo ypač taiklus, todėl dauguma strėlių prašvilpė per metrą nuo Lofrindo ir Saiko. - Nėla štlėlių...- sudejavo skelteris ir tada keli koščejai išsitraukė arbaletus.

- O siaube!..- sušnibždėjo Saikas, mat tuomet vienas koščejas prisigretino visai arti medžio ir jaunuolis įžiūrėjo jo veidą bei kerintį žvilgsnį.

- Nežiūrėk į jį! – lyg per miglą Saikas Lofrindo balsą.- jis tave apkerės!

Bet atsispirti siaubingoms koščejo akims buvo beveik neįmanoma, taip pat sunku, kaip atsispirti miegui, kuris anksčiau ar vėliau ateina. Vaikinas matė, kad į jį nusitaiko arbaletai, kad nedidelės strėlės tuoj pervers jo kūną kiaurai, bet visa tai dabar atrodė nesvarbu, dabar, kai jis žvelgia... žvelgia į... Staiga jį pagriebė kažkieno stiprios rankos ir su siaubinga jėga trūktelėjo aukštyn. Sapnas kaipmat išsisklaidė ir Saikas sudejavo pajutęs, kaip po juo orą perskrodžia strėlės.

Tai Lofrindas užkėlė Saiką ant savo šakos, taip išgelbėdamas nuo mirties. Burtininkas dar norėjo kažką sakyti, tačiau netikėtai pats susvyravo, paslydo ir krisdamas vargais negalais rankomis apsivijo šaką. Kserkas tuo metu stovėjęs ir viską stebėjęs tyliai, iškart sumetė, ką reikia daryti. Jis čiupo skelterį ir pastūmė link medžio.

- Lipk!

- Baišu...

- Lipk, pasakiau, nes makaulę nurėšiu.

Skelteris kažką burbtelėjo ir pradėjo karstytis viršun.

- Taip!- šaukė Kserkas iš apačios.- Griebk jį už kojos! Tempk žemyn!

Skelteris klausėsi. Jis griebėsi už Lofrindo, kuris jau buvo beveik užsiropštęs atgal ir taip privertė jį vėl nuslysti. Tuo metu koščejai iš naujo užtaisė arbaletus ir nusitaikė į burtininką. Gorkas pasisuko į stovinčius be darbo.

- Padegik medį! Jie nepaspruks, jei viskas užsiliepsnos.

Saikas apytiksliai nutuokė, kas vyksta, nors ir nesuprato koščejų kalbos. Jis puikiausiai matė, koks didžiulis pavojus gresia Lofrindui.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Seimo socdemai su valstiečiais bando sudaryti slaptą paktą (5)

DELFI duomenimis, antradienį Seimo Socialdemokratų frakcijos bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų...

Dėl suvalgyto saldainio – konfliktas su prekybos centro apsaugos darbuotoju (13)

Prieš pirkdami maisto produktus turguje, nesibodite jų paragauti, o pardavėjai tai leidžia.

Mama parodė, ką Turkijoje siaučiantis virusas padarė jos vaikui: oda luposi gabalais (61)

Turkij os turizmui – neramios dienos. Nuo liepos vidurio nesiliauja pranešimai apie Koksaki...

D. Adomaitis paskelbė galutinį rinktinės dvyliktuką papildyta trenerio interviu (116)

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerių štabas likus kiek daugiau nei savaitei iki Europos...

J. Baronui pavyko pasprukti, nes nuo kojos buvo nuimta apykojė (33)

Po išpuolio sostinės Antakalnio mikrorajone esančioje picerijoje policijos ieškomas tris kartus...

1 euras Odesoje – per dideli pinigai: parodė, ką galima nusipirkti už centus (130)

Pigiau nei Odesoje – sunku surasti. Šiame Ukrainos kurorte už centus galite važinėti viešuoju...

Feisbuke plinta kliedesys apie žiurkių mėsą (15)

Visus melagingos naujienos bruožus turinti nuoroda antradienį pradėjo plisti tarp socialinį...

Beveik 20 metų japonus pažįstantis lietuvis papasakojo, kas jį stebina iki šiol

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Azijos studijų centro (ASC) vadovas dr. Aurelijus Zykas DELFI...

Barselonoje buvo planuojamas kur kas didesnis išpuolis (3)

Vienas iš įtariamų išpuolio Barselonoje rengėjų teisme pripažino, kad buvo planuojama įvykdyti...