Sveiki, norėčiau papasakoti viena iš įdomiausių kelionių, kuri man nutiko bekeliaujant po Skandinavijos šalis. Tai buvo gal prieš penketą metų, kada prasidėjo jaunimo išvykos į užsienį, padirbėt pagal visokias darbo programas. Aš su keletą draugų pasirinkome kelionę į Suomija, rinkti mėlynių (tiesa pasakius nebuko ko ir rinktis, nes jau buvo pavasaris ir visokios "travel&work" programos jau baigėsi). Buvome kupini entuziazmo, nes organizatoriai žadėjo, kad gerai dirbant gali apie 1000 $ per mėnesį uždirbti.
Taigi, gerai nusiteikęs, pasiėmęs vos 100 $ (daugiau ir neprisitaupiau, beje važiuoju užsidirbti) išvykau su pilnu autobusu lietuvių į Suomiją. Po pusantros paros kelionės autobusu, šeštadienio naktį pasiekėme savo tikslą. Mus apgyvendino poilsio namuose, aplinka buvo nuostabi prie ežero aplinkui miškas, fantastika, buvau sužavėtas. Sekmadienį dar turėjome poilsio dieną. Tą dieną praleidome turiningai: badmintonas, žvejyba, grybavimas, pasiplaukiojimas valtimi po ežerą ir panašiai, vienu žodžiu gerai pailsėjau po ilgos kelionės.

Kitą rytą, pirmadienį, autobusiuku mus nuvežė į mišką rinkti mėlynių. Miškai Suomijoje ne kaip Lietuvoje, kalnuota, medžiai apkerpėję, gražu. Taigi gal kokį pusdienį rinkome mėlynes (be jokių "šūkų", kadangi žadėjo juos vėliau išdalinti atvykus į Suomiją), uogų buvo neperdaugiausiai, aš tada pririnkau vos 4 kg (o už 1 kg mėlynių liktais 6 Lt buvo), juokinga bet darbščios moteriškės daugiausiai pririnko iki 8 kg. Visi išvargę ir nusivylę, kad šnypštas gaunas, grįžome į poilsio namus ir pradėjome švęsti iš nusivylimo. Šventimas užsitęsė iki 6 val. ryto, o lietuviai pasitaikė triukšmingi, net policija buvo iškviesta kažkokių kaimynų, gyvenusių anapus ežero (o šeimininkas, ką tik mums atvykus, pareikalavo, kad po 10 val. vakaro būtų ramu, juk dirbti atvažiavome). Dar prisimenu, kaip juokingai skambėjo šeimininko (suomis) ir jo žmonos (kaip supratau jos tautybė buvo rusų) šukavimai viens per kitą, suomis: "go go you lithuanians home", o rusė: "vy vsie litovcy adinakovyje, vsie vy pjanycy".

Ant rytojaus šeimininkas liepė, kad pusę iš mūsų išvyktų, matyt turėjo omenyje tuos, kurie lėbavo visą naktį. Aš tai iš ramesnių buvau, bet dar tą vakarą piršau draugams mintį, pamėginti kitur paieškoti darbo, mat buvau girdėjęs, kad neblogai prie braškių galima uždirbti. Na čia ir prasidėjo mano didžioji kelionė autostopu, kuri neapsėjo be nuotykių.

Po tos dienos, ankstų rytą, šešiese (keturi vaikinai ir dvi merginos) patraukėme prie kelio tranzuoti. Mūsų buvo per daug, tai turėjome pasidalinti į grupeles. Susitarėme susitikti prie įvažiavimo į miestą Oulu (Suomijos šiaurėje), atstumas iki kurio buvo ~300 km, nes buvome pasiryžę nuvykti į Švedija sausuma. Čia ir padarėme pirma klaidą, nes neįvertinome miesto didumo ir įvažiavimų į Oulu buvo ne vienas. Pradžioje aš tranzavau su mergina, bet kažkaip mums nesisekė, tada sutarėme atskirai tranzuoti. Šiaip ne taip vienas įveikęs pusę kelio, visai išvargęs (dar vietomis ir lietus nugarą paskalaudavo) pradėjau dairytis kur čia permiegot (labai jau sunkiai tie suomiai stojo). Tik staiga, nestabdomas sustojo "mersas", ogi ten sėdi ta pati mergina su kuria tranzavau, tai mane vargšą ir paėmė. Pagaliau pasiekėme Oulu miestą, prie miesto pradžios išsilaipinom ir sugulėm šalia kelio pasnūduriuoti (juk praeitą naktį beveik nemiegojom).

Tada sumaniau šiek tiek palengvinti kuprinę: išmečiau ~3 kg makaronų, gerą pusmaišį pupelių (matyt ir dabar tebeguli tenai) ir nebesulaukę likusių draugų, patraukėme keliu į miestą. Kiek paėjus žiūrim, dar du stovi šalia kelio, apsidžiaugėm mūsų jau keturi. Na bet kur dar du surasti? Oulu miestas buvo šalia jūros, tai pasiūliau visiems nusimaudyti, šiek tiek gąsdino tai, kad iki jūros buvo apie 5 km, o kuprinės ne iš lengvųjų, mano tai virš 30 kg svėrė garantuotai. O ką daryt, tai ir patraukėm, paėję gerą kilometrą žiūrim, dar vienas pasimetęs mūsiškis klaidžioja (jau penkiese).

Bet čia ir tempti pradėjo, tai numoję ranka dėl juros, patraukėme ieškoti nakvynės. Visi turėjome labai nedaug pinigų ir apie viešbuti galėjome tik pasvajoti, tai sugulėme visi ant suoliukų prie geležinkelio stoties. Išmiegoję, koks ten miegas pasnūduriavome ir tiek, visi pervargę, nesiprausę, visai praradome viltį kur nors toliau keliauti, tai penkiese patraukėme atgal, priėjome tą pačią vietą, kur mane su mergina buvo išlaipinę ir susėdome pavalgyti prieš kelionę namo. Tik žiūrim, kitą kelio puse eina kitas, šeštasis iš mūsų. Jėgą, vėl mes šešiese, tai net širdį vėl viltis atgimė toliau keliauti. Pasirodo jis (šeštasis) visą naktį praleido kažkokiame bare. Tada nutarėme pakeisti maršrutą keliauti į pietus į "Coca-cola" miestą ar panašiai jis ten skambėjo, ir keltis su keltu į Švediją.

Jau šį sykį buvome protingesni, susitarėme susitikti prie uosto terminalo (jau šiek tiek konkrečiau). Ir toliau tęsėme kelionę autostopu: mes vyrukai po vieną, o merginos dviese. Man ilgai laukti nereikėjo, sustojo mergina, kas Lietuvoje tikrai labai retas atvejis. Įsišnekėjome, anglų dar tada sunkiai mokėjau bet susikalbėjom, ji sako važiuoja į tą pusę tik pakeliui dar namo užsuks, o man mintis kirba - šaltas dušas, buvau velniškai išvargęs tai užsnūdau, prabudau, ogi sako atvažiavom lipk, nes toliau nepakeliui. Velnias galvoju, kaip čia yra ar aš dušą pramiegojai ar planai jos pasikeitė, ką darysi tiek to.

Iki susitikimo vietos liko kokie niekingi 40 km, tai greitai kita mašina pasiekiau tą miestelį. Pametėjo mane į miestelio centrą, kur bilietus pardavinėja keltui. Kadangi buvau pirmas atvykęs, tai nutariau palaukt kitų, belaukiant toptelėjo mintis, kad vis dėlto ne čia man reikėjo, o reikėjo į patį terminalą. Tai va, apsidairau nei jūros ošimo girdisi, nei laivų stiebų matosi, ir patraukiau vienas vis klausinėdamas praeivių, kur yra uostas. Nei vienas praeivis nemokėjo anglų kalbos, o gal nesuprato ko aš noriu. Beeidamas užsukau į vieną mažą parduotuvytę, ten pamėginau pasiteirauti kelio, kažkokios močiutės.

Matau, kad ir ji nelabai supranta ko aš noriu. Ai numojau ranka ir einu toliau iš lėto, kiek paėjęs prisėdau pailsėti, nes kuprinė velniškai sunki buvo. Netrukus žiūriu, kad ta pati, anksčiau kalbinta močiutė, prisivijo mane su mašina. Tai ji man pamojo, atseit pametės mane kur reikia. Šiaip ne taip įgrūdęs savo kuprinę į bagažinę patraukėm toliau. Pasirodo ji mane nuvežė į trijų žvaigždučių kempingą, ką daryt. Ji anglu nieko "nekerta", bandau aš jai rankų gestais pavaizduoti laivą, irgi nieko. Pagaliau nupiešiau ant smėlio laivą, o jinai atseit ko iš karto nesakiai, sėsk važiuojam. Taigi geroji močiutė mane nuvežė ten kur man ir reikėjo. Padėkojau aš jai ir išsiskyrėm. Nuėjau į ta terminalą, dar nieko nebuvo, tai tada pamaniau laikas būtų ir nusiprausti.

Įėjau į tualetą, žiūriu ogi prie klozetų yra žarnos pritvirtintos, na kaip būna dušuose (tik čia turbūt jos yra kita funkcija, manau po "reikalo" apsivalyt skirta) manęs tai netrikdė, užsirakinau ir nusiprausiau. Po kokios geros valandos susirinkome visi. Paskutinį atvežė su autobusiuku. Pamate autobusiuką mes labai greitai vėl pakeitėme planus, sumastėm pavažiuot į pietus iki kito uosto (pasirodė kad nuo to uosto bus trumpesnis kelias iki Švedijos, na ir kainuos mažiau). Autobusiuko vairuotojas buvo geras žmogus, nors jam ir nepakeliui, sutiko pametėt mus visus. Sukritom visi į autobusiuką, ir vėlų vakarą pasiekėme kitą uostą. ?ą vakarą dar apvaikščiojome apylinkes, pasigrožėjome miesteliu ir sugulėm prie uosto.

Kitą rytą du iš mūsų apsisprendė vykti į Helsinkį, o toliau namo, nes buvo trūkumas pinigų. Taigi išsiskyrę su dviem kitais, aš su draugu ir dviem merginomis tęsėme kelionę link Švedijos keltu. Kaip tik tą dieną buvo mano gimtadienis, tai susimetėme "skladkę" ir nusipirkom dėžę alaus. Truputi įkaušę nuo alaus, persikėle keltu, nuėjome į artimiausius krūmus švęsti toliau. Mums begulint atokaitoj ir besivaduojant nuo karščio alumi atėjo ir vakaras. Darėsi vėsu, uodai pradėjo pulti, tai nutarėme susikurti laužą.

Tik pradėjome rinkti sausus baslius ir staiga iš niekur nieko pasirodė pakrantės apsauga. Na prisipažinsiu, šiek tiek išsigandau. Apsaugos darbuotojas paaiškino mums, kad negalima čia kurti laužo, kadangi šalia yra naftos talpyklos, ir čia žemė permirkusi visu tuo "brudu", dar padegsime. Tada paprašėme, kad mus pavėžėtų iki artimiausio kempingo, nors iš pradžių "apsauginis" spyriojosi, bet sutiko mus pametėti. Kempinge norėjome pasirodyti civilizuoti, nuėjome paprašyti vietos, kur būtų galima pasikloti miegmaišius. Bet pasirodo nėra laisvų vietų. Tada pasiklojome miegmaišius pakrūmėj šalia kempingo, nusimaudėm duše, pavalgėm jau atsibodusių konservų ir sumigom.

Ir nuo tos dienos sutarėme visą laiką susitikti kempinguose, nes gali ir dušuose nusimaudyti, lauko virtuvėje pasigaminti valgyti, beje kempingų prie nedidelių miestelių būna po vieną, ir tikrai nepasimestume. Kitą rytą nutarėme keliauti į Švedijos gilumą, į vakarus ir pakeliui mėginti ieškoti darbo. Mes vyrukai tranzavome atskirai, o merginos dviese. Tos dienos maršrutas buvo kokiu 150 km ilgio, na bet patikėkit, jau ant tiek sėslus tie švedai, kad net vos su ~11 mašinų nuvažiavau tik ~100 km, visiem reikia kur nors nusukt, nors kelią išsirinkome gan rimtą (t.y. ne koks vieškelis). Paskutinė mašina mane paleido tiesiog vidurį miško, mat buvau sustabdęs žvejį, tai nusuko miškan link kokio tai ežero.

Tada sunerimau, nes po poros valandų pradės tempti, o mašinų pravažiuoja kokios trys per valandą. Man belaukiant iš priešingos pusės prie manęs privažiavo švedas. Sako man, kad matė vieną iš mūsiškių (matyt atpažino pagal kuprinę nes buvo vienodos). Švedas buvo šiek tiek išgėręs, kaip supratau ruošėsi į kažkokį festivalį važiuoti. Tai aš pradėjau maldauti jo, kad mane pametėtu dar kokius 50 km iki susitikimo vietos, už tai jam pasiūliau dar nuo vakar likusi alų. Na jai ne alus, tai man būtu buvę liūdniau. Sutiko jisai, pakeliui paėmėme ir kitą (kuris beje irgi buvo jau praradęs vilti "dasigauti" iki sutartos vietos).

Bevažiuojant švedas tik tuština viena po kitos "skarbonkę" alaus, tai ir be ranku ralistas pradėjo važiuoti, na nepasakyčiau, kad man nebuvo smagu, bet dėkui dievui sveikus mus pristatė. Beje nepaleido mūsų, kol neatidaviau žadėto alaus. O merginos jau buvo vietoje. Tuomet keturiese patraukėme į netoliese esantį kempingą. Laisvų vietų buvo, bet kaip mums pasirodė per brangu. Ogi žiūrim prie ežero, šalia kempingo stovi dvi jurtos suręstos iš rąstų (na atrodo kaip indėnų), o vidui suolelis. Na ka, mes lietuviai tuos suolelius į šoną, ir visi sugulėme. Pasisekė, kaip tik tą naktį lijo lietus, po atviru dangumi būtų buvę nekas. Na ir šį sykį prasisukome už dyką.

Kitą rytą supratome, kad papuolėme į tokią skylę, kad vos 1-2 mašina per valanda pravažiuoja, ir tos pačios nestoja. Tai nieko nesustabdę, paėjome kokią porą kilometrų prie artimiausio ežero, ir prie jo praleidome dar vieną naktį. Tą sykį vėl pakeitėme maršrutą, buvo nuspręsta vykti link Stokholmo ir iš ten keltu namo (na pakeliui tuo pačiu dar darbo ieškotume). Na kas dėl darbo ieškojimo tai niekas ir neieškojo, visos dienos tikslas būdavo pasiekti sutartą vietą. Pakeliui iki Stokholmo turėjome dar keletą nakvynių, viename kempinge sugalvojome permiegoti dušuose. Na švaru tuose dušuose buvo, užsirakinome iš vidaus nakčiai, kad niekas netrukdytų ir permiegojom. Tik ant rytojaus man belaukiant kitų, kažkoks nepatenkintas švedas privažiavo prie manęs pasiteirauti apie dušą, o aš apsimečiau per durnelį, kad nieko nesuprantu. Taigi taip ir keliavome per tuos kempingus.

Paskutiniame kempinge turėjome ir problemų, nedidukas jis buvo, tai mes buvome labiau pastebimi. Tą naktį išmiegojome po atviru dangumi miegmaišiuose, o ant rytojaus užsinorėjom karštos arbatos, kadangi virtuvės nebuvo, tai tiesiog to kempingo prižiūrėtojams nunešėme "kanelį" vandens, kad užvirintų. Kai atėjome atsiimti, tai jie pareikalavo susimokėti už nakvynę, o kitaip "kanelio" neatiduos.

Iškilo rimta problema netekti pagrindinio "maitintojo" (ir valgyti pasidarydavome, bei vandens užsivirindavome), o jai dar tektų pabuvoti kempinguos, ką tada darytume. Taigi, sakom, kad neturim pinigu (iš tikrųjų nedaug ir turėjome), o be to mūsų neįspėjo, kad reikia mokėti už nakvynę ant pievos. Tai jie nieko nepešę atidavė kanelį, bet bjaurybės išpylė užvirintą vandenį.

Taigi gal ir nusibodo skaityti mano nuotykius, bet galiu nuraminti jau einu į pabaigą. Pagaliau pasiekėme Stokholmą. Čia mes išsiskyrėme su merginomis, susitarėme, kad susitiksime prie terminalo. Šiaip ne taip pėstute pasiekėme terminalą, ogi pasirodo, kad tas terminalas mums netinka, o kurio reikia yra kitoje miesto pusėje. Velnias. Jau jėgų mes nebeturėjom. Jau tikrai su tomis kuprinėm nepaeisim pagalvojom, nes ir kojos per tas keliones nusitrynė nuospaudomis. Ką gi, pasidairėme po tą uostą, žiūrim karutis prie sandėlio mėtosi. Na mes ji ir pasiskolinome. Sumetėme ant jo kuprines, ir į kitą miesto pusę. Tą dieną Stokholme buvo prasidėjęs vandens festivalis, tai visur pilna žmonių, visokie renginiai vyko. O aš su draugu tą karutį tempiam, o ratai taip girgždą, kad net šventės muziką užgožia vietomis. Nelabai jauku mums buvo.

Į vakarą pasiekėme ir terminalą. Tada buvo atplaukęs keltas iš Rygos ir stovėjo per naktį, tai terminalas nebuvo užrakintas, tuo mes ir pasinaudojome, išsitiesėm miegmaišius ir permiegojome. Ryte vėl problema, atseit nebėra kelte vietų, ir nenori paimti mūsų. Tai tiesiog ėjome kalbėti su kapitonu, kad įsileistų, nors "na palubie". Po ilgų prašymų įsileido mus į keltą. Mums, kaip studentams, pritaikė nuolaidą ir ant bilieto išėjo kaip tik, likome tik su dviem žemaitėmis (2 Lt). Na, o merginos dar nebuvo grįžusios, kaip vėliau sužinojom joms padėjo geri švedai ir jos perplaukė į Lietuvą kitą dieną. Kelionė į Rygą keltu truko ~18 valandų. Kelte pribaigėme ir paskutinę konservų dėžutę.

Bet ryte mus laukė džiugi žinia - švediškas stalas, nes beveik tris savaites nieko normaliai nebuvom valgę, tai pasinaudojome švedišku stalu net du kartus. Buvo jėga - jogurtas su bandelėmis. Taigi, ryte priplaukėme ir Ryga, ir čia iškilo problema - neliko visiškai pinigų, nors autobusui iki Lietuvos. Tada uoste pradėjome ieškoti mašinų su lietuviškais numeriais, ir užtikome vieną. Lietuvis ilgai nesispyriojęs sutiko mus paimti, bet ir čia nesibaigė mūsų vargai. Bevažiuojant kaip tyčia nutruko generatoriaus dirželis. Užgaišome pusę dienos, kol nusigavome iki artimiausio serviso. Tai jau į pavakarę mes kirtome Lietuvos sieną ir paleido mane su draugu prie Klaipėda-Kaunas automagistralės (kokia 20 km nuo Klaipėdos). Greitai susistabdėme mašiną, ir pasiekėme Kauną. Na, o čia jau pasijutome kaip namie. Išleidome paskutinius litus talonėliams, ir troleibusu laimingi ir sveiki sugrįžome namo. Tai tiek apie mano kelionę autostopu po Skandinavijos šalis (Suomija ir Švedija). Ši kelionė nors buvo ir sunki, bet man paliko daug smagių prisiminimų.

P.S. O į konservus nebegaliu net pažiūrėti

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

G. Landsbergis vienoje srityje jau aplenkė senelį (35)

Konservatorių lyderiui Gabrieliui Landsbergiui per metus pavyko nemenkai sustiprinti savo...

Žinomas telefonų gamintojas nesutinka su mokesčiu Lietuvoje: priskaičiavo 0,5 mln. eurų skolos (75)

Teisme vyksta ginčas tarp autoriams atstovaujančios asociacijos AGATA ir informacinių ir ryšių...

Meilės kaina: A. Valentaitė neteko brangenybių už 140 tūkst. eurų atnaujinta 14.50 val. (141)

Viena garsiausių Lietuvos manekenių Asta Valentaitė prarado įvairių brangenybių už daugiau...

Į Vilnių sugrįžta skrydžiai (1)

Vilniaus oro uoste ketvirtadienį po rekonstrukcijos atidarytas kilimo ir tūpimo takas. Pirmasis...

D. Adomaitis į Rygą išsivežė 14 kandidatų – su vienu atsisveikinta (20)

Iki 2017 metų Europos krepšinio čempionato likus 14-ai dienų Lietuvos rinktinės treneris...

Vilniuje susituokė menininkė J. Vaitkutė: mūsų susitikimas tapo lemtingu (10)

Ketvirtadienio popietę Vilniaus santuokų rūmuose už savo mylimojo, komunikacijos specialisto...

R. Karbauskis tapo seneliu (71)

Ramūno Karbauskio šeimą aplankė džiugi žinia – jo sūnus Justinas Karbauskis su žmona...

Akibrokštas: valstybinė įmonė savo patalpose atidarė paslaptingą viešbutį (162)

Palangos girininkijoje dirba ne vien tik miškininkai. Kaip išsiaiškino DELFI, jų ten mažuma....

Automobilių gamyboje – nauja aukso kasykla (10)

Autonomiški automobiliai gali drastiškai sumažinti aukų keliuose skaičių, apkarpyti suvartojamų...

Kanadietė pamestą sužadėtuvių žiedą po 13 metų rado netikėtoje vietoje (9)

Prieš daugiau nei dešimt metų šeimai priklausančiame ūkyje kanadietė Mary Grams pametė savo...