Pokalbis su kregždėmis
Šiais skubėjimo ir lėkimo laikais, kai visi neturime nė minutėlės nei sau, nei kitiems, tik čia atsidūręs pajunti, kad gali iki valiai mėgautis ryto aušra ir saulėlydžiu. Ilgai vaikščioti pajūriu, kol prarasi laiko sąvoką, o kai ir tai nusibos - visiškai nieko nedaryti. Sėdėti sau kopose ir žiūrėti tyloje į jūrą.
Tik retsykiais susimąstymo akimirką sutrikdo pro šalį praskridusios žuvėdros, lyg pačios būtų dėl ko nors susiginčijusios. Bet tos paklydėlės žuvėdros, "dangaus žirklės", netrukdo ir toliau kalbėti tyloje su savimi, su gamta, su žole, su vėju. Taip nori, kad valandos truktų iki begalybės, nes esi tik tu ir gamta.
Gamtos jausmas
Man to laiko prie jūros buvo nedaug - vos kelios dienos. Tačiau jų pakako, kad galėčiau pajusti, kuo kvėpavo nedidelė menininkų bendruomenė, sumaniusi pagaliau išsiaiškinti, kas yra energetika mene. Gal per daug nekreiptum dėmesio į tai, kuo skiriasi pleneras ir simpoziumas, bet, pasirodo, tai ir buvo tas kodinis žodis, kodėl pasirinktas vis dėlto simpoziumas. Ši sąvoka daug platesnė.
Nidoje susirinko įvairių sričių menininkai - dailininkai, fotomenininkai, kino kūrėjai. Jie ne tik kūrė, bet ir daug bendravo - kaip seni geri pažįstami. Tos menininkų bendravimo valandos E. Šemetulskio galerijoje, kuri laikinai virto "būstine", kartais užtrukdavo iki paryčių, kol prašvisdavo, tačiau iki galo jiems taip ir nepavykdavo išsiaiškinti, kas vis dėlto yra energetika mene. O kai kuriam nors trūkdavo kantrybė nuo tų ginčų, jis atsistodavo ir palikdavo grupelę, kad galėtų nors kelias valandas pamiegoti.
Niekas nepykdavo, kai atsirasdavo koks nors išsišokėlis, norintis atrasti savo tiesą. Kas gali pasakyti, kaip menas veikia žmogų, ko reikia pačiam kūrėjui, kad jį užvaldytų įkvėpimas.
"O gal gamta yra ta mūza, padedanti atrasti vis kitas erdves? - pagaliau kažkam išsprūsta. - Todėl ir važiuojam į Nidą tos gamtos pakerėti." Visi nusiramina, nutyla ir pagaliau patys uoliausi diskusijos dalyviai išsiskirsto iki kito karto. Ir taip visas keturiolika dienų, tačiau niekas nedrįso pasakyti, kad ginčai apie meną - tai kažkokia rutina ir kankynė.
Moterų paplūdimio motyvas
Kai rytą tas gražus menininkų būrelis susirinkdavo prie pusryčių stalo, niekas negalėdavo patikėti, kad šie žmonės miegojo vos kelias valandas. Matyt, pats buvimas gamtoje darė stebuklus: nė vienas nenorėjo ilgai tįsoti lovoje, nes vis nauja diena žadėjo gerą orą. Atrodė, jau visi yra išsišnekėję ir viską išsakę vienas kitam, bet pusryčiaudami jie vėl tęsė tas pačias diskusijas ir ginčus - apie meną.
Tačiau tonas po vakarykščio pokalbio buvo šiek tiek kitoks. Ramesnis ir švelnesnis. Būta juoko, kai kaunietis dailininkas Alvydas Bulaka papasakojo smagią istoriją iš simpoziumo kasdienybės. Iš kur latvių menininkams žinoti, kad Nidos pajūryje yra moterų paplūdimys? Taigi dailininkas Andris Vitolis nieko neįtardamas ramiai sau tapė tarp nuogalių moterų, prie kopų pasistatęs molbertą.
Gal tokia latvio pasirinkta vieta būtų buvusi suprantama, jei jis iš tiesų būtų ieškojęs iškilių formų dailiosios lyties modelio. Tačiau dailininkui to visiškai nereikėjo. Jis paprasčiausiai tapė pajūrio peizažą. Laimė, nė viena besideginanti moteris nekreipė dėmesio į šalia stovintį menininką. Ramiai sau tįsojo ant smėlio, o jis tapė. Ne taip, kaip anais laikais, kai moterų paplūdimyje kildavo vos ne karas pasirodžius vyrui. Šioje teritorijoje taip pat įsivyravo demokratija.
Aktai saulėlydyje
Savaitgalį simpoziumo vadas visiems pažadėjo staigmeną. Kokia ji bus, niekas nežinojo iki paskutinės minutės. Buvo nurodyta - saulei leidžiantis rinktis sutartoje vietoje prie jūros. Kai vakarieniaujant prie stalo pasirodė trys "mūzos", specialiai atvykusios į simpoziumą iš Klaipėdos, tapo aišku - bus galima tapyti ir fotografuoti aktus.
Nuogas kūnas, jūra ir saulėlydis - gana įprasta tema meno pasaulyje. Tačiau ir šį kartą buvo sumanyta kiek kitaip. Fotomenininkas Michailas Raškovskis sumanė tris merginas apkasti smėliu, bet ne visiškai - nuogumo buvo palikta saikingai ir subtiliai.
Fotosesija truko vos pusvalandį, tad dailininkams teko taip pat išsitraukti savo fotoaparatus ir fotografuoti modelius. Šiais laikais menininkai dažnai taip daro, kai juos spaudžia laikas. Tik latvių dailininkas profesorius Andrejus Germanis laikėsi tradicijos: pasiėmęs popieriaus lapą piešė eskizus.
Kaip kam pavyko įamžinti spontanišką fotosesiją, sunku pasakyti. Tačiau šėlsmas kilo vien nuo reginio - žvelgiant į gražius kūnus smėlyje leidžiantis saulei.
