Dienos ritasi nuo šviesos kalno į naktų tamsius slėnius. Saulė tolsta nuo žemės, atiduodama mus darganoms ir šalčiams.
Tamsos gožiamoje padangėje vis labiau ryškėjantis Paukščių takas išragina paukščius į svečias šalis kaip amžinus piligrimus. Erdvė prisipildo lengvo sparnų šažėjimo ir šiušenimo. Kiaurą parą netyla neramus ūžavimas, kuris težino vieną kryptį – iš šiaurės į pietus. Paslaptingi garsai dūžta į bedugnį dangaus šulinį ir lietaus merkiamą žemę. Jų aidas prasismelkia į žmogaus jausmus, pripildo sklidinai kaip taurę užkalbėto gėrimo, kuris net naktį neleidžia miegoti ramiai.

Sąmyšis prasidėjo ne šiandien ir ne vakar. O kada? Mus vasara girdė kvapais, vaišino liepų medumi. Buvome taip užliūliuoti paukščių giesmėmis, žiedų spalvomis, kad nepastebėjome judėjimo pradžios. Vos sniegui nutirpus, pempės, rodės, gerkles išrėks. Rugiams žydint jau virkdė padangę virš Pirėnų. Tai tau – dyvų dyvai, kas mūsų vaikus padyvis, vos vaikai prakuto ir pempių nebėr…

Griežlė išrėžė pradalgę ir pėstute išskuodė per stepes į Babilono karalystę. Tai tau – kirsk ir rišk, rugiai prinoko, šviežia duona pakvipo, griežlių ir pėdos ataušusios. Vasara svilina nesvietišku karščiu, gegutės, lakštingalos, volungės jau po Afrikos savanų giraites žvalgosi. Kas ateitį išburs, dalgelį paplaks, lietų prišauks…Jei džiugesio sparnai neštų paukščius iš gimtųjų sodybų, negi nepastebėti pradingtų skradžiai nakties tamsoje. Tik nedaugelis randa jėgų atsisveikinti. Blezdingos patinėlis nusileidžia ant namo šelmens, greitakalbe pažeria: “Šeimininkė vargdienėlė, ankstų rytą atsikėlė, prisivirė, prisikepė – gurrrkt”.

Nekartoja posmelio iki pabodimo kaip vasarą. Užbaigia nerimo gaida, kuri pasilieka žmoguje kaip laukimas. Kelionei pasiruošęs nesuskaičiuojamas brolių ir sesių, vaikų ir vaikaičių nėrinys, kurį vos išlaiko nukarę elektros laidai. Kas gali, dar pagaišuoja, pamažu toldami krūmynais, miškais, nendrynais. Tačiau kyla į padanges visi – ir kelionių karčias pamokas išgyvenę, ir dar nepatyrę piligrimystės kainos.

Viršum viso krašto be pradžios ir pabaigos nenutrūkstamais srautais lekia, plasnoja, sklendžia, vasnoja čivyliai, devynbalsės, kikiliai, liepsnelės, musinukės, pečialindos, strazdai, varnėnai, zylės…Prie marių, prie didžiųjų vartų į vandenų viešpatijas sustoja pailsėti, ryžto įkvėpti. Šit atsiplėšia mažųjų čiulbuonėlių sūkurys nuo priekrantės nendrynų, jau regis kirs marias, bet pritrūksta drąsos. Vėl nusirita juodu tumulu į nendrynus. O vienąsyk reikia surimtėti – ūžteli virš putotų vandenų. Tačiau sūkurys greit ima retėti, darosi perregimas kaip žvejų tinklas. Dalis skrajūnų metasi atgalios, kiti mušasi pirmyn. Tik drąsiausi moja sparnais be perstogės, kol akys išvysta priešingą krantą. Koks alasas, koks džiugesys – įveiktas pirmasis kliuvinys! Jau daugiau ištvermės, kitus nugalėti bus daugiau valios. Maži paukšteliai tarsi mažyčiai lėktuviukai. Jie nepajėgia vienu pakilimu įveikti didelių atstumų, lekia nuo vienos stotelės prie kitos, pailsėdami ir pasipildydami degalų atsargas, kad galėtų sėkmingai įveikti kitą kelio ruožą.

Iš lėto pleištu dangaus dubenį skaldo gervių trikampiai. Klykia, rykauja, šūkčioja, ūkauja ausis ir širdį veriančiais atsisveikinimo šūksniais. Šuo kaip išprotėjęs plėšiasi nuo grandinės, užvertęs galvą, tarsi skaldytų jam padėtą, o ne dangaus dubenį. “Sargi, nekvailiok, kol šeškas įsmuks į tvartą, namų paukščius praganysi! – širsta šeimininkė ant kiemsargio, kad trukdo klausytis gervių. Nulekia patvoriais, mėgindama pasivyti keliauninkes, kojas supančioja žolių virkščiai, krinta veidu į dilgienojus. Skubiai pašoka, apsidairo, ar niekas nepastebėjo, ar nesijuokia iš jos nesėkmės. Moters veidas paslapties šydu nuspalvintas, akyse – sunerimęs melsvai pilkšvas dangaus atspindys. Jos širdis plasta ne kasdieniu ritmu, jausmai virpa liūdesiu.

Minčių srautai nuplaukia drumzlinom prisiminimų vagom. Penktokė dukrelė Rasa su drauge iš mokyklos nuklega tiesiai į paupį. Ne persirpusių gervuogių lesioti – kažko laukia, kažką tikisi pamatyti. “Girdi?” – kumšteli draugei į šoną raudona striukyte vilkinti juodaplaukė Raselė. Draugė suklūsta, mergaitės žvilgsnis nuslysta ramiais padangių toliais. Akys dar nieko nemato, bet ausys jau girdi pratįsus kryksmus. “Slėpkimės už krūmų, greičiau!” – ragina juodbruvėlė labiau išstybusią klasiokę. Ši paklūsta nenoriai, kaišo galvą pro želmenis, nusiplėšia šalį nuo kaklo, rengiasi užsimoti.

“Būk gera, nemosuok ir nešūkauk, tegu ramiai praskrenda. O tai pagalvos, kad pasimetė kokia draugė, ims sukti ratus, iškriks karavanas, nebesiseks gervėms kelionė į pietus” – sulaiko nenuovokią draugę Rasa. “Kokias nesąmones susigalvojai? Kas tau taip sakė?” – Ievutė sutrikusi. “Mamytė, ji viską žino…- paaiškina draugė”. “Gerai, jau gerai, kiūtosiu kaip prišalusi” – nusileidžia Ieva. Magiškas trikampis, širdį plėšianti rauda. Mergaitės moja išskrendančioms gervėms, kaip kad mojama mažiems vaikams, jų akelėse drėksta išsiskyrimo graudulys. Sunku skirtis su tais, kurie padėjo išsiauginti ir išskleisti sparnus. Ne mažiau sunku su tais, kurie savo linksmu čiulbesiu kėlė nuotaiką darbuose, padėjo ištverti kasdienius rūpesčius ir vargus. Abipusis išsiskyrimas – ir paukščiui, ir žmogui. O su gervėmis atsisveikiname taip, tarsi išlydėtume mums artimus ir brangius žmones. Gal todėl, kad jų šauksmas mums artimiausias? Žmoguje irgi slypi skrydžio pradas dar iš tų epochų, kai mūsų pirmtakai skraidė paukščių sparnais.

Ilga kelionė į šituosius kraštus, tęsiasi savaites, mėnesius. Sparnų mostai platūs ir stiprūs. Migrantai išvysto automobilių greitį, pakyla į aukščiausių pasaulio viršukalnių aukštį, nesustodami nugali Viduržemio ir Sacharos platybes. Vieniems paskutinė stotelė už šimtų kilometrų – ta pati Europa, kitiems už tūkstančių kilometrų – Afrikos džiunglės ar Himalajų priekalnės. Pasitinka nauji kraštai, šiltesni saulės spinduliais, bet šaltesni savo jausmais. Vieniems tie kraštai matyti ir pažįstami, jie jau keliavo ir grįžo tais keliais, kitiems, dar neseniai išskleistuose sparnuose patyrusiems skrydžio jėgą, visai nežinomi ir svetimi. Kelionės šauksmas kirba kiekviename paukštyje, jis tam ruošiasi. Pasikeičia susidėvėjusias skrydžio priemones, susikaupia riebalų atsargas. Tik stipriausi gali be perstogės mosuoti sparnais dešimtis valandų, tik ištvermingiausi įstengia pakelti ant sparnų audras ir liūtis. Skrajūnai, rodos, tiksliai žino, kur keliauja, tačiau labai dažnai ne savo valia atsiduria nežinomose žemėse. Stichijos ryja sparnuotus piligrimus ištisais pulkais.

Balti gandrai ilgai stybinėjo pamiškėse, paupiuose. Seimavo – leistis į kelią ar dar palaukti, aptarinėjo kelionės pavojus. Jų paskirti teisėjai įvykdė negailestingus nuosprendžius palikuonims, kurie per vasarą taip ir neįvaldė sparnų. Kaimo moterys ilgai kalbėjo, kokią baisią pirtį užkūrė gandrai ištikimybės įžadus sulaužusioms žmonoms. Lyg žmonėms tokie dalykai būtų buvę per amžius svetimi. Ar ne panašiai senovės spartiečiai rūšiuodavo naujagimius? Anas geibus rėksnys – į jūrą nuo olos, tas linksmas, žvalus – galės giminę tęsti. Kol moterys aptarinėjo gandrų papročius, šie, perskridę turkų, žydų žemes, jau tūpė Viduržemio pajūryje tūkstantiniais pulkais. Sinajaus koridorius keliauninkus traukia lyg galingas magnetas - vienintelis sausumos kelias, jungiantis Afriką su Azija. Į vakarus išilgai jūros driekiasi tamsios kalnų virtinės – tolesnė kelionės trasa, užpakalyje plyti išdegusi dykuma, kurią ką tik pavyko nugalėti. Pulkas paukščių suka ratą aukštai padangėje, prie jo viena po kitos jungiasi naujos skrajūnų kuopos, sudarydamos milžinišką spiralinį debesį.

Jis juda jūros kryptimi, bet išsigąsta atvirų vandens tolių, metasi atgal ir vėl pakrinka paplūdimyje. Sklandantiems paukščiams reikia šiltų oro masių, kurios pakeltų ir nuneštų ant savo nematomų sparnų, o jos telkiasi tik virš sausumos. Ta pati dilema kaip ir gimtinėje – dar palūkėti ar jau skristi? Išbadėję, ištroškę, sukaitę ir suvargę, apanglėjusiomis kojomis ir apsvilusiomis plunksnomis raudonsnapiai bastosi palei atliekų krūvas, kurias išmeta augantys miestai, turistus lepinantys restoranai ir viešbučiai, ieškosi peno dvokiančiuose ir rūkstančiuose šiukšlynuose. Išžioję snapus, mėgina atsigerti iš nuotekų valyklų, sunkiai alsuodami, svirdinėja svilinančiame karštyje, o aplink plytinčioje dykumoje draikosi iškvėpusių gyvybę gentainių palaikai…Koks kankinantis ir pražūtingas kelias ligi derlingų Nilo slėnio žemių!

Kodėl išskrenda paukščiai? “Jei neišskristų, badu numirtų, šaltyje pražūtų!”- paaiškinimas toks paprastas ir suprantamas. Bet pala – kokios jėgos išblaško pempes iš gimtųjų galulaukių po lordų, mulų, šeichų žemes, vos pražydus vasarai, kokie vėjai ištremia gandrus iš gimtųjų sodžių į svilinantį arabų dykumų karštį, nė auksinio rudens nepalaukus? Nuo čia ir prasideda didysis nesusikalbėjimas, kaip pernai ir užpernai, kaip prieš dešimtis ar šimtus metų. Kaip orientuojasi paukščiai kelionėse? “ Dieną pagal saulę, naktį pagal žvaigždes”, - paaiškinimas paprastas ir suprantamas.

Bet pala – dienos būna debesuotos, naktys niūkios ir tamsios, neregėti nei saulės, nei žvaigždžių, žemė sukasi aplink savo ašį ir aplink saulę, nuolat kinta dangaus kūnų padėtis erdvėje. O paukščiai orientuojasi po debesimis ir virš jų, net debesų ūkuose. Va ir vėl įdomūs nesusipratimai. Lyg tie migrantai ką išmanytų apie chronometrus, kompasus, sekstantus ar kokias matematinių skaičiavimų lenteles. Žmogui sunku patikėti, kad sparnuotosios būtybės savo galvelėse nešiojasi navigacijos prietaisus. Ne kokius elektromagnetinius, o – biologinius sensorius. Gal drąsiems ir išdidiems keliautojams pasirinkti maršrutų kryptis padeda mums nesugaunami infragarsai, kurių pritvinkęs oras, ar poliarizuota šviesa, ultravioletinis spinduliavimas? O gal genais iš kartos į kartą paveldimas šauksmas už jūrų vandenynų išvysti kitas karalystes, su užkoduotu kalendoriumi ir maršrutais…

Išskrenda paukščiai į tolimus kraštus ir vėl parskrenda į gimtuosius namus. Įspūdingas ir nepakartojamas reiškinys šioje žemėje, įžiebęs kelionių žiburį žmonėms. Kristupo Kolumbo laivą po beribes vandenynų platumas blaškė kiklopiški štormai, įguloj maištas tulžingai mosavo kardais, juodas nevilties kirminas graužė didį keliautoją. Netikėtai ant laivo takelažo nutūpė pulkelis praskrendančių paukščių. Pailsėję draugingai pakilo ir nušvilpė pietvakarių kryptimi. Jūreiviai pakeitė kursą įkandin paukščiams. Po kelių dienų horizonte pasirodė tamsūs kontūrai. Ne, tai nebuvo miražas, o tikrų tikriausias žemynas. Paukščiai atvedė europiečius į Naująjį Pasaulį!

Vėsta orai, įsismarkauja vėjai. Vis plaukia ir tolsta keliauninkai kaip rudenio laikas. Pavieniui ir pulkais, griežtai nubrėžtais trikampiais ir tvarkingomis voromis. Girgžda ir girgžda žąsys – jau šiaurėje žiema! Joms pritariančiai švilpia ir švilpia antys – visiška tiesa! Vienintelės vandenų karalienės gulbės palūkės žiemos. Į baltą erdvę pakils didingi paukščiai balto šilko sparnais. Aukštybėmis nuskardens dieviška muzika. Žmonės sumišę kels akis į dangų. Tai bus paskutinis skrydis šiais metais senuoju Paukščių taku.

Kas neatsisveikina su išskrendančiais paukščiais, tas kurčia širdimi eina per gyvenimą.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: vasarišką kaitrą vėl vainikuos neramumai (2)

Antroje savaitės pusėje didžiojoje šalies dalyje orai bus karšti, tačiau jau pirmoje...

Pasiūlė, kaip susigrąžinti lietuvių Lenkijoje paliekamus milijonus (106)

Šį pavasarį Lenkijos centrinis statistikos biuras paskelbė, kad lietuviai apsipirkdami pas...

Lietuvio užfiksuoti vaizdai apie jo patirtis Šiaurės ir Pietų Korėjose užkariauja pasaulį: sunku sulaikyti ašaras (196)

Prieš metus DELFI publikuotas keliautojo Jokūbo Laukaičio sukurtas vaizdo reportažas apie...

R. Williamso koncertą perspjauti bus sunku: hitai ir fejerverkai gerbėjams sukėlė euforiją (287)

Trečiadienio vakarą Vilniaus Vingio parke - neeilinis renginys. Savo pasirodymą „The Heavy...

S. Skvernelis: socialdemokratų pasitraukimas nebūtų būtina sąlyga trauktis jų ministrams (24)

„Prognozuojant socialdemokratų tarybos sprendimą trauktis, galbūt frakcija Seime galėtų...

Nesitikėjo, kad gelbėti kačiukus bus taip sudėtinga (2)

Dar būdami 8 savaičių jaunikliais, katinas Astra ir keturi jo broliai buvo palikti dėžėje...

A. Kubilius prabilo apie spąstus, kurie gali sutrukdyti pasivyti ES pragyvenimo vidurkį (567)

Lietuvai pasivyti Europos Sąjungos (ES) pragyvenimo vidurkį gali sukliudyti vidutinių pajamų...

Lietuvos šešiolikmečiai liks be medalių – neperlipo Europos čempionato ketvirtfinalio barjero (55)

Europos jaunučių (iki 16 metų) vaikinų krepšinio čempionato ketvirtfinalyje trečiadienį...

JAV karo laivo įgulai atsirūgo vizitas Klaipėdoje: sekso vakarėlis baigėsi skandalu (199)

Dar vasario pradžioje į Klaipėdą draugiško vizito užsukęs JAV karo laivas „ USS Hue City...

Prasta vasara smogė ne tik Palangos verslininkams (25)

Lietinga vasara problemų pridarė ne tik nuomojantiems kambarius pajūryje. Paslaugas kaimo turizmo...