Ne tik turistus, bet ir pačius olandus labiausiai masina Lisės vietovėje, vos už 40-ies kilometrų nuo sostinės Amsterdamo įsikūręs didžiausias pasaulyje Keukenhofo gėlių parkas, vartus atveriantis dusyk per metus – pavasarį iki gegužės pabaigos ir ankstyvą rudenį.

28 hektarus užimančioje parko teritorijoje kasmet žiedus praskleidžia apie 7 milijonus pavasario gėlių – tulpių, hiacintų, narcizų. Milijonus grožio mylėtojų sutraukia ne tik įstabūs augalai, bet ir ore dvelkiantis aromatas.

Apžiūrėti paskubomis parką užtruktų mažiausiai šešias valandas.

Penas akims – ne toks jau ir pigus malonumas: įėjimas į parką suaugusiajam kainuoja 13,5 euro, senjorams – 12,5, vaikams – 6. Už vietą automobilių stovėjimo aikštelėje tektų pakloti dar 6 eurus.

Apsodinti parką – kiekvieno gėlių augintojo prestižo reikalas, todėl tokią teisę suteikiantys konkursai sutraukia tūkstančius dalyvių, o laimėtojais paskelbiama tik šimtas. Todėl žiūrovai turi galimybę kasmet gėrėtis vis kitokiomis gėlių kompozicijomis.

Parke veikia ir dešimt uždarų gėlių paviljonų, vienuose akys raibsta nuo įvairių rūšių žiedų, kituose skleidžiasi vien orchidėjos.

„Ten tiek grožio ir tiek geros energijos pasisemiama, kad užteks turbūt visiems metams“, – kalbėjo R.Matulytė.

Meno kūriniai iš žiedų

Besižvalgant po žiedų jūrą sunku nesusigundyti nusipirkti ir pačių gėlių. R.Matulytė, už amarilio svogūnėlius paklojusi po 5–6 eurus, džiaugiasi į Panevėžį parsivežusi dalelę Olandijos. Keliautojos namuose į vazoną pasodintas svogūnėlis jau po trijų savaičių krovė žiedus ir šiomis dienomis moteris laukia jų prasiskleidžiančių.

Olandai – didžiuliai estetai. Todėl įspūdingiausia ir mėgstamiausia jų šventė – prie Lisės miestelio organizuojama gėlių fiesta. Paradas vyksta tik vieną dieną, todėl nuo ankstyvo ryto ant šaligatvio su atsineštomis kėdutėmis jau rikiuojasi reginio akims ir sielai ištroškę vietiniai.

Parado dalyviai žiūrovams demonstruoja visą savo išmonę ir neribotą fantaziją – ant platformų vežami iš gėlių žiedų sukurti milžiniško dydžio drambliai, žirafos, flamingai, laivai, imituotos ligoninės palatos ir kt.

Pirmą kartą patekusiam į olandišką fiestą akys raibsta nuo žiedų gausos – parade galima išvysti netgi riedančių šventės rėmėjų traktorių, išpuoštų masyviomis ir viena už kitą įdomesnėmis puokštėmis.

Paradas vingiuoja per svogūninių gėlių augintojų kaimelius ir tęsiasi apie 20 mylių. Eiseną lydi muzikantai, šokėjai, žiūrovams nuobodžiauti neleidžia linksmos atrakcijos.

Olandija gėlėse paskęsta ne tik per šventes. Važiuodamas per šalį išvysti pakelėse besidriekiančias gėlių plantacijas, toli už jų matyti sparnais mojančios vėjo jėgainės.

Gyvena ant vandens

Olandija – kanalų ir parkų šalis. Vanduo ir augmenija užima daugiau nei 50 proc. šalies teritorijos.

Vien Amsterdame yra net 165 kanalai, 1000 tiltų ir 28 parkai.

Vandens skalaujami aukštyn kylantys siauri namukai mena šalies istorijos etapus. Dėmesį patraukia ties pastogėmis išsikišę kabliai. Kadaise pirkliai ant jų užvertomis virvėmis keldavo krovinius į viršutiniuose aukštuose įrengtus sandėlius. Virš dažno namo durų galima pamatyti ir tris baltus kryželius, saugančius nuo trijų baisiausių nelaimių – vandens, ugnies ir maro.

Turistams egzotika dvelkia ant vandens kanaluose besisupantys olandiški vienaaukščiai namukai, dažnai išpuošti gėlių puokštėmis, tarsi mūsų balkonai.

Amsterdame, kaip ir visoje Olandijoje, beveik nematyti ne tik automobilių, bet ir pėsčiųjų. Tačiau dviračių nuomos punktų, stovėjimo aikštelių, netgi keliaaukščių dviračių garažų – kone ant kiekvieno kampo. Skaičiuojama, kad šešiems dviračiams šalyje tenka tik vienas automobilis.

„Susidaro įspūdis, kad pėsti vaikšto ir automobiliais važinėja tik turistai. Olandai net į keliones po šalį traukia dviračius“, – pasakojo R.Matulytė.

Nors Olandija – pirmoji Europos valstybė, legalizavusi kanapių ir kitų esą lengvų narkotikų vartojimą, tačiau, pasak turistės, apkvaišusiųjų neteko išvysti. „Galbūt veikia principas: neįdomu, nes nedraudžiama“, – svarstė moteris.

Viešėti Olandijoje ir neaplankyti etnografinio Zansė Šans kaimelio būtų tikra nuodėmė. Jame turistams moja malūnų sparnai, menantys XVII–XVIII a., galima pasižvalgyti po etnografines sodybas, užsukti kviečia amatininkų dirbtuvėlės. Čia pat galima apžiūrėti olandiškų sūrių gamybos procesą ir lauktuvėms nusipirkti paties sūrio, jei už 300 gramų gabalėlį nepagaili pakloti 9 eurų.