Norvegai atvirai sako: energetikos neįmanoma plėtoti, nepadarant jokios žalos gamtai. Tačiau žala gali (ir privalo) būti kuo mažesne. Pavyzdžiui, statant užtvanką prie Simos upės, daugelyje vietų teko išvežti iki 100 tūkst. kubinių metrų žvyro. Vėliau vienur šios kasybos vietos buvo taisomos, atkuriant natūralų gamtovaizdį, kitur – įrengiant gilius žvejybos baseinus. 1979 metų žiemą Simoje buvo pastatyta didžiulė žuvų veisimo stotis, ir taip racionaliai išnaudotas gana šiltas hidroelektrinės vanduo. Dabar čia kasmet išauginama apie 100 tūkst. lašišų ir apie 300 tūkst. upėtakių.
Simos hidroelektrinė kasmet skiria 2 mln. Norvegijos kronų kitam gamtos stebuklui – netoliese esančiam Voringfoso kriokliui prižiūrėti. Iš milžiniško aukščio į giliausią tarpeklį krintančio vandens reginys sutraukia tūkstančius turistų, kurie apsilanko ir elektrinėje. Prie krioklio nutiesti patogūs privažiavimo keliai, išgrįstos aikštelės. Statant hidroelektrinę nutiestas puikių kelių tinklas visame regione – dauguma iki šiol nepasiekiamų vietų tapo prieinamos.
Keliams – didžiulės investicijos
Niekas šioje šalyje neišeikvojo tiek materialinių (ir kūrybinių) sąnaudų, kiek kelių infrastruktūra. Ne vien dėl to, kad nutiesti kelią lygumoje ir kalnuose – du skirtingi dalykai. Kelias Norvegijoje – tai ne vien didžiulėmis pastangomis nutiesti, tarp aukščiausių uolų vingiuojantys serpantinai, bet ir kalnų granite iškirsti įvairiausio ilgio tuneliai, galybė skirtingo aukščio bei pločio tiltų bei praktiškai įkūnyti daugelio kūrybiškų žmonių ieškojimai. Keliams tiesti čia jau seniai naudojamos pačios pažangiausios technologijos, naujausia technika ir medžiagos. Milžiniškos valstybės investicijos į šią sritį jau seniai atsipirko – jei nebūtų gerų kelių, ar galėtų šalis gauti milijardines sumas iš turizmo bei tinkamai plėtoti pramonę ir prekybą?
Pakilus į neįtikėtino aukščio kalnų viršūnes, į akis krenta šalikelėse susmaigstyti kelių metrų aukščio mediniai stulpeliai. Jie žymi kelią žiemą, kai sniego danga pasiekia didžiulį storį.
Kalnų keliai, ypač aukštuminiai, yra siauroki. Daugelyje vietų dviems mašinoms netgi sunkoka prasilenkti, taigi vienai tenka sustoti ir palaukti kiek platesnėje prasilenkimo vietoje. Daug kur kalnuose eismas vienpusis. Čia negali kada ir kur panorėjęs stabtelėti: turi surasti specialiai tam tam įrengtą aikštelę. Sąvoka „kelkraštis” dažnokai neegzistuoja: važiuojamoji dalis arba atsiremia į uolą, arba baigiasi praraja.
Kitoks pasaulio suvokimas
Žinoma, šalyje yra ir, palyginti, tiesių autostradų (lygesnėse vietose) ir tradicinių kelių, nevarginančių vairuotojų begaliniais posūkiais ir kilimais aukštyn – žemyn. Tačiau aukštikalnių eismas čia – ypatingas. Išvydus ženklą „staigus posūkis” reikia būti pasiruošus apsisukti 180 laipsnių kampu ir nerti žemyn arba kilti aukštyn.
Didesnio greičio mėgėjai čia gali nemėginti demonstruoti savo šaunumo: tam nėra sąlygų. Daugelyje kelių tai tiesiog fiziškai neįmanoma, tad didžiausias greitis užmiestyje – 80 km/val. Autostradose, tiesa, 10 kilometrų didesnis, tačiau miestų gatvėmis galima riedėti tik 50 km/val., o priemiestyje – 60. Visą laiką privalu važiuoti įsijungus trumpąsias šviesas, prisisegus tiek priekinius, tiek užpakalinius saugos diržus.
Norvegai šventai laikosi kelių eismo taisyklių, tad ir avarijų čia ne taip gausu, kaip kitose Europos šalyse, nors tai viena daugiausiai keliaujančių tautų pasaulyje. Išvykoms išnaudojami visi laisvadieniai ir atostogos. Tačiau šios šalies gyventojai nesiveržia svetur: jiems gera ir savoje šalyje: skuba prie fiordų, į kalnus, į salas, vasarą pasibalnojus dviračius, žiemą – slides, tačiau dažniausiai – su nameliais ant ratų arba nuosavais laiveliais. Visoje šalyje gausu stovyklaviečių ir viešbučių. Net ir pigiausioje pakelės nakvynės vietoje aptiksi visus būtiniausius reikmenis: plytelę valgiui išsivirti, šaldytuvą, kitą virtuvės įrangą.
Ne visi europiečiai norvegus supranta. Dažnas negali suvokti, kodėl norvegams nėra didesnės laimės kaip pagaliau įsitaisyti kad ir kukliausią poilsio namelį kur nors prie fiordo ar kalnų fone, kur jis praleis visas savo vasaras, vakarais žvelgdamas į eglių viršūnes, apšviestas besileidžiančios saulės šviesos.
Pirmenybė viskam, kas norvegiška
Norvegijoje yra gausybė keliautojų klubų bei patriotinės pakraipos draugijų, skatinančių savo narius gerai pažinti gimtąjį kraštą. Šioje šalyje visi turi teisę poilsiauti gamtoje, neprašydami privačių valdų savininkų leidimų. Nors dauguma miškų turi šeimininkus, jie niekada neveja savo teritorijoje grybaujančių ar uogaujančių žmonių. Vos išlipęs iš automobilio, gali saujomis žerti uogas ar kaipmat prisipjauti grybų.
Už gerokai mažesnę kainą norvegų ūkininkų laukuose keliautojai sezono metu gali patys prisiskinti įvairiausių daržovių ar uogų. Tam kviečia pakelėse iškabinti skelbimai. Beje, prisirpus vietiniam derliui, importas pristabdomas ir visi ima vadovautis devizu: “pirk prekę norvegišką!”
Norvegijos vyriausybė savo ūkininkus labai remia. Nors dirbamų plotų šalyje yra tik 3 procentai, žemės ūkis patenkina didelę dalį valstybės maisto poreikio. Suprantama, kai ką tenka ir importuoti: grūdus ir jų gaminius, kai kurių daržovių, vaisių, mėsos produktus. Karvių pulkelius pravažiuodami matėme retai, po uolėtus kalnų šlaitus straksėjo ožkos ir karstėsi avys. Nedideliuose slėniuose tarp kalnų įsikūrusios ūkininkų sodybos atrodė kaip maži dvareliai, susidedantys iš krūvos medinių pastatų.
Svarbiausia – netrukdyti aplinkiniams
Norvegijos gyventojai nesiekia puikuotis savo turtais. Viskas čia paprasta, be ypatingų išdailinimų ir išgražinimų. O ir kam reikalingi tie prašmatnumai, esant tokiems gamtos stebuklams ir visuotinei gerovei? Susidaro įspūdis, kad svečiai norvegams ne itin ir reikalingi. Žmogui šioje valstybėje galima viskas, jeigu tik jis netrukdo aplinkiniams. Tai galioja ir užsieniečiams. Galima privačioje teritorijoje pasistatyti palapinę ir prisirinkti sausuolių laužui. Galima sėdėti ant vejos, miesto centre esančiuose skveruose ir parkuose rengti iškylas. Galima nakvoti atokioje kalnų vietovėje specialiai medžiotojams ar keliauninkams pastatytose trobelėse. Jose rasite sausų malkų, degtukų, druskos. Raktai bus užkišti netoli nuo pakabintos spynos. Galima užeiti ir į nuošalioje vietovėje esantį medinį namuką, šalia kurio ant stiebo plevėsuoja Norvegijos vėliava. Tai ženklas, kad šeimininkas yra namie. Jis tave, sušalusį ir pavargusį, visada svetingai priims, o bėdai ištikus, išties pagalbos ranką.
O ko norvegai niekad nesupras ir nepateisins?
Nepagarbos jų žemei ir joje vyraujantiems įstatymams, atsainaus, vien vartotojiško požiūrio į gamtą ir jos turtus, pamintų ekologijos dėsnių.
Pavojinga kaimynystė
Norvegija aktyviai dalyvauja SENTEKO – Tarptautinės organizacijos, puoselėjančios tikslą stiprinti ryšius tarp įvairių mokslo šakų teorijos ir praktikos, veikloje. Daugelis SENTEKO projektų turi ekologinį aspektą: norvegai šioje srityje yra daug pasiekę. Šalyje yra nemaža pramonės įmonių, galinčių padaryti žalos aplinkai, tačiau net sniegas žiemą – švariausias netgi plentų šalikelėse, kur nenutrūkstamu srautu rieda automobiliai. Kvėpuoti lengva, kiekviename įkvepiamo oro gurkšnyje, prasismelkiančiame į visas odos poras, jaučiamas jo sudėties natūralumas, o dangaus žydrynę išmargina tiktai debesėliai.
Ne tokia pavyzdinga ekologinė aplinka, kokia susiklosčiusi Pabaltijo šalyse ir ypač kaimyninėje Rusijoje, norvegų dažnai yra vertinama kaip sulėtinto veikimo bomba. Pavyzdžiui, kad ir per šimtą povandeninių laivų, atitarnavusių savo amžių ir paliktų likimo valiai Rusijos Severodvinsko ir kitose Kolos pusiasalio vietose.
“Potencialiai – tai 5-6 Černobyliai, - sako norvegų ekologai. – Tiesa, dabar Murmansko miesto administracija pasirašė sutartį su Skandinavijos firmomis dėl nurašytų povandeninių laivų išmontavimo ir išsiuntimo į metalo laužą, bet tam rusams reikia daugiau kaip 10 milijonų dolerių. Ir tai vien korpusams išmontuoti; tuo tarpu sumokėti už darbą utilizuojant branduolinius reaktorius šių pinigų neužteks”.
Ne mažiau aktuali yra ir “Pečenegos nikelio” kombinato rekonstrukcijos problema. Vien tik šis kombinatas, esantis vos už 20 km nuo Norvegijos, išmeta į atmosferą žalingų junginių daugiau negu visos fiordų šalies pramonės įmonės! Norvegai išskyrė per 300 mln. kronų (apie 45 mln. dolerių) šiam projektui įgyvendinti su sąlyga, kad ir Rusija skirs tam tikrą dalį lėšų. Deja, ši sąlyga liko neįvykdyta. Rusams vilkinant, norvegų kantrybė trūko, ir jie atsiėmė pinigus atgal.
