I.Keidošiūtė. „Filmas filme", kurio sumanymas beveik genialus savo paprastumu
„Kiekvieną vilioja smurtas. Žmogus yra laisviausias nuo sąžinės priekaištų žudikas, koks tik vaikščiojo žeme. Potraukis smurtui įrodo, kad mūsų pasąmonė nepasikeitė nuo neolito laikų,“ – taip kalbėjo genialus ir šiandien jau kultinis amerikiečių režisierius Stanley Kubrickas apie kurio siaubo kino šedevrą „Švytėjimas“ amerikiečių kūrėjas Rodney Asheris sukūrė labai neįprastą dokumentinę juostą „Kambarys Nr. 237“, rodomą festivalyje „Kino pavasaris“.
Būdama iš esmės mažumėlę abejinga šiam tikrai genialiam, bet steriliai šaltam perfekcionistui - mizantropui, metų metus tobulinusiam kiekvieną savo filmą, aš jau seniai su nuostaba stebiu vis gausėjantį režisieriaus gerbėjų ratą, kurie aistringai bando pateikti kuo daugiau jo kino šedevrų traktuočių. S.Kubrickas kalbėjo: „Žmoguje iš prigimties yra kažkas ydingo. Prigimtyje yra kažkokia blogoji pusė. Baisios istorijos atskleidžia pasąmonės archetipus, leisdami įžiūrėti žmogaus juodąsias puses, betarpiškai su tuo nesusidurdami.“
Gal todėl 1980 metais jis ėmėsi ekranizuoti populiarų Steveno Kingo romaną „Švytėjimas“. Filmuodamas šią juostą S.Kubrickas vienintelį kartą leido kažkam užfiksuoti darbo momentus. Tas kažkas buvo jo dukra. Į filmą pateko tik vienas procentas nufilmuotos medžiagos, tačiau žinant, kad visas juodraštis patekdavo į archyvą, kuris išliko, lyg ir galėtume įspėti visas šio filmo mįsles. Pasirodo viskas ne taip paprasta. Per trisdešimt metų šis filmas apaugo dešimtimis legendų, hipotezių, įžvalgų, šifruočių, tačiau daugeliui vis dėlto taip ir lieka paslaptimi.
„Kambarys Nr. 237“ – tai labai originalus taip vadinamas „filmas filme“ ir jo sumanymas beveik genialus savo paprastumu. Režisierius susisiekė su žmonėmis, kuriuos apėmusi „Švytėjimo“ manija vėl ir vėl žiūrėti „Švytėjimą“. Jų pseudo teorijų kupinas visas internetas ir Rodney Asheris, atrinkęs pačių įdomiausių autorius, pavertė juos filmo naratoriais. Pasakotojų – penketas, tačiau nė vienas jų nė akimirkai nepasirodo ekrane. Kiekvienas praleido ilgus metus detaliai tyrinėdamas Stanley Kubricko filmą. Kiekvienas per tuos tyrimo metus sukaupė pastabas, pastebėjimus ir teorijas, kurių diapozonas išsiplėčia nuo Freudo iki numerologijos, kurios įmena užslėptas S.Kubriko mįsles. Kiek pasakotojų - tiek teorijų.
„Kambarys Nr. 237“ kupinas iliuzijų ir apgaulių apie tai, ką bandė išsakyti mums didysis režisierius. Kartais net po kelis kartus ir įvairiais aspektais tyrinėjama kiekviena smulkmena – kepimo miltelių skardinės, kilimų ornamentai, debesų formos danguje (primenančios paties S.Kubricko veido bruožus), plakatai ant sienų, langai, liftai, personažų drabužiai. Žmonės susižavėję ir linkę perdėti, tačiau žavi jų ištikimybė ir pasirengimas dešimtis kartų peržiūrėti filmą. Apie ką tik nenorėjo pasakoti savo filme genijus... Apie prieš vienuolika metų įvykusį amerikiečių išsilaipinimą Mėnulyje, kurio vaizdų mistifikaciją ir kūrė didysis režisierius. Juk ne be reikalo ant mažojo filmo herojaus Denio megztinio pavaizduotas „Apolonas11“.
Analizuojamas filmas ir kaip užslėptos alegorijos holokausto ar indėnų išnaikinimą. Kiekviena pati menkiausia montažinė klaida traktuojama kaip slepianti pačias keisčiausias reikšmes. Ieškoma paslaptingos mistifikacijos ir lemties ženklų pasikartojančiose filme skaičiuose. Pavyzdžiui, skaičius 42 daugeliui primena 1942 metus ir Holokaustą. Neradęs jėgų tiesiai kalbėti apie žydų išnaikinimą, S.Kubrickas ėmėsi metaforų. O gal Stanley Kubrickas perteikė seksualinių manijų užuominas: juk Jacko Torrance rankose žurnalas „Playgirl“, ant kurio viršelio matome žodį „incestas“ ir gražuolė skenduolė paslaptingame kambaryje - tai didžioji žmonių seksualumo metafora, o „Overlook“ viešbutis - tai dialogo su Tomo Mano „Užburtuoju kalnu“ simbolis. O gal Jack Torrance - kaip labirintą saugantis Minotauras, o jo sūnus Denis - istorinio suvokimo visuomenės simbolis?
Didelis filmo „Kambarys 237“ privalumas yra režisieriaus R.Asherio pasirinkta strategija. Nerodydamas savo personažų, jis nepateikia ir autorinio komentaro, nesityčioja iš jų, tačiau ir nesižavi jais. Leidžia išsakyti savo nuomonę, o įvertinti palieka žiūrovams. Labai originaliai iliustruoja pasakojimus. Filmas prasideda Tomo Cruiso klaidžiojimais iš filmo „Plačiai užmerktos akys“, ir jau girdime balsą už kadro: „man visada atrodė, kad Stanley Kubricko „Švytėjimas“ iš tikrųjų apie...“.
Ir tai Rodney Asheris išdėsto šio netrumpo filmo devyniose dalyse su epilogu. Visa tai jungia subtiliai, net regis, netinkančius vienas kitam elementus ar interpretacijas, neįžūliai rodydamas kaip daug idėjų galima išspausti iš vienos talentingos nufilmuotos istorijos. Renka kadrus, piešinius, fotografijas ne tik iš S.Kubricko filmų, bet ir iš gausios pasaulio klasikos filmografijos, dailės kūrinių lobyno.
Laimei R.Asheriui netrūksta ironijos ir jis kartais leidžia pasakotojui priartėti prie absurdo. Bene smagiausia stebėti, kokias išvadas S.Kubriko gerbėjai daro žiūrėdami filmą nuo pabaigos į pradžią ir lygina su kadrais iš normaliai rodomo filmo (juk „Švytėjime“ taip dažnai juda atgal, rašo žodžius specialiu būdu ar tuo pačiu metu kalba panašius žodžius), pagaliau taip rodomas jis idealiai kartoja „2001: Kosminės odisėjos“ kompoziciją.
Dar linksmiau klausytis, kaip vienas pasakotojų bandė žiūrėti filmą kaip atvaizdą veidrodyje. Arba kiek absurdiškai skambantys vieno pasakotojo žodžiai: „žiūrėjau „Švytėjimą“ tiek kartų, kad jau nebežinau, kur yra riba tarp to, ką matau ir ką norėčiau pamatyti“. O filmo finale pačios beprotiškiausios teorijos autorius pasakoja, kad absoliučiai ištirpo S.Kubricko filmo analizėje, užmiršo gyvenimą, šeimą, draugus ir patį save. Taip „Kambarys Nr. 237“ susidėjo į draugišką kino kritikos, kinotyros ir sinofilijos satyrą. Ir vis dėlto iš karto po filmo teko pačiai įsitikinti, kad buvo žiūrovų, kurie viską priėmė už gryną pinigą.
Ar iš tikrųjų S.Kubrikas įprasmino visas šias reikšmes filme ar aukščiau minėtos teorijos tėra tik pasakorių fantazija? Šis režisierius nepradėdavo filmuoti, kol kruopščiai neišstudijuodavo kiekvieno būsimo kūrinio aspekto, pagalvodavo apie kiekvieną smulkmeną. Labai bijodamas karo, atominio puolimo, jis buvo kupinas įkyrių idėjų – karas ir žmogus, žmonijos dehumanizacija. Nuolatos filmavo labirintus ir koridorius, kiekviename jo filme būdavo scena vonioje, dažnai naudojo skaičių 114, o technikos srityje mėgo simetrišką planų kompoziciją, ilgus kameros įvažiavimus ir išvažiavimus, super stambius personažų planus, kai tie veidai iškreipti emocijų. Labai mėgo dvylipiškumą: žudikas - bučinys, bomba - meilė, odisėja – kosmosas.
Galbūt kaip būdinga kiekvienam genialiam režisieriui, S.Kubrickas intuityviai, iš tikrųjų kalbėjo panašiomis temomis, tačiau kokie vaizdai atkeliavo per jo meną į pasaulį, iš esmės nėra tikslaus atsakymo. Gal ironizavo, o gal šaipėsi, o gal... Juk tiesa, kad S.Kubrickas mėgo mįsles, mėgo intelektualinius žaidimus su žiūrovais. Ir turėjo gan bjaurų charakterį. Daugelis įsitikinę, kad jis neatsitiktinai supykino Steveną Kingą pakeitęs romaną ir pridėjęs istoriją apie sodą - labirintą, kur galų gale sušalo filmo herojus. Todėl teigti, kad nė viena filme atrasta užuomina nėra interpretuojama teisingai, mes negalime. Juo labiau, kad režisierius nekūrė nė vieno kadro atsitiktinai, kūrė filmą rebusą, filmą – veidrodį, kuriame kiekvienas pamatys kažką sau artimą.
Rodytas Sandanso kino festivalyje ir Kanų tarptautinio kino festivalio specialioje programoje „Kambarys Nr. 237“ maloniai nustebina. Rodney Ascher nufilmavo įdomų, pramoginį ir abejones gimdantį dokumentą apie prieš trisdešimt metų sukurtą šedevrą. Ir sukūrė tai savitu stiliumi... Žinoma, didesnę dalį teorijų reikėtų vertinti per atstumą, bet negalime pamiršti, kad Stanley Kubrickas yra vienas iš kino genijų. Todėl gal reikėtų kartais įsiklausyti. Galbūt dėka šio dokumentinio filmo kai kurie S.Kingo gerbėjai, niekinantys šią ekranizaciją, pakeis savo nuomonę.
I.Motiejūnaitė. Kokias realijas atskleidžia siaubo filmas?
Vienas ryškiausių siaubo filmų istorijoje „Švytėjimas“ savo gerbėjams yra palikęs daugybę neįmintų mįslių. Atrodytų, kad didelių klausimų siaubo filmas palikti apskritai neturėtų. Tačiau tik ne tuo atveju, jei jo režisierius — pats Stanley Kubrickas.
Nieko stebėtino, jog iš pažiūros nesudėtingas filmas akylai peržiūrėtas turėtų būti ne vieną kartą. Tačiau ar „Švytėjimą“ galima suprasti vienareikšmiškai? Atsakymų bandoma ieškoti dokumentinėje Rodney Ascherio juostoje „Kambarys 237“.
Filme pateikiamo kelios skirtingos „Švytėjimo“ interpretacijos. Tam tikrais atvejais gali pasirodyti, kad jos yra laužtos iš piršto, o jų autoriai yra pernelyg smulkmeniški ir bando įžvelgti gilią mintį paprastuose dalykuose. Tačiau klausantis nuodugnios analizės ir didžiajame ekrane stebint ištraukas iš „Švytėjimo“ ima atrodyti, kad interpretacijų autoriai yra teisūs. Visi jie sutinka, kad filme gausu simbolių, kuriuos Stanley Kubrickas parodo taip paprastai ir taip trumpai, kad, rodos, jų net nepastebi.
Čia režisierius tarsi manipuliuoja 25 kadro principu.
Detalė netgi nerodoma stambiu planu, žiūrovas ją mato tik akimirką, tačiau ji įstringa žmogaus pasąmonėje. Žaidimas su detalėmis taip pat interpretuojamas skirtingai. Ar gali būti, kad nelogiškai iš kadro dingstantys ir vėl atsirandantys daiktai yra ne filmo brokas, o primityvių siaubo filmų parodija? Ką simbolizuoja pasakos veikėjo nykštuko Kvaišučio lipdukas? Kodėl šis, ant durų priklijuotas paveiksliukas vienoje scenoje matomas, o kitoje — ne? Dar vienas brokas? O gal Kvaišutis simbolizuoja pagrindinio „Švytėjimo“ veikėjo Džeko sūnų Denį? Galbūt Denis buvo naivus kaip nykštukas, o dabar jau sugeba protingai žvelgti į pasaulį?
Tokie pamąstymai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti liguisti. Todėl „Kambarys 237“ darosi dar įdomesnis. Ką simbolizuoja ant vaikiško Denio megztinio pavaizduota raketa ir užrašas „Apollo“? Kodėl kilimo, ant kurio žaidžia Denis, raštas primena „Apollo“ raketų išdėstymą? Kodėl žodis „room“ (liet., kambarys) ir „moon“ (liet., mėnulis) skamba taip panašiai? Ir kodėl JAV skrydis į Mėnulį taip susijęs su realybėje neegzistuojančiu 237 Stanley Hotel kambariu? Beje, Mėnulis nuo Žemės nutolęs 237 tūkst. mylių atstumu. Užuominos ar sutapimai? Kodėl viešbučio direktorius taip primena Džoną F. Kenedį?
Tie, kurie matė „Švytėjimą“, neabejotinai pamena sceną, kuomet Denis mato prieš liftą pasipilančią kraujo bangą. Kieno tai kraujas? Ar jis gali būti susijęs su holokaustu ar indėnų genocidu? Galbūt, užvertos lifto durys rodo šalies nenorą pripažinti žiaurią tiesą, atsitveriant uždarytomis durimis? Kodėl viešbutyje tiek daug indėnų paveikslų ir kodėl jis pastatytas ant tariamų indėnų kapinių? Kodėl Džekas spausdina vokiška, Trečiojo Reicho ereliu papuošta, 1942 pagaminta mašinėle?
Galbūt todėl, kad žydai Antrojo pasaulinio karo metu buvo žudomi mechaniškai ir biurokratiškai? Iš 6 milijonų žydų liko tik jų lagaminai su daiktais. Filme pateikiamas sulėtintas kadras, kai iš viešbučio lifto išlipančių žmonių vaizdą pakeičia vestibiulyje sukrauti lagaminai. Holokausto simbolis? Juk būtent 1942 metais prasidėjo žydų holokaustas. Įdomu tai, kad šis skaičius ir erelis kelioms akimirkoms vis atsiranda kadre. Genocido interpretaciją labai sustiprina Džeko ir Greidžio dialogas kraujo spalvos tualete.
Jūs nužudėte savo žmoną ir dukras, — teigia Džekas.
Tikrai? Nepamenu, — lediniu veidu atsako Greidis.
Jei tikėtume interpretacijomis, šis dialogas atskleidžia valdžios požiūrį į praeities klaidas. Į nenorą prisiminti ir pripažinti to, ką padarei.
Praeities motyvas taip pat giliai analizuojamas. Juk visame filme yra scenų, kuomet veiksmas vyksta tarsi atbulai. Atbulai laiptais lipanti Vendė, savo pėdsakais sniege grįžtantis Denis. „Kambaryje 237“ atskleidžiamos ir „Švytėjimo“ sąsajos su graikų mitologija, kurios motyvai būdingi ir kitiems Stanley Kubricko filmams. Minotaurą įkūnija tiek „Švytėjimo“ Džekas, tiek „Prisukamo apelsino“ Aleksas, tiek „Metalinio apsiausto“ Pailas-Lorensas. Čia pat prasmę bandoma suteikti su žmogaus psichologija susijusiems dalykams.
Mirusios dvynukės pateikiamos kaip Denio mamos Vendės atspindys. Kaip ir Vendė, mergaitės nori, kad Denis eitų pažaisti su jomis ir žaistų kuo ilgiau. Visai kaip Denio motina, kuri trokšta, kad jos sūnus kuo ilgiau liktų vaiku. Bene įdomiausia prasmė suteikiama raudono, iš Steveno Kingo romano „Švytėjimas“ „pasiskolinto“ „Volkswageno“ avarijai. Suknežintas automobilis tarsi parodo Steveno Kingo pralaimėtą mūšį Stanley Kubrickui, pasiryžusiam romano ekranizaciją kurti pridedant savų interpretacijų. Galbūt todėl Stevenas Kingas ant Stanley Kubricko taip griežė dantį...
Filmą privalo išvysti kiekvienas Stanley Kubricko kūrybos gerbėjas. Mintis sujaukiančios interpretacijos ir ekrane rodomi „Švytėjimo“ bei kitų režisieriaus filmų vaizdai kinomanus privers išgyventi atradimo pojūtį ir vėl grąžins į bauginančią viešbučio aplinką. Nors „Kambarys 237“ yra dokumentinė kino juosta, ji paragins susimąstyti apie tai, ką matome, bet neretai praleidžiame pro akis. Filmas pasiūlys kitaip pažvelgti į gyvenimą ir, galbūt, atrasti naują jo prieskonį.