Lionas. Netoli centrinės Bellecour aikštės, mažoje kavinėje užsisakiau Koka-kolos. Dar rytas ir pakankamai šalta, nepaisant to, kad Pietų Prancūzijos žiema yra švelni ir daugiau primena mūsų bobų vasarą. "L'ete indien", kaip sako prancūzai.
Prisiminiau vakarykštę dieną, kai važiavome per Čekiją ir Vokietiją. Dar ilgai neišblės mintyse Prahos vaizdai, o apie autobusą galima pamiršti visai dienai ir atsipalaiduoti. Jau atnešė Koka-kolos. Viskas! Užtenka svajoti apie Prahą - Lionas pavydus miestas, reikalaujantis iš savo svečių ypatingo dėmesio. Paskutinis gurkšnis ir aš pasiruošęs pamiršti visą likusį pasaulį - ši diena priklauso tik šiam miestui. Paskutinį kartą pažiūriu į žemėlapį, kad po to galėčiau jį paslėpti ir drąsiai susilieti su minia - vieną dieną reikia pabūti lioniečiu.

Žemėlapis buvo išstudijuotas jau autobuse. Miestas suplanuotas aiškiai, pasiklysti centre būtų sunku, o pagrindinės lankytinos vietos turėtų būti matomos iš tolo. Pačiame miesto centre susilieja dvi garsios Prancūzijos upės - sraunioji Rona ir ramioji Sona. Centrinė aikštė - Bellecour, tai buvusi Karališkoji aikštė, esanti tarp dviejų upių. Prie Ronos stovi mūsų autobusas, o už Sonos ant kalvų stūkso senamiestis. Stovėdamas aikštėje nutariau pereiti Soną ir kopti aukštyn.

Labai daug tiltų į kitą Sonos krantą - sunku pasirinkti. Jau maždaug 10 val. ir saulė jau gana aukštai. Einu raudonu tiltu, vanduo blizga taip, kad sunku į jį žiūrėti. Danguje nė debesėlio. Jau suprantu, kad mano apranga daugiau tinka Prahai ir nesuprantama Lionui. Ilgas paltas, megztinis ir dar marškinėliai turbūt ne jo stilius. Ant vieno iš daugelio suoliukų kitame Sonos krante atsikračiau megztinio ir ant marškinėlių užsidėjau paltą. Pirmą pagalvojau, kad tai truputį nelogiška, bet kaip "laikinas prancūzas" leidau sau daryti taip, kaip man patogu.

Įnėriau į senamiestį. Visi keliukai veda kažkur aukštyn. Kas viršuje, iš apačios sunku pamatyti, nes gatvės vingiuotos, o už namų stogų matosi tik dangus. Man tenka eiti gatvėmis, kurios kaip tuneliai uždengti aplinkinių namų stogais - "Traboules Lyonnaises" vienas įdomiausių Liono senamiesčio bruožų.

Liono senamiestis dar visai tuščias. Tylą nutraukia tik pravažiuojantys motociklai. Praeina vienas kitas žmogus, vedinas šuniuką. Prie vienos kavinės miega čiau-čiau.

Liko keletas laiptų ir aš jau viršuje. Prieš mane atsivėrė Lijono panorama, o už manęs stūksojo didingi romėniško amfiteatro griuvėsiai. Už kelių minučių vėl pamačiau vieną pagrindinių Liono įžymybių, kuri matėsi iš Bellecour aikštės - Notre-Dame Fourvier. Apžvalgos aikštelėje, tarp pagrindinės Liono bazilikos ir televizijos bokšto, buvo jau apie pusšimtis prancūzų ir turistų. Šitoje vietoje nusprendžiau porai minučių sustoti ir aš. Prie pat mūrinės sienos šalia bazilikos stovėjo žmonės, kurie žavėjosi Liono vaizdu. Aš atsistojau tarp jų, bet atsigręžęs į priešingą pusę stebėjau ant pievos sėdintį ir gulintį, kaip man atrodė, vietinį arba bent jau prancūziškai kalbantį jaunimą.

Žmonių srautas nemažėjo - aplink mane vis intensyviau girdėjosi vokiečių ir anglų kalba. Vietinių prancūzų grupelė jau su azartu žiūrėjo į užsieniečius: vaikinai kartais švilpdavo dailesnei merginai, o tamsiaakės prancūzės rodydavo "fe!" savo garsonams. Mano dėmesys nukrypo į ką tik atėjusią triukšmingą pietiečių grupę. Kaip supratau, tai galėjo būti kroatai, bet gal ir slovėnai, o jų merginos labai priminė itales. Vienu žodžiu, visi kalbėjo kažkuria pietų slavų kalba, todėl atskiri žodžiai man buvo suprantami. Taip pat aš supratau, kad vyresnio amžiaus žmonės norėjo iškart eiti į baziliką, o trys jaunesnieji pasilikti aikštelėje. Tarp likusių buvo dvi dailios merginos ir vienas vaikinas.

Viena iš merginų laikė rankose fotoaparatą, o porelė jos tautiečių stovėdami apsikabinę prie bazilikos davė jai ženklą, kad jie jau pasiruošę fotografuotis. Fotoaparatas pokštelėjo ir jauna fotografė atsigręžė pažiūrėti, kur dar yra tinkamas nuotraukai vaizdelis. Staiga ji ranka parodė į mano pusę. Visi trys priėjo prie manęs, ta pati porelė atsisėdo ant mūrinės sienos, aš truputį pasitraukiau, ir mergina vėl nufotografavo savo draugus. "2:0" porelės naudai - tamsiaplaukė gražuolė dar neturi bazilikos ir Liono panoramos nuotraukų", - pagalvojau aš ir prisiminiau, kad aš irgi jų neturiu, nors kišenėje guli fotoaparatas ir pirkta Prahos Hrade juostelė. Aš įkišau ranką į savo kišenę, kur tarp įvairių Prahos ir Liono žemėlapių kopijų, padarytų dar Lietuvoje, radau tą 36 kadrų "Superiją".

Tą pačią akimirką pastebėjau skersai mane į miesto vaizdą žiūrinčią gražią ir vienišą slovėnę. Aš atidėjau juostelės įstatymo į fotoapratą procedūrą vėliasniam laikui ir, pamėgdžiodamas prancūzus, atmerkiau kiek galėdamas plačiau akis ir nukreipiau savo žvilgsnį tiesiai į akis stovėjusiai priešais mane gražuolei. Ji truputį sumišo ir nusišypsojo man. Tuo pačių metų jos pažįstamas slovėnas tiesiog ištraukė iš jos rankos fotoaparatą, ji krūptelėjo, o vaikinas paprašė jos atsistoti arčiau sienos ir nusišypsoti. Vietų prie sienos tapo mažiau, nes atėjo dar kelios turistų grupės, todėl racionaliausias pasirinkimas būtų atsistoti kažkur per metrą nuo manęs.

Ji taip ir padarė, o aš svarčiau ką man daryti - pasislinkti, ar pasilikti savo vietoje. Mano pamastymus sustabdė jos gražus balsas ir kerintis žvilgsnis. Ji ištarė, jeigu aš neklystu, "jeune homme!", kas reiškia "jaunuoli!". Aš vos neatsakiau "oui, mademoiselle", bet nenorėjau išduoti savo visai netobulos prancūziškos tarties ir tik plačiai nusišypsojau, parodydamas savo nuostabą, kad paslaptinga užsienietė prabilo prancūziškai. Kita frazė buvo jau angliškai, todėl aš, prisiminęs prancūzų, kalbančių angliškai, akcentą, buvau pasiruošęs jai atsakyti.

Beje, to net neprireikė, nes ji tik paklausė manęs, ar gali su manimi fotografuotis. Norėjau sušukti "Voila !", bet dar bijojau, kad ji supras, jog aš toks pats eilinis turistas, kaip ir dauguma esančių šioje aikštelėje. Mes atsistojom šalia vienas kito, bet emocionalus slovėnas, perėmęs fotografo pareigas, gestikuliavo ir kažką sakė - supratau, kad kažkas jam nepatinka. Na taip, mes nepakankamai vaizdingai apsikabinę. Greitai sutvarkę šį reikalą, mes šypsodamiesi žiūrėjome į fotoaparato objektyvą. Nuotrauka padaryta, kiti slovėnai sugrįžo, o mano nepažįstamoji ir jos draugai nuskubėjo prie savo grupės.

Liūdna, bet ką padarysi... C'est la vie. Vidurdienis, ir aš, apsitaškęs Bellecour aikštėje esančiame fontane, einu pagrindine Liono Viktoro Hugo gatve. Jau laikas pietums. Visos kavinės sausakimšos. Randu laisvą staliuką ir skubu užimti sau vietelę. Jauna ir labai graži truputį tamsiaodė prancūzė pribėga prie mano staliuko ir paklausia, ar galima prisėsti.

"Voila". Greitai pasirodys jos vaikinas, bet kol kas mes vieni. Ji vardu Odri, ne už ką neduočiau jai virš 20 metų, bet pasirodė, ji 5 metais vyresnė už mane. Ji visai rimta mergina ir atlieka praktiką vienoje Lijono kolonijoje. Greitai mes jau kalbėjome apie skyrybas šiuolaikinėse šeimose ir ištikimybės stoką. Po to atėjo jos vaikinas mano ausims - labai juokingu vardu, bet niekaip negaliu jo prisiminti. Aš daviau Odri savo e-mailą, ji pažadėjo man parašyti, kai susikurs naują pašto dėžutę, ir jie kažkur išskubėjo.

Ir vėl aš vienas Lione. Jau greitai nusileis saulė. Aš jau toli nuo centro. Kitame Ronos krante matosi pirmojo Prancūzijos banko "Credite Lyonnaises" bokštas, kuris vadinasi "Pieštukas". Liono naujamiesčio gatvės nedaug platesnės už senamiesčio. Nuolat tenka kopti laiptais. Tylu, ramu, tik kartais loja šunys. Jaučiuosi kažkaip keistai, bet jausmas labai malonus. Paskutiniai saulės spinduliai atsispindi Ronoje.

Jau vakaras ir už poros valandų turiu būti prie autobuso. Ieškau žemėlapio, bet jame pavaizduotas tik Liono centras. Begu prie stotelės, žiūriu į autobusų maršrutų schemą ir suprantu, kad esu labai toli nuo centro. Beveik valandą einu gatve, kuri turėtų mane išvesti prie Sonos, o iš ten eisiu Sonos pakrante link senamiesčio į Bellecuor aikštę. Iš Sonos krantų matosi senamiesčio šviesos. Ant didžiausios kalvos stovi apšviestas Notre-Dame, o šalia jo raudonais signalais mirkčioja televizijos bokštas. Danguje pilna žvaigždžių, o Sonoje mirguliuoja stovinčių pakrantėje pastatų atvaizdai.

Užkerėtas šio miesto vėl įžengiu į Bellecour, kur akis akina naujametinės girliandos. Pasuku į gatvę ir išgirstu savo vardą. Tai tas prancūzas, Odri draugas. Jo mergina šalia esančioje kepurių parduotuvėje, o jis ruošiasi aplankyti vyno krautuvėlę. Dar kartą pasitvirtino dėsnis - kuo didesnis miestas, tuo daugiau galimybių pastebėti minioje pažįstamą veidą. Aš norėjau dar kartą pasisveikinti su Odri, bet lionietis pasiūlė man nelaukti jos gatvėje, nes tai galėjo užtrukti ilgai: "Ces femmes!" (Šitos moterys!), todėl jis pakvietė mane į vyno parduotuvę.

Už 10 minučių vyno butelis buvo išsirinktas ir mes vėl laukėme Odri gatvėje. Kol mergina buvo parduotuvėje, aš papasakojau prancūzui, kad miestas iš kurio aš pradėjau savo kelionę - Klaipėda - kažkada trejus metus buvo administruojamas Prancūzijos, o Kaunas, kuriame aš įlipau į autobusą, atvežusį mane į Lioną, matė visą galingą Napoleono kariuomenę ir patį Prancūzijos imperatorių. Abu sutikome, kad mūsų šalis sieja ne tik dabartiniai turistiniai maršrutai. Pasirodė Odri ir mes pusę valandos vaikščiojome po miesto centrą. Šnekėjome apie šį bei tą, prie didžiulio Liudoviko IV paminklo atsisveikinome. Kelią prie autobuso aš gerai prisimenu: dabar pereisiu pro Centrinę geležinkelio stotį, o iš ten - tiesiai palei Roną.

Jau vėlu ir žmonių visai nedaug. Iš vienos pusės matosi plati Rona, tolumoje stūkso "Pieštuko" bokštas, iš mano pusės tęsiasi eilė parduotuvių. Vienoje iš jų nusipirkau raudono vyno ir balto pelėsių sūrio - šiandien vakarienė bus kukli, bet prancūziška. Pradeda lyti, vis smarkiau ir smarkiau. Aš jau bėgu, bet sustoju prie bulonžerijos - prancūziškų bandelių parduotuvės. Gaila, bet ji jau uždaryta. Kol aš žiūrėjau į viliojančią vitriną, pro mane praėjo didelė žmonių grupė. Aš einu paskui juos. Esu jau visai šlapias, todėl nėra jokio tikslo skubėti, noriu paskutinį kartą šiais metais pasigrožėti Lionu. Žiūriu, kad priešais manęs eina tie patys slovėnai.

Ta pati mergina. Aišku, tuoj pačioj gatvėje stovėjo daugybė autobusų. Dvejoju, ar verta pasisveikinti. Priekyje einantys slovėnai jau pereina gatvę, mano gi autobusas yra toje pačioje gatvės pusėje. Trys pažįstami slovėnai stovi prie perėjos, aš mojuoju jiems ranka, tamsiaplaukė tik nusišypso, ir po kelių sekundžių mus skiria intensyvus automobilių srautas.

Aš sėdėjau prie autobuso lango, kai už valandos mes išvažiavome iš Liono. Paskutinis sustojimas degalinėje, kur išmesiu tuščią vyno butelį, ir galima bus ramiai miegoti. Šalia manęs šlapias paltas, bet aš dar pabūsiu lengvabūdis prancūzas ir negalvosiu, kaip jis atrodys rytoj. Jau suprantu, kad turistinė kelionė ne tik garsių architektūrinių objektų apžiūrėjimas ir jų lankymas. Daug miestų turi savo nepakartojamą dvasią, kurią galima pajusti tik bent trumpam įsiliejus į jų gyvenimą. Gal jūs nepatirsite išprovokuojančių didesnio adrenalino antplūdžio nuotykių: nes miestų lankymas nėra aktyvus poilsis. Bet būtinai atsitiks kažkas , ką jūs galbūt negalėsite aprašyti žodžiais, tačiau jūsų širdis suplaks taip stipriai, lyg jūs būtumėte ant Everesto kalno viršūnės ar... stovėtumėte prie perėjos vienoje Liono gatvėje...

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: paskutinį vasaros savaitgalį – šioks toks pagerėjimas (10)

Antroje savaitės pusėje orai bus vėjuotesni, vieną šalies pusę lietus merks labiau nei kitą....

Liūdna žinia: L. Lekavičius dėl traumos priverstas praleisti Europos čempionatą (97)

Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad per rungtynes su Islandija Lukas Lekavičius patyrė sunkesnę...

Individualių statybininkų įkainiai priartėjo prie įmonių tarifų (200)

Būsto rinkos aktyvumas didina statybininkų darbo įkainius. Nors individualiai dirbantys meistrai...

Metė gerai apmokamą darbą Škotijoje ir grįžo į Lietuvą: nežinau, kur žmonės mato tiek negatyvo (206)

Agnė Butautaitė iš emigracijos grįžo pernai ir iškart ėmėsi veikti – Panevėžio centre,...

Atsarginį variantą jau paruošęs D. Adomaitis pyko: taip ir įvyksta kvailos traumos (20)

Sausakimšoje „Šiaulių“ arenoje Lietuvos rinktinė be didesnio vargo 84:62 susitvarkė su...

Be susižeidusio L. Lekavičiaus likusi Lietuvos rinktinė pranoko Islandiją (220)

Europos čempionatui besirengianti Lietuvos krepšinio rinktinė kontrolinėse rungtynėse Šiauliuose...

Jaunasis filosofas įvardijo, ko trūksta šiuolaikinei kartai (36)

Klasikinių mokslų magistro studijas Kembridže ( Jungtinė Karalystė ) su pagyrimu baigęs ir šiuo...

Nustebsite pamatę: dizaineris sukūrė išskirtinius vandens mylėtojų kostiumus (6)

Žmonėms, kuriems vanduo, jūros bangos ir smėlis yra visas gyvenimas, mados dizaineris Thomas...

Įspūdingomis asmenukėmis išgarsėjęs vaikinas visose savo nuotraukose slepia žinutę vienam žmogui (4)

Natūralu, kad tėvai paprastai nerimauja, kai jų vaikams tenka vykti į užsienį. Tad norėdamas...

Šį bruožą turintys žmonės labiau linkę į neištikimybę (21)

Visi, kurie būna neištikimi savo antrajai pusei, turi vieną bendrą bruožą. Tokią išvada...