Kai Francisco Pizarro vadovaujami konkistadorai XVI a. įžengė į Cuzco, manė, kad pateko į Cezarių miestą - tokia akinančiai didinga buvo inkų imperijos sostinė (iš Eduardo Galeano knygos „Atviros Lotynu Amerikos venos“). Tačiau ispanų kolonizatorius dar labiau apakino čia rasti turtai, ir jie iškart pradėjo plėšti bei ardyti Cuzco Saulės šventyklą, kovodami tarpusavyje dėl inkų aukso.
Inkų miestas Maču Pikčus (Peru)
© AFP/Scanpix
Visgi konkistadorai nesugebėjo sunaikinti viso talentingųjų inkų inžinierių palikimo. Tik atvykę į Cuzco pamatėme kolonijinius pastatus tarsi užkeltus ant galingų inkų mūrų. Šiandieninis Cuzco – tai susiliejusios inkų ir kolonizatorių arba, kaip juokauja perujiečiai, inkų ir nesugebančiųjų architektūros (isp. Inca y inca-paces - nesugebantieji, t.y. kolonizatoriai) paminklas.

Pasak legendų bei istorijų, Cuzco (Qosqo quechua kalboje - žemės bamba) buvo pastatytas pumos pavidalo, kurios galva simbolizavo Saulės šventės ceremonijų vietą Saqsaywaman (is quechua kalbos - patenkintas sakalas). Šiuo metu Cuzco – seniausias, nuolat gyvenamas miestas Pietų Amerikoje ir kontinento archeologinė sostinė, apgyvendintas ispanų kolonizatorių ir inkų palikuonių, išsilaikantis kone vien iš turizmo.

Nepaisant turistų srauto, įkyrių, erzinančių ir ilgam prilimpančių gatvės prekeivių bei išmaldos prašytojų, Cuzco – jaukus ir didingas, alsuojantis istorija ir pilnas modernių europietiškų barų miestas.

Jis visada dviveidis – kaip skirtinga inkų ir kolonizatorių architektūra, taip ir žmonės – nuo purvinų, perpus sulinkusių nelaimėlių elgetų nuolat ištiestais delnais, vargšų žemdirbių, mažų gražių mergaičių, besifotografuojančių už centus su avytėmis ant rankų arba šalia išpuoštų auskaruotų lamų, tradiciniais rūbais apsirėdžiusių pardavėjų, iki modernių gidų, „ginkluotų“ mobiliaisiais telefonais bei kompiuteriais ir turtingų turistų iš viso pasaulio.

Turbūt įdomiausias, bohemiškiausias ir kartu labiausiai turistų lankomas Cuzco rajonas San Blas, išraižytas siaurų akmenimis gristų gatvelių, besididžiuojantis moline bažnyčia, pilna kolonijinių medžio dirbinių. Čia daug ir labai europietiškų bei, lyginant su likusia Peru, labai brangių barų. Atrodo, kuskiečiai kiek persistengė bandydami įtikti turistams ir prarado autentiškumą.

Būtina susirasti ir žymųjį Hatunrumiyoc dvylikakampį akmenį, kažkada buvusį šeštojo Inka rūmų dalimi, o dabar bylojantį apie neįtikėtiną inkų statybos būdą. Inkai tobulai nugludindavo milžiniškus akmenis ir sudėdavo juos vieną ant kito be jokios tvirtinančios medžiagos taip, kad statiniai išliko per amžius ir atsilaikė ne tik prieš ispanų konkistadorus, bet ir per žemės drebėjimus.

Visi inkų pastatai antiseisminiai, pasvirę 15-os laipsnių kampu į vidų, o durys - trapecijos formos. Cuzco daugybė jaukių aikščių, o jose neretai gali išvysti gatvės spektaklį. Mimų, žonglierių ar klounų pasirodymai sukviečia būrius žmonių bei saldumynų pardavėjus, dar labiau išjudindami ir taip visada gyvą miestą.

Ir nevalgęs Cuzco neliksi – bene visi miesto restoranai gatvėse turi po savo „viešųjų ryšių atstovą“, kuris jus tikrai įtikins, kad jo restoranas geriausias, o maistas skaniausias. Taip dažnai net būdamas sotus neatsilaikysi prieš meistriškai brukamą meniu iš kelių patiekalų su gėrimais, desertu ir pisco sour (vietinės degtinės, laimo ir cukraus kokteilis) tik už 10 solių (apie 9 Lt).

Aplink Cuzco pilna inkų rūmų bei šventyklų griuvėsių, bet turbūt įspūdingiausias jau minėtas Saqsaywaman šventyklų kompleksas. Nors šventųjų pastatų išlikę tik 20 procentų, vis tiek stebina jų mastas ir konstrukcijos. Ši vieta žymi ir dėl liūdnos istorijos – čia įvyko vienas kruviniausių mūšių tarp inkų ir ispanų konkistadorų.

Susipažinę su Cuzco patraukėme į Urubamba upės Šventąjį Slėnį (Valle Sagrado). Čia daug tradicinių Andų kaimelių su spalvotais turgeliais ir keletas ypač didingų inkų architektūros kompleksų, kaip Pisac ir Ollantaytambo.

Pisac ir Ollantaytambo

Pisac – nedidelis kolonijinis kaimas prie upės su galingos inkų tvirtovės liekanomis aukštai kalne. Nelengva į jį užlipti kepinant saulei, tačiau verta ne tik dėl inkų griuvėsių, bet ir dėl atsiveriančių vaizdų į žemdirbių terasas bei upės slėnį.

Ollantaytambo man ypač patiko savo siauromis gatvelėmis, perskirtomis pusiau vandens kanalu, ir baltais namukais mėlynomis langinėmis. Čia, kalno su begaliniais laiptais į inkų statinius papėdėje, nuolat veikia didžiulis perujietiškų rankdarbių turgus.

Prisižiūrėję inkų tvirtovių bei šventyklų aukštuose žaliuose kalnuose, nuo kurių visada atsiveria įspūdinga panorama, pabaigai pasilikome desertą – Machu Picchu. Jį pasiekti galima keliais būdais.

Turbūt smagiausias ir sunkiausias – keliavimas pėsčiomis kalnais nuo trijų iki penkių dienų su vietiniu gidu, virėju ir grupe turistų. Mes iškart pasiryžome šiai kelionei, deja, prasidėjo lietaus sezonas, o tai reiškia: dideles liūtis, purvo kelius ir sniegą aukštai kalnuose. Tad teko atidėti šį nuotykį geresniems laikams ir sėsti į traukinuką.

Traukinį pasigavome Ollantaytambo, todėl mokėjome apie 45 JAV dolerius už bilietą į abi puses – dvigubai pigiau nei iš Cuzco. Machu Picchu – brangus malonumas, nors tikrai to vertas. Kai mes keliavome, įėjimas į senąjį inkų miestą kainavo 70 JAV dolerių. Kiek žinau, dabar traukinio bilietai brangesni, kaip ir bilietas į miestą, bet jei dar nepabrangino, kaina sudarys iki 100 JAV dolerių.

Perujiečiams taikomos daug mažesnės kainos, bet vis tiek didžiajai jų daliai Machu Picchu – nepasiekiama svajonė.

Iki susitikimo Senajame Kalne – Machu Picchu.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Miestelis Airijoje, kuriame lietuviams net nebereikia anglų kalbos (301)

Dėl lietuvių kiekio Airijos šiaurėje esantis Monachano miestelis jau vadinamas mažąja Lietuva....

Lietuvai – galimybė prisitraukti pinigų iš Lenkijos (111)

Politinis neapibrėžtumas Lenkijoje verčia tenykštį verslą žvalgytis į užsienį, o Lietuva...

Ragina būti atsargius: stiprus vėjas prilaužė medžių (2)

Ugniagesiai ketvirtadienio rytą gavo šešis iškvietimus šalinti nuvirtusių medžių.

S. Skvernelis: padidinti alkoholio akcizai pasiteisino (55)

Premjeras Saulius Skvernelis sako, jog šiemet drastiškai padidinti alkoholio akcizai pasiteisino -...

Nyderlanduose užkirstas kelias potencialiam teroristiniam išpuoliui nutrauktas roko grupės koncertas (79)

Nyderlanduose vienas ispanas buvo sulaikytas netoli roko koncerto vietos vairuojantis dujų balionų...

Sąžiningai pasielgusi vairuotoja liko apgauta „teisininkės“: eismo įvykio nė nebuvo (65)

Darydama automobilio dureles kitos mašinos dureles įbrėžusi klaipėdietė sulaukė netikėtų...

Traumos padariniai: neišvengiami M. Kalniečio viršvalandžiai ir alternatyvos (15)

Tai turėjo būti metai, kai Lietuvos rinktinė pagaliau nebūtų turėjusi bėdų įžaidėjų...

Provincijos turguje vaikinas susikūrė naują įvaizdį ir tai kainavo visai nedaug (24)

DELFI Stilius vėl apsilankė Raseinių turguje ir šį kartą žvalgėsi, kokių drabužių čia...

Pigu ir kokybiška: egzotiškesnės alternatyvos pabodusiai Turkijai (9)

Visame pasaulyje viena iš populiariausių žmones apsėdusių manijų tampa kelionių manija....

Paukštelis nepamiršta savo gelbėtojos: kasdien atskrenda jos aplankyti (2)

Dina Theissen vos kelių dienų paukštelį vardu Gracie atrado iškritusį iš medžio priešais...