Pasak jo, pasaulį ištikus rimta kino krizė, mat pilna nuobodžių, atsikartuojančių siužetų. Režisieriaus teigia norįs vengti klišių ir kurti kažką savito.
Šiųmetėje „Kino pavasario“ programoje rodomas jo filmas „Dieviškos pievų marių žmonos“ – lyg nepriklausomo Rusijos kino portretas, kuriame matome unikalios pievų marių etninės grupės kultūrą ir tradicijas. Filme vaizduojamos 23 trumpos moterų istorijos, kupinos magijos ir realizmo elementų.
„Tai – pasaka. Tai paralelinis pasaulis. Visuose savo filmuose stengiuosi ir kuo dokumentiškiau perteikti erdvę, ir suteikti prielaidų, darančių pasaulį paralelinį, t. y. pasaulis, lygiai toks kaip mūsiškis, egzistuoja už metro nuo mūsų“, – apie savo filmą pasakoja A. Fedorčenko.
Su režisieriumi kalbėjosi LRT Klasikos laidos „Ryto allegro“ vedėja Alma Valantinienė.
- Kaip atėjote į kinematografą? Iš jūsų biografijos matyti, kad studijavote inžineriją ir ekonomiką, jūsų pirmoji profesija – inžinierius ekonomistas, ir tik vėliau įstojote į VGIK (Gerasimovo kinematografijos institutą) ir ėmėte rašyti scenarijus.
Mokiausi inžinerijos ir ekonomikos fakultete Uralo politechnikos institute. Dvejus metus dirbau karinėje gamykloje ekonomistu, paskui – ekonomistu Sverdlovsko kino studijoje. Iš pradžių –dokumentinių filmų susivienijime, o vėliau tapau Sverdlovsko kino studijos direktoriaus pavaduotoju ekonomikos reikalams. Dirbau šiose pareigose beveik dešimt metų, teko užsiimti ir gamyba, ir prodiusavimu.
Laikai buvo labai sudėtingi: dešimtojo dešimtmečio vidurys, griuvo visas kinematografas, valstybinės kino studijos atsidūrė ties bankroto riba ir liko be šilumos, šviesos ir be užsakymų, be atlyginimų. Tai buvo rimta ir gyvenimo, ir ekonomikos mokykla, nes teko ne tik ištempti ir atgaivinti mirusią įmonę, bet ir kurti kiną. Galiausiai supratau, kad tai man daug įdomiau.
Tapau kino studijos prodiuserių valdybos direktoriumi ir visai atsitiktinai nufilmavau pirmą dokumentinį filmą, kuris vadinosi „Davidas“: režisierius dėl įvairių priežasčių jo atsisakė, o laikas spaudė, reikėjo jį priduoti ir aš padariau viską. Filmas pavyko – laimėjo daugelyje festivalių Europoje, buvo įvertintas prizais. Aš iš karto ėmiausi kito filmo, taip pat atsitiktinai, bet... tai įtraukė. Kinas įtraukia.
- O kada buvo VGIK?
VGIK-as buvo dar prieš tai. Mokiausi, nes norėjau, kaip prodiuseris, su režisieriais ir scenaristais bendrauti ta pačia kalba. Įstojau į scenarijų fakultetą, į tokius dvimečius kursus. Dalyvaudavau retai, nes gyvenu Jekaterinburge, o VGIK-as – Maskvoje. Grupė buvo vakarinė, sudaryta iš maskviečių, o aš savaitėlei atvažiuodavau kartą per du mėnesius. Bet man to pakako, kad susipažinčiau su mokytojais, Maskvoje susirasčiau tos aplinkos draugų. Kursus baigiau 2000-aisiais, o pirmą filmą sukūriau 2001-aisiais.
- Pirmieji jūsų filmai – dokumentiniai.
Baigdamas pirmą filmą, sumaniau dokumentinį ciklą „Tas pasaulis“. Antras filmas buvo „Baltojo kapo vaikai“. Sumaniau trečią filmą ir staiga radau scenarijų, kuris vadinosi „Pirmieji mėnulyje“, tiesiog internete užtikau. Supratau, kad jis daug geriau tiks trečiam mano trilogijos filmui. Nors filmas buvo jau pradėtas filmuoti Maskvoje, išpirkau ir režisieriaus, ir prodiuserio, ir scenarijaus autoriaus teises ir ėmiausi darbo. Ciklą „Tas pasaulis“ baigiau tik praėjusiais metais, nufilmavęs juostą „Australija“. Su juo taip pat kartais važinėju į festivalius.
- Vilniaus kino festivalis pristatė jau du jūsų filmus: praėjusiais metais – „Tylūs stebėtojai“, (originalus pavadinimas – „Ovsianki“, lietuviškai – „Startos“), o šį kartą – „Dangiškos pievų marių žmonos“. Ką jums reiškia filmus rodyti Vilniuje?
Deja, nepažįstu nei šalies, nei Vilniaus, todėl man tai eilinis festivalis. Vilniuje buvau tik vieną kartą, prieš 20 metų, 1991-aisiais, kai mūsų šalyse buvo sudėtinga politinė situacija, ore tvyrojo įtampa. Buvau čia tik vieną dieną ir nesusidariau reikiamo įspūdžio apie šalį, todėl dabar labai noriu pasivaikščioti, apžiūrėti miestą.
- Apie jus kritikai rašo kaip apie unikalų režisierių net tarp rusų autorinio kino kūrėjų ir išskiria ypatingą vizualinę filmų estetiką. Abu filmai apie etnines finougrų grupes ir pastatyti pagal Deniso Osokino knygas. Antram filmui pats autorius rašė ir scenarijų. Kaip ir kodėl ėmėtės šios temos?
Esu sukūręs ne du, o penkis vaidybinius filmus. Su Denisu dirbame nuo 2005 m., o susipažinome taip: nufilmavau „Pirmuosius mėnulyje“ ir, dar neišėjus filmui, ieškojau kito scenarijaus. Rasti scenarijų labai sunku, visame pasaulyje scenarijų krizė, Rusijoje – taip pat... Perskaičiau šimtus scenarijų. Man viskas nepatiko...
- Vakaruose kalbama, kad šitas idėjų badas būtent Vakaruose, o Rytuose idėjų yra, bet nėra pinigų...
Ne, krizė visur. Ir, nepriklausomai nuo krizės, geras kinas kuriamas visur. Tačiau krizė rimta, nes filmų gausybė – turbūt šimtai tūkstančių. Kartojimai, kartojimai, kartojimai... Ir amerikiečiai kartojasi, ir rusai – vis tos pačios siužetinės linijos, tos pačios klišės... O nesinori. Norisi kurti kažką savito.
Netikėtai man į rankas pakliuvo žurnalas „Znamia“, kuriame buvo jauno Kazanės rašytojo D. Osokino apysaka „Revoliucijos angelai“. Ir aš supratau – štai mano rašytojas, mano autorius. Nuvykau į Kazanę. Jis gyvena ten, prie Volgos. Susiradau jį, mes susipažinome ir susidraugavome. 2004 m. susitarėme, kad aš filmuosiu „Revoliucijos angelus“ ir kad rašysime „Dieviškas žmonas“. Bet taip išėjo, kad filmas užbėgo į priekį ir dar du dokumentinius sukūriau. „Dieviškas žmonas“ baigėme praėjusiais metais, ir tik dabar ėmiausi „Revoliucijos angelų“.
Denisas – filologas, baigė Kazanės universitetą, studijavo ir Varšuvos universitete. Pagrindinė jo sritis – rusų finougrų kultūra. Tų, kurie gyvena prie Volgos ir šiauriau: mariai, komiai, mordviai, čiuvašai. Jų situacija sudėtinga, ypač kalbinė: mokosi jie rusų kalba, gimtoji kalba mokyklose nedėstoma. Kultūros atramos yra kultūros namai kaimuose. Rusų kaimuose kultūros namų jau nebėra, o marių – kiekviename kaime. Juose veikia ansambliai, vaikus stengiamasi mokyti kalbos, liaudies amatų. Kažkaip laikosi. Bet miestuose žmonės jau kalba rusiškai, gimtosios kalbos nebemoka.
Denisas rimtai domisi finougrų kultūra, susidomėjau ir aš. Jau kartu nufilmavome filmą „Šoša“ marių kalba, „Šofgei vėjas“ – apie komius, „Tylūs stebėtojai“ – apie marius, „Dieviškos žmonos“ – vėl mariai. Nėra taip, kad man rūpėtų tik ši tema. Mes turime daug scenarijų – dar tris, nesusijusius su finougrais, bet prie šių scenarijų taip pat norėčiau padirbėti.
- Skaičiau, kad turėjote bėdų dėl „Tylių stebėtojų“. Dėl jų buvo diskutuojama, negavote finansinės paramos.
Finansinę valstybės paramą gauti nėra paprasta. Ne kiekvienas projektas ją gauna, juo labiau tuomet buvo ne patys geriausi šaliai metai. „Tylūs stebėtojai“ – vienintelis mano filmas, nufilmuotas už privačius pinigus. Na, tais metais nedavė, davė kitais. Visus mano filmus didžiąja dalimi finansuoja valstybė – Kultūros ministerija ir Kino fondas.
- Filmas vadinasi „Dieviškos pievų marių žmonos“. Kodėl „dieviškos“?
„Dieviškos“ – tai žavios, nuostabiai gražios. Deniso knygos „Dieviškos pievų marių žmonos“ epigrafas – „dieviškos žmonos mažai skiriasi nuo žemiškųjų“.
Dvidešimt trys herojės, moterų portretai, jų trumpos istorijos, kai kurios labai trumpos – vos dviejų minučių. Jos pilnos magijos, pagoniškų papročių, įvairiausių burtų. Jūs kuriate nerealų pasaulį, bet veiksmas vyksta mūsų dienomis.
Veiksmas vyksta mūsų dienomis, bet tai ne dokumentinis kinas. Tai – pasaka. Tai paralelinis pasaulis. Visuose savo filmuose stengiuosi ir kuo dokumentiškiau perteikti erdvę, ir suteikti prielaidų, darančių pasaulį paralelinį, t. y. pasaulis, lygiai toks kaip mūsiškis, egzistuoja už metro nuo mūsų. Ir „Tylūs stebėtojai“, ir „Pirmieji mėnulyje“, ir „Geležinkelis“, ir „Dieviškos žmonos“. Tai dokumentinės pasakos.
- Koks jūsų filmų tikslas? Manote, kad kažką galima pakeisti, priversti žiūrovus apie kažką giliau pamąstyti?
Aš apie tai negalvoju. Man paprasčiausiai įdomu tai daryti. Nieko nenoriu pakeisti ir nieko nenoriu priversti.
- Filmavote kaimuose, miesteliuose. Įdomu, ar kažką ten keitėte, ar tos ryškios durų spalvos, langinių ornamentai ten tikrai išlikę, išsaugota ar šiek tiek pagražinta, atkurta?
Tai išlikę. Žinoma, koncentracija ne tokia didelė. Aš atsirinkau tokias vietas, tokius kambarius ir tokius kiemus, kur tai ypač ryšku, bet nieko savo nepridėjau. Kai ką, kas pasirodė nereikalinga, pašalinau, bet spalvų gama tokia, kokia yra, – būtent tokia yra marių spalvų gama.
- Kiek filme yra profesionalių aktorių? Ar filmavote daug neprofesionalų? Kaip vyko darbas? Prieš žiūrovų akis prabėga visi metų laikai...
Taip, tai filmas-kalendorius. Filmavome beveik metus. Pradėjome filmuoti žiemą, 2010 m. vasarį, nufilmavome žiemiškas noveles. Paskui, gegužę, nufilmavome pavasarį ir vasarą, rugsėjį – auksinį rudenį, o lapkritį, per ketvirtą ekspediciją, nufilmavome plikąjį rudenį. Taigi, keturi metų laikai – keturios didelės ekspedicijos. Filmas pareikalavo daug darbo, nes sukurtos 22 novelės, filmavome ne vienoje vietoje, o daugelyje kaimų. Trys ekspedicijos Urale (ten gyvena rytiniai mariai) ir viena ekspedicija Mariele, prie Volgos, Joškar Oloje ir šalia esančiose gyvenvietėse.
Filme prabėga ne tik visi metų laikai, bet ir visi moters laikai, buvo toks tarsi rankdarbis – siuvinėjome... O aktoriai... Negaliu tiksliai pasakyti... Profesionalų ir ne – maždaug per pusę. Filmavosi kaimų moterys. Pvz., muzika – ten a cappella, dainuoja viena moteris (ji filmavosi ir vienoje iš novelių), Margarita Aleksandrova. Gyvena ji Urale, Malatavros kaime ir renka, kaip ji vadina, marių talalines. Bet iš tiesų tai labai prasminga senovinė poezija, poetiniu lygiu ji prilygsta japonų haiku.
Kai pamačiau ir gavau jos kolekciją – pusantro tūkstančio eilėraščių... Manau, kad kur nors Europoje, Šveicarijoje, jei rastų tokių dešimt, jau parašytų daktaro disertaciją. O štai mano rankose – lobis, aukso gysla. Juos norisi skaityti ir skaityti, pvz.: „Kairė pirštinė, dešinė pirštinė – vienodai rankas šildo. „Bblondinė ar brunetė – abi sielą ramina.“ Arba: „Mūsų maža gatvele pravažiavo savivartė, diena praėjo, dvi praėjo – gyvenimas praėjo... “
- Tai jau naujoji poezija...
Taip, tai naujasis folkloras, ir mūsų dienų, ir senasis, nes ji daugiausia užrašinėjo tai, ką močiutės 3-iajame ar 4-ajame dešimtmetyje dainavo. Ji man padainavo dešimt dvidešimt tokių dainų, ir jos visos yra filme, nes perteikia tautos paveikslą, tautos dvasią. Kadre ji vieną dainą dainuoja.
Kita muzika – tai marių „popsas“, tokia šiuolaikinė kūryba, taip pat primityvistinė ir graži. Ir autorinė muzika, kurią parašė Andrejus Karasiovas, jis buvo ir „Tyliųjų stebėtojų“ kompozitorius. Štai toks konglomeratas iš trijų sudedamųjų.
- Ar tikrovėje tie pagoniški papročiai dar gyvuoja, ar viskas jau užmiršta?
Mariai istoriškai yra pagonys. Vėliau atėjo stačiatikių religija. Šiuo metu egzistuoja dvi religijos. Žmonės namuose turi pasikabinę ikonų ir vaikšto melstis į šventąsias giraites. Garbina medžiuose gyvenančius dievus. Šventosios giraitės yra beveik kiekviename kaime.
Yra kártai – pagonių šventikai, druidai, kurie vadovauja maldoms, atnašauja aukas. Faktiškai tradicija nebuvo nutrūkusi. Ir carizmo, ir sovietiniais laikais tam buvo labai trukdoma, maldininkai persekiojami, bet žmonės vis tiek vaikščiojo į savo giraites. Juos vaikydavo, giraites iškirsdavo. Tūkstantmetė tradicija buvo perduodama iš kartos į kartą ir ji tebėra gyva.
Vyksta didžiulės respublikinės pamaldos, į kurias suvažiuoja tūkstančiai žmonių, būna mažytės šeimos šventės, kai trys keturi žmonės nueina prie savo medžio giraitėje ir atnašauja kokią nors auką – žąsį arba blynų. Tai vyksta. Daugelis apeigų užmirštos, jos dar buvo vakar, prieš dešimt ar keturiasdešimt metų, bet jau išsitrynė. Mes jas atgaivinome ir įpynėme į šiuolaikinio gyvenimo audinį.
- Kaip filmas buvo įvertintas Rusijoje? Jau rodėte jį Romoje...
Romoje rodėme, Rusijoje – dar ne.
- Jo nematė ir tie, kurie filmavosi?
Niekas nematė. Rusijoje premjera bus Sočyje, kino festivalyje „Kinotauras“, birželį. Paskui bus premjeros Maskvoje, Jekaterinburge, Joškar Oloje. Romoje filmas buvo sutiktas labai šiltai, puikūs buvo italų, prancūzų spaudos atsiliepimai, taip pat –Vatikano. Vatikanas pavadino filmą pačiu dvasingiausiu festivalio filmu. Tai labai malonu, nes filmas „Tylūs stebėtojai“ buvo gavęs katalikų vyskupų apdovanojimą už dvasingiausią metų filmą.
Apie „Dieviškas žmonas“ taip pat labai geri atsiliepimai, nors filme yra erotikos. Filmas yra apie meilę. Jie tai supranta ir todėl vertina. Iš pradžių stebėjausi, o paskui supratau, kad jie elgiasi teisingai. Patys keisčiausi du „Tylių stebėtojų“ prizai – katalikų vyskupų Padrės Tadė Nazareto premija ir didysis arabų festivalio Abudabyje prizas.
- Tad jūs taip pat viską darote teisingai...
Na taip, taip...
- Filme „Dieviškos pievų marių žmonos“ yra ir siaubo elementų – scena su zombiu arba mitinė būtybė ovda, kuri gyvena miške. Vilniaus žiūrovai juokėsi stebėdami šias scenas: policininkas išsitraukia iš kišenės šamanišką įnagį, matyt, piktosioms dvasioms atbaidyti ir išprašo zombį iš daugiabučio. Tai mistifikacija?
Mistifikacija aš neužsiimu. Tai pasaka. Mano vaidybiniai filmai yra pasakos. Nors ovda – ne visai ir pasaka, nes ovdos anksčiau miške gyveno. Tikriausiai tai buvo kažkokie žmonės, kurie paprasčiausiai gyveno atsiskyrę. Galbūt kokia gentis, turbūt marių, gyvenusi labai uždarai, nebendravusi su išoriniu pasauliu ir kėlusi baimę. Nepažįstami, keisti žmonės baugina, todėl ir požiūris į juos buvo kaip į miško gyventojus.
Memuaruose radau užuominų apie ovdų kaimus. Kai kuriuose kaimuose man rodė ovdų griovas, ovdų svogūnus, sakė, štai čia gyveno ovdos. Dar mano senelis prisimena. Sklando tokios legendos, bet ne pasakos apie ovdas. Tai ne giriniai, o tokia tautelė su pasakiškomis ypatybėmis.
Magija ten tebegyvuoja – yra ir kerėtojų, būrėjų iš juostų. Būrėja filme tikra, ne aktorė, ji sėdi ir buria iš juostos, o juosta jai atsakinėja. Ir mums ji būrė. Juosta moteriška, užrišamas mazgas, jam užduodamas klausimas ir juosta tampa arba ilgesnė, arba trumpesnė – ji alsuoja. Ir tai dar yra daugelyje kaimų.
Apeigose paskutinėje novelėje, kai iš kapinių parveda žmogų, – ne negyvėlis. Draugas aprengiamas mirusiojo drabužiais ir 40-ą dieną velionio pavidalu parvedamas į kaimą. Jis pasakoja, kaip aname pasaulyje praleido 40 dienų. Tai labai linksma šventė, nes siela paskutinį kartą gali pabūti namuose. Ją pasitinka su maistu, šokiais ir pagalvę su siela vežioja po visą kaimą. Reikia apeiti 40 kiemų, o kiekviename – užstalė, šokiai. Paskui, rytą, jį išsiunčia atgal į kapines, viską, taip pat ir pagalvę – sielos buveinę, sudegina ir prašo jo daugiau nebepareiti: „Tavo vieta kapinėse, o mes turime savo pasaulį.“
Tai vienintelė diena, kada susiliečia šis ir anas pasaulis. Šios apeigos jau beveik nebeegzistuoja, t. y. pagalvę dar nešioja, bet perrengtojo nebevedžioja, nors prieš dešimt metų dar tai darydavo. Mes dar spėjome šią apeigą sugriebti ir sugrąžinti. Daug ką taip ištraukėme – neišeik, neišeik, dar pabūk... Patys mariai sužinos dar daug ką naujo iš to, kas sena ir užmiršta.
- O kaip jie sutiko kinematografininkus? Ar noriai filmavosi, ar reikėjo žmones įkalbinėti?
Kiekviename kaime skirtingai. Kai kurie – su džiaugsmu, kiti kategoriškai atsisakydavo, elgėsi atsargiai – visaip buvo. Filmą finansavo Kultūros ministerija. Kai nuvykau į Marielą, iš karto nuėjau pas kultūros ministrą, jis pažadėjo padėti. Paskui nuėjau pas aukščiausiąjį marių šventiką – kartą. Jis mus palaimino, ir visi žinojo, kad mes ne kokie prašalaičiai, o oficialiai gavę leidimą iš dviejų aukščiausių respublikos jėgų – pasaulietinės ir bažnytinės.
Su pastarąja nutiko įdomus dalykas. Aukščiausiasis kartas mus palaimino: paragavome vyno, perlaužėme duoną, žvakelę uždegėme. Jis rusiškai nekalba, tik marių kalba, sako: „Jums padės saulė, žolė, medžiai ir... kregždutės. Ir iš tikrųjų oras buvo toks, kokio mums reikėjo: jeigu rytojui reikėjo lietaus – lijo, jeigu lietaus reikėjo rytą, vakare saulės – taip ir buvo, t. y, orą aš užsakinėjau.
Tačiau kregždučių iš viso nebuvo. Galvojau, juk turi būti kregždutės, jei taip sakė... Viskas, filmą baigėme, aš jau buvau jas pamiršęs. Montavau filmą – darbo daugybė, juk 22 novelės, gali jas perdėlioti nesuskaičiuojama daugybe variantų... Ir štai, buvo gal koks keturiasdešimtas montažo variantas, sėdžiu prie kompiuterio, ir staiga pro langelį įskrenda kregždutė. Sakau – viskas, stop, montažas baigtas. Ir daugiau neprisiliečiau…
- Filmo pabaigoje yra scena – literatūrinis vakaras, kuriame, vieninteliame filmo epizode, skamba rusų kalba – vyriškis skaito novelę...
Tai D. Osokinas, knygos ir scenarijaus autorius. Visos novelės sukurtos šio žmogaus ir Uržume vieną jis perskaito pats. Denisas rusas, o Uržumas dabar rusiškas miestas, bet seniau tai buvo rusų miestelis marių teritorijoje. Veiksmas vyksta Uržumo klube. Rusiškame filmo variante už kadro skamba autoriaus tekstas, ne subtitrai, Deniso balsas yra visame filme. Pabaigoje jį matome ir suprantame, kad šiuos visus pasakojimus sukūrė būtent šitas žmogus.
